Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Du dzūkeliai mirtinai susikivirčijo spręsdami "labai svarbų klausimą" - kurio iš jų karinė tarnyba buvusi svarbesnė. Viskas baigėsi tuo, jog silpnesnysis iškeliavo į kapus, o stipruolis "tarnybos" klausimus galės aiškintis pataisos namuose.
Pasak Druskininkų savivaldybėje, Druskininkėlių kaime, iki suėmimo gyvenusio Juozo Pupininko (65 m.), vienišo pensininko ir dar našlio, iš artimųjų prieglobsčio negavęs Arūnas Vaškevičius gavo kampą jo vienkiemyje. Abu vyriškiai darbus dirbdavo, abu po to išgerdavo. Nors, kaip Vilniaus apygardos teisme prisiminė teisiamasis, per tą jųdviejų pažinties laikotarpį būta visko - ir pykčių, ir muštynių. Juozas sakė ant savo nuomininko pykęs už tai, kodėl šis vis prašydavęs maisto, o prie to - ir "arielkos", tačiau į darbą Arūną prisieidavę vos ne stumte stumti...
Tą dieną Juozas ir jo draugužis girtavo nuo ryto iki vakaro. Įkaušę ėmė kivirčytis, kurio karinė tarnyba buvusi svarbesnė. Be to, Juozą Arūnas dar, girdi, "baisiai įžeidė" - pavadino paršiuku. "Tai aš jam įpykęs ir spyriau į tarpukojį, - Juozas Pupininkas neneigė prieš sugėrovą pirmas pavartojęs fizinį smurtą. - Kai nugriuvo ir riktelėjo tuoj atsistosiąs, vadinasi, man bus "kaput", truputį išsigandau ir nieko nelaukęs pastvėriau į rankas kirvuką".
Kas vyko toliau, nesunku numanyti - po kelių kirčių Arūnas taip ir liko gulėti pastalėje... O Juozas išmaukė pilstuko likučius ir krito į lovą...
Rytą atsikėlęs trobos šeimininkas Arūną Vaškevičių rado ten, kur paliko. Aišku, jau atšalusį. Nieko kita neliko, kaip paskambinti į policiją ir nuoširdžiai viską prisipažinti.
J. Pupininkas pataisos namuose praleis aštuonerius metus.
