Irena ZUBRICKIENĖ
Kybartų miestelio (Vilkaviškio raj.) pakraštyje nuo pavasario įsikūrusiame čigonų tabore, kurio per dvi dešimtis įvairaus amžiaus gyventojų glaudžiasi dviejose pasistatytose palapinėse, pradėjo šeimininkauti pagėlus rudens šaltis ir drėgmė. Karštą vasarą gyvenimu tabore nesiskundę čigonai dabar jau atvirai kalba apie savo naujus planus - esą vos pradės iš šalčio kalenti vaikų dantys, netrumpa virtinė murzinų tamsiaodžių bei tamsiaplaukių patrauks Vilniaus link. Paprastai savo pažadus tesintys Kybartų čigonai, prieš kelis mėnesius netikėtai susikraustę nakvoti į Kybartų seniūniją, šiemet ketina "nesismulkinti" - įsikurti paties Lietuvos premjero Algirdo Brazausko namų pašonėje.
Išardė turėtą namą
Tos pačios čigonų šeimos, beje, vis gausėjančios, Kybartuose gyvena bene dešimt metų. Aleksandravičiai, Brižinskai, Visockai - bandant atspėti, bereikia pavardinti šias tris pavardes, ir nebus prašauta pro šalį. Anksčiau keletą metų Kybartų čigonai gyveno sename mediniame name pačiame miestelio centre, P. Cvirkos gatvėje. Į jį kadaise buvo susikraustę savavališkai, bet niekam netrukdė, todėl buvo nejudinami. Ne paslaptis - gyveno netvarkingai, ūkiškumu nepasižymėjo, todėl ir taip jau seno, be jokių patogumų namo būklė kasmet pastebimai vis blogėjo. Žiemomis pritrūkę kuro čigonai, glaudęsi viename didžiulio namo gale, kitą sparčiai ardė ir šitaip šildė kiaurais langais ir didžiuliais plyšiais sienose "turtingą" namą. Ardė tol, kol sutrešusios, remonto nemačiusios sienos pradėjo kelti grėsmę patiems namo gyventojams. Seniūnija pasiūlė savo gyventojams keletą kitų būstų, tačiau kolonijomis nuo seno pripratę gyventi čigonai atskirų butų atsisakė. Nepanoro jie kraustytis ir į netolimą Gudkaimį, kur būtų tilpę visi ir džiaugęsi pakenčiamomis buities sąlygomis. Bet ne - kaimas Kybartų čigonų nevilioja. Kai apardytas namas savo griuvėsiais tapo grėsmingas ir praeivių saugumui, buvo duotas nurodymas jį visai nugriauti. Pasidarbavo traktoriai, ir mediniu baubu aplinkinių gyventojų vadinto pastato nebeliko.
Terorizavo miestelio valdžią
- Valdžia visai mumis nesirūpina, - skundėsi kovingiausios čigonės reputaciją Kybartuose pelniusi vieniša devynių vaikų motina Olia Visockaitė. - Tokiose pastogėse, kokias mums siūlo, patys seniūnijos darbuotojai tikrai negyventų - tegul duoda normalų butą ar namą, tada aprimsime.
O tų "normalių" Kybartuose nėra. Patys čigonai tai gerai žino - antraip seniai būtų savavališkai susikraustę, vos pajautę ištuštėjusią pastogę. Taip buvo su jau minėtu mediniu namu P. Cvirkos gatvėje, taip padarė ir dabar jau garbaus amžiaus čigonė Adelė Korsak, kurios kadaise savavališkai užimtą buvusį tuščią butą seniūnija vėliau įteisino kaip jos nuosavybę. Visas taboras pas šią moterį netilpo - dalis žiemą dar glaudėsi ir kitoje ankštoje pastogėje (vieno kambario bute - per dešimt nuolat migruojančių žmonių). Pavasarį, kai dviem didelėms čigonų šeimoms įsikyrėjo dusinanti pastogė, vieną dieną visas būrys, nešinas būtiniausiais rakandais, netikėtai suvirto į seniūno kabinetą - tokia buvo devintojo kūdikio tuo metu besilaukusios Olios Visockaitės suorganizuota protesto akcija. Seniūnijos koridorius netgi buvo tapęs čigonų miegamuoju. Orams atšilus, gausiosios šeimynos persikėlė į Kybartų miestelio pakraštį, kur susirentė dvi palapines.
Tęsia senas tautos tradicijas
Šiandien palapinėse tebesiglaudžia Olia Visockaitė su devyniais savo vaikais ir tiek pat atžalų turinti jos brolienė Rožė Visockienė su vyru. Olios šeimos nariai miega palapinėje ant čiužinių. Rožės palapinėje - šiaudais paminkštinti mediniai gultai, apdengti skudurais. Abiejų moterų jauniausiems vaikučiams - tik po tris mėnesius. Rūpestis jais čigonėms kelia daugiausia problemų. Dabar, kai atšalo orai, nebėra sąlygų mažuosius išmaudyti. Anot meilės vaikams nestokojančių abiejų motinų, tuoj pakyla temperatūra, todėl vaikai maudomi itin retai. Tai irgi ne išeitis, nes kūdikių kūneliai jau išberti spuogais, odos raukšlėse - iššutimo žaizdos. Kol buvo šilta, visi čigoniukai kasdien po kelis kartus mirkdavo už kelių šimtų metrų nuo palapinių esančiame vandens telkinyje. Augesni vaikai iš jo partempia ir vandens skalbimui. Geriamojo vandens, kuriuo plaunami ir indai, taboro gyventojai parsigabena iš artimiausių kaimynų. Tiesa, indų čigonai naudoja nedaug - keliese valgo iš tos pačios lėkštės, keliskart verda tame pačiame puode, kad mažiau reiktų plauti. Valgį taboro moterys ruošia lauke, ant iš plytų sumūrytų krosnių. Kai tik pradėjo gyventi palapinėse, virdavo ir kepdavo ant laužo. Senas klajoklių čigonų, nesibaidydavusių lauko sąlygų, tradicijas prisiminusiame šiandienos tabore šilto maisto meniu labai skurdus - bulvės ir kruopos. Kitas maistas - lašiniai su duona ir sumuštiniai.
Įvairesniam maistui, anot čigonių, neužtenka pinigų. Abi daugiavaikės motinos kiekvieną mėnesį gauna šiek tiek daugiau nei po tūkstantį valstybės skiriamų pašalpų. Tai - pagrindinės stabilios pajamos, kurių gausioms šeimoms pritrūksta. Rožės vyras - bedarbis. Moters teigimu, Lietuvoje lietuviai dabar sunkiai gauna darbą, o įsidarbinti čigonui - visai nerealu. Olios vaikų tėvas, kaip ji pati sakė, gyvena Latvijoje ir savo atžalas mato labai retai. Šeimynai padėti materialiai jis negali, nes pats gyvena skurdžiai.
Imasi įvairiausių verslų
Olios teigimu, viena, kuo tikrai neužsiima Kybartuose, Lietuvos ir Rusijos pasienyje esančiame miestelyje, senbuviais laikomi čigonai, - nevagiliauja iš gyventojų. Kad išgyventų, jie imasi įvairiausios veiklos, vos tik kur "užuodžia" lengviau ateinantį litą. Anksčiau buvo įsisukę į krovininius sąstatus, paliktus ant miestelio pakraštyje esančių geležinkelio bėgių. Iš jų jie tempdavo akmens anglį - užtekdavo ir sau, ir parduoti. Pastaruoju metu čigonų pinigines papildo pajamos, gautos už iš Rusijos pigiau pargabentas paklausias prekes - alkoholį ir cigaretes. Sako, kad vietos gyventojai iš savų čigonų nieko neperka, tad šie su pasiūlymais apspinta Kybartuose pasirodžiusius naujus veidus. Kitas pajamų šaltinis - kortos, kurių magija čigonės stengiasi suvilioti taip pat atvykėlius, o ne vietos gyventojus.
Čigonų vaikai nevengia pavaikščioti su išmaldai ištiesta ranka. Anot žvitriaakių čigoniukų, kartais per dieną jiems pavyksta suminkštinti keliolikos praeivių (ypač - pravažiuojančių rusų) širdis ir susirinkti iki dešimties litų. Į mokslus šie klajoklių genties palikuonys nesiveržia - nebent dėl mokykloje nemokamai skiriamo maisto. Čigonės pasiguodė, kad jų vaikai dažnokai serga, yra ir invalidų. Štai Olios ketverių metų sūnelis visai nevaikšto, neretai guli ligoninėje. Anksčiau vyravo nuomonė, kad čigonai tyčia suluošindavo savo vaikus, apsaugodami juos nuo privalomosios karinės tarnybos. Dabar vis garsiau kalbama, kad didėjantį invalidų skaičių tarp čigoniukų lemia kraujomaiša (intymūs tos pačios šeimos narių arba labai artimų giminaičių santykiai). Pasak Kybartų seniūnijos darbuotojų, normalių čigonų šeimų, kurios gyvena poromis, o ne taborais, leidžia vaikus į mokslus, darbuojasi, nesikrausto iš vienos vietos į kitą, miestelyje taip pat yra, tačiau mažai.
Tikisi šalies vadovų dėmesio
- Kaip priversti visus mūsų čigonus pačius kabintis į gyvenimą? Pagrasinti nemokėti pašalpų? Atimti vaikus ir sukišti juos į vaikų namus? - atsakymų į retorinius klausimus ieško ne tik Kybartų seniūnijos, bet ir Vilkaviškio savivaldybės atsakingi darbuotojai, daugelį metų nepajėgiantys išspręsti "čigonų klausimo".
Jie, beje, negaili gerų žodžių rūpestingoms, negirtuokliaujančioms, nevalkataujančioms čigoniukų mamoms, prieš kurias beveik nėra pagrindo imtis kokių nors sankcijų. Užtat patys Kybartų čigonai, kaip sakė maištingai nusiteikusios palapinėse gyvenančios daugiavaikės motinos, išbandžiusios įvairias kovos formas savame miestelyje, nepristinga fantazijos, kaip laimėti savo vaikams šiltesnę pastogę. Iki šalčių jos dar žada pagyventi palapinėse, o tada, sako, susidomės šalies premjero A. Brazausko namų adresu.
