Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kad ir kas benutiktų, gyvenimas nestovi vietoje. Atrodo, dar taip neseniai baisėjomės Jurbarke įvykusia kraupia autoavarija, per kurią dėl girto vairuotojo kaltės žuvo keturiolikmetė moksleivė Edita Malvicaitė, o jos motina, liepos pabaigoje 37-ojo gimtadienio sulauksianti Laimutė Malvicienė, buvo taip sunkiai sužalota, jog iki šiol kenčia didžiausius skausmus ir negali savarankiškai vaikščioti, o štai Jurbarko rajono apylinkės teismas šio įvykio kaltininkui jau paskelbė nuosprendį. Pagal Baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 5 dalį apkaltintas buvęs Jurbarko priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojas, Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos viršininkas Alius Majauskas nuteistas kalėti pusseptintų metų. Kol kas nuteistasis dar nesusikrovė kalinio krepšio ir neatsisveikino su laisve, nes pasinaudojo teise ir šį nuosprendį apskundė. Kauno apygardos teismas A. Majausko apeliacinį skundą nagrinės rugpjūčio pabaigoje... Apie tai, kokiomis nuotaikomis gyvena žmogus, puikiai suvokiąs, jog nelaisvės išvengti nepavyks, tačiau neprarandąs vilties, jog paskirtą bausmę aukštesnės instancijos teismas sušvelnins, pakalbėsime vėliau. Dabar - akistata su fizinio ir dvasinio skausmo iškankinta moterimi Laimute Malviciene...
Invalidė... visam gyvenimui?
Į savo nedidelį, bet jaukų dviejų kambarių butuką centrinėje Jurbarko gatvėje Laimutė sugrįžo visai neseniai - tik prieš keletą dienų. Iki šiol, o tiksliau - pastarąjį pusmetį jos gyvenimas tekėjo baltose Kauno ir Jurbarko ligoninių bei Ruklos reabilitacijos centro "Atgaiva tau" palatose. Pirmosiomis dienomis po avarijos medikai negalėjo nuslėpti abejonių, jog sunkiai sužalota moteris išgyvens. Tačiau jaunas organizmas laimėjo kovą su mirtimi. Kol kas lova Laimutę dar stipriai laiko savo gniaužtuose - iš jos pasiremdama ramentais moteris išlipa tik prispyrus būtiniausiam reikalui, nes kiekvienas judesys ar stipresnis krustelėjimas kelia didžiulius skausmus. Be nuskausminamųjų ir kitų medikamentų Laimutė nepraleidžia nė dienos. Skausmas tapo kasdieniniu palydovu ir, ko gero, dar ilgai nepasitrauks... Šiuo metu medikų komisija L. Malvicienę pripažino pirmosios grupės invalide. Ar ateityje ji sugebės atsistoti ant kojų, labai sunkus klausimas, į kurį tvirto atsakymo niekas nedrįsta pateikti. Moteris jau susitaikė su mintimi, jog visam gyvenimui tapo bejėge invalide...
Laimutė jau iškentė penkias operacijas, tačiau bent trys dar laukia ateityje. Iš rankos ir kojų reikės pašalinti svetimkūnius - metalinius varžtus, kuriais sutvirtinti kaulų lūžiai. Tačiau net ir tai atsitiks negreit - ne anksčiau kaip po keturių mėnesių. Moteris viliasi tik tuo, jog operacijos praeis be komplikacijų...
Gerų žinių seneliai nesulaukė
- Sausio 10-osios popietę dukrelė Edita maldaute maldavo aplankyti kiek tolėliau, Miškininkų gatvėje, gyvenančius senelius, - kraupiausias savo gyvenimo akimirkas prisimena L. Malvicienė. - Ji baisiai norėjo parodyti ką tik įsigytus naujus akinukus. Nors mane persekiojo bloga nuojauta ir visiškai netraukė ši viešnagė, dukrelei nusileidau. Man ir pačiai norėjosi tėvams pranešti gerą žinią, jog pagaliau susiradau darbą vienoje draudimo bendrovėje. Po kelių dienų turėjau pradėti dirbti. Deja, tą vakarą mes savo tėvų, dukters senelių, nepasiekėme ir gerų žinių nenunešėme. Mano tėvams daugiau nebuvo lemta matyti savo jauniausios ir mylimiausios anūkėlės...
L. Malvicienė pripažino, jog Vydūno gatvės šaligatviu kildama į kalniuką ties posūkiu pamatė tiesiai į jas pasukusį automobilį. Moteris akimirksniu suvokė artėjančią grėsmę ir šūktelėjo dukrai bėgti. Deja, baimė joms abiem pakirto kojas. Po smūgio pajutusi stiprų skausmą Laimutė tuoj pat suvokė gulinti veidu į žemę. Kadangi Editos šalia nebuvo, L. Malvicienė pagalvojo, jog dukra liko nepaliesta, išvengė nelaimės. Nors moteris buvo žiauriai sužalota, sąmonę prarado tik keliama į greitosios pagalbos automobilį ir net sugebėjo nelaimės vieton susibūrusių žmonių paprašyti, kad šie paskambintų tėvams. Vėliau, gulėdama miesto ligoninės reanimacijos palatoje, vos išvydusi buvusį vyrą bei kartu su juo atėjusį sūnų Robertą suprato, jog dukrelei labai blogai. Saugodami nuo stiprių išgyvenimų medikai tikino, jog Edita išvežta į Kauno medicinos universiteto klinikas, tačiau motiniška nuojauta kuždėjo, jog tai - netiesa...
Mainai. Laisvė ar pinigai?
Šiandien nei pati Laimutė, nei jos garbaus amžiaus sulaukę tėvai Elena ir Jonas Akutaičiai negali tiksliai suskaičiuoti, kiek kainavo dukters gydymas. Aišku tik viena - santaupų nebeliko nė cento. Kadaise svajojusiems apie buto remontą Akutaičiams šią svajonę teks visam laikui pamiršti. Sutuoktiniai pas dukrą į Kauno MUK bei vėliau - į Rukloje esantį reabilitacijos centrą važiuodavo vos ne kas antrą dieną, milžiniškų išlaidų pareikalavo dukrai paskirti medikamentai, maistas, priežiūra... E. Akutaitienė teigė, jog vien už telefoninius pokalbius su dukra jie sumokėjo daugiau nei tūkstantį litų. Tiesa, nieko negaila dėl Laimutės sveikatos, deja, gyvenimo realybė su siaubu žvelgia į akis... Tiek pati nukentėjusioji, tiek jos tėvai neneigė, jog avariją padaręs A. Majauskas bei jo šeima Laimutei parodė tam tikrą dėmesį - ne kartą aplankė ligoninėje (deja, jos tiesiogiai taip ir neatsiprašė), padengė dalį laidotuvių išlaidų, gydymui suteikė 4 000 litų. Puikiai suvokdamas, jog vis dėlto nuo bausmės neišsisuks, šis jaunas du vaikus auginantis vyras iš pradžių L. Malvicienei pasiūlė nemažą - 11 000 litų - sumą. A. Majauskas prašė tik vieno - kad teisme nukentėjusioji pareikštų jam dovanojanti ir prašanti skirti kuo švelnesnę bausmę. Esą tai galėję turėti reikšmės nuosprendžiui- vyriškis tikėjosi būti nuteistas lygtinai. Laimutė būtų priėmusi pinigus, nes net milijonai nesugrąžins dukrelės, nes reikia gyventi, maitintis, gydytis, galiausiai - vienai išlaikyti sūnų (ji su vyru išsituokė daugiau nei prieš septynerius metus, o jis, keletą mėnesių paėmęs Robertą į savo namus, dabar vengia mokėti išlaikymą), sumokėti vis didėjančius mokesčius už butą... Deja, materialinę paramą pažadėjęs kaltininkas vėliau duoto žodžio neištesėjo.
Nelaimė nuskurdino nukentėjėlius
Kaip galima numanyti, tarp šių dviejų tame pačiame mieste gyvenančių šeimų susiklostė itin sudėtingi santykiai, kuriuos apėmusi didžiulė, skaudžiomis apkalbomis perpinta įtampa... Laimutės tėvus iki šiol labiausiai žeidžia A. Majausko melas. Elena Akutaitienė patikino, jog jau pirmosiomis akimirkomis po nelaimės ją labiausiai užgavo tai, jog suklupęs ant kelių ir prašęs dovanoti avarijos kaltininkas melavo, jog važiavo negirtas. Tik vėliau, prispirtas skaudžiai nukentėjusios močiutės teiginių, jis prisipažino truputį pasivaišinęs šampanu. Melas išaiškėjo labai greitai, nes iškart po avarijos atlikus kraujo tyrimą A. Majauskui buvo nustatytas didesnis nei dviejų promilių girtumo laipsnis. L. Malvicienė prisipažino, jog po kiekvieno A. Majausko apsilankymo ligoninėje jos sveikata iškart pablogėdavo. Sykį iš reabilitacijos centro Laimutė net buvo išvežta į Kauno MUK Reanimacijos skyrių. Moteris patikino, jog vos jį išvydusi pasijusdavo dar sunkesne ligone. Be to, tiek Laimutę, tiek jos tėvus skaudžiai žeidžia mieste sklindančios kalbos, jog ji esą bandanti apiplėšti A. Majauską, besistengianti iš jo išpešti kuo daugiau pinigų ir naudos... Taip, jų tvirtinimu, nėra...
- Jis ne tik atėmė anūkėlę, invalide pavertė dukrą, bet ir visam gyvenimui mus pavertė ubagais, - nuo ašarų gerklėje stringančiais žodžiais reziumavo E. Akutaitienė...
Skaudi pamoka - visam gyvenimui
- Suprantu, jog manęs galima nekęsti, tačiau aš nuo pirmos dienos gailėjausi dėl to, kas įvyko, nukentėjusiajai padėjau kiek galėjau, lankiau ligoninėje, rūpinausi, padengiau nemažai laidotuvių ir gydymo išlaidų, tačiau, pasirodo, stengiausi veltui, - tikino A. Majauskas. - Tokias bausmes gauna valkatos, gatvėje nudūrę žmogų, o aš padariau avariją netyčia... Jeigu L. Malvicienė teisme būtų pasakiusi, jog man atleidžia, esu įsitikinęs, jog būčiau nuteistas lygtinai... Deja, nukentėjusioji manimi nepasitikėjo, manė, jog apgausiu. Na, o kam dabar bus naudingiau, jog keliausiu į kalėjimą?.. Aš pats niekad nebuvau šalininkas tų, kurie išgėrę sėda prie vairo. Ši skaudi pamoka liks visam gyvenimui - iš tiesų nederėjo tądien vairuoti. O juk iš pradžių net nenorėjau važiuoti ta gatve ir buvau bepasukąs į aplinkinį kelią, tačiau paskutinę akimirką lyg kas timptelėjo. Faktas tas, jog nuo likimo nepabėgsi ir gyvenimo atgal nepasuksi... Šiaip ar taip jaučiu, jog teks atlikti bausmę (vis dėlto viliuosi, jog ji bus sušvelninta), o paskui reikės atversti naują gyvenimo knygos lapą...
A. Majauskas tvirtino puikiai suvokiąs, kokios skaudžios šio įvykio pasekmės - jis sutepė savo vardą, prarado gerą darbą, sugadino gyvenimą dviem šeimoms (nukentėjusiosios ir savo). Dėl to itin skaudžius išgyvenimus patyrė žmona, vaikai, kiti artimieji - šoką patyrė sūnus, o vienuolikmetės dukros galvoje net atsirado žilų plaukų. Deja, tardamas tokius žodžius A. Majauskas nesusimąstė, jog Edita į namus jau niekad nepareis, o koks likimas laukia jos motinos - taip pat nuspėti sunku...
