Nors Lietuvoje labai didelių šalčių dar nebuvo, tačiau ir iki - 16 laipsnių C spustelėjęs šaltukas pridarė nemažai rūpesčių bei bėdų. Mirtinai jau sušalo daugiau kaip 10 žmonių, o nušalimo atvejų - šimtai. Šalčio aukos randamos prie šiluminių trasų, gatvėse, rūsiuose, laukuose. Didžiąją dalį nuo šalčio nukentėjusių žmonių sudaro benamiai, ypač piktnaudžiaujantys alkoholiu. "Akistatos" korespondentai iš įvairių miestų pranešė, kad dalis benamių bando šildytis alkoholiu (dažniausiai tai būna odekolonas, įvairūs skiedikliai), o per tai ir nukenčia. O ką daugiau daryti, jei neturi nei stogo virš galvos, nei lovos su šilta antklode? Tuo domėjosi mūsų korespondentai Remigijus Rainys, Sigitas Stasaitis. Ramutė Pečeliūnienė ir Irena Zubrickienė.
Vietoj pagalbos - lapelis
Pirmieji gruodžio atšalimai suvijo Vilniaus benamius ne tik į jau apgyvendintas šilumines trasas bei apleistus pastatus, bet ir privertė glaustis daugiabučių namų rūsiuose bei laiptinėse. Tai sukėlė naują viršutiniuose aukštuose gyvenančių žmonių nepasitenkinimo bangą. Šykštesni miestelėnai į kovą su benamiais pasitelkia policiją. Pagal iškvietimą atvykę pareigūnai nelaimėlį nusiveža į nuovadą, užsirašo jo anketinius duomenis, nufotografuoja ar nufilmuoja, paima pirštų atspaudus. Visa tai reikalinga dažniausiai ne todėl, kad po eilinio nusikaltimo būtų galima nustatyti, ar nagų neprikišo "užregistruotasis", o tam, kad lengviau būtų atpažįstami žiemą dažnai randami mirtinai sušalę "bomžai". Kuo nors daugiau padėti teisėsaugininkai nelabai tegali, tad kiekvienam benamiui į rankas įduoda lapelį, kuriame nurodyti kelių nemokamų nakvynės namų, kur galima pernakvoti vieną naktį, įstaigos, kurioje galima susitvarkyti asmens dokumentus, bei kelių labdaros valgyklų adresai. "Betanijos" valgykloje išduodami ir nemokami maitinimo talonai, tačiau tik pateikus pasą ar kitą identifikacijos dokumentą. Nemokamą kotletą, duonos ir arbatos benamiai gali gauti sostinės nakvynės namų "Sala", įsikūrusių buvusios blaivyklos patalpose, filiale. Į "Salą" atvežami visi sostinės gatvėse rasti girti valkatos, kurie išsimiegoję vėl patraukia pramintais takais.
Nauja banga
Sostinės valdžiai uždraudus elgetauti miesto centre, "etatiniai" elgetos persikėlė į pakraščius, kur konfliktuoja su tų rajonų senbuviais ne tik dėl tuščių butelių ar metalo laužo, bet ir dėl šiukšlių konteinerių. Ankšta ir požeminėse šiluminėse trasose, nes ten skuba persikelti vasarą apleistuose namuose ar nebaigtose statybvietėse nakvodavę "bomžai". Paskutinėmis rudens dienomis į sostinę plūstelėjo nauja benamių banga iš aplinkinių rajonų, mat baigėsi laikini darbai pas ūkininkus, dėl šalčių iki pavasario nutrūko statybų sezonas. Dairydamiesi šiltesnių būstų naujieji atvykėliai šniukštinėja po visus Vilniaus pašalius, bando įsikurti apleistų pastatų rūsiuose ar net išsikasa žemines.
Aristokratas
Savo valdas nuo nekviestų atėjūnų pasiryžęs ginti Jurijus Aleksandrovas sutiko kalbėtis tik gavęs du pakelius "Primos" cigarečių ir dešimt litų. Pasak 42 amžiaus benamių veterano, tokio "honoraro" iš žurnalistų užsiprašo visi jo pažįstami likimo draugai. Bukčių miškelyje už Universitetinės greitosios pagalbos ligoninės apsimūrijęs "namelį" ir palaikę virtuvę su nedideliu priestatėliu susikalęs buvęs statybininkas čia gyvena jau aštuonerius metus. Gatvėje su sugyventine likęs Jurijus prisiminė, kaip jaunystėje žvejodamas Neryje ties Bukčiuose buvusiu šiltnamių kombinatu matė kelis tuščius barakus, kuriuose laikinai buvo apgyvendinti šiltnamius statę darbininkai. Dabar barakų sienos jau sugriuvo, tačiau rūsiai išliko sveikutėliai. Apsimūrijęs vieną rūsį ir iš karčių, kažkur susirastų lentelių bei rulono ruberoido sumeistravęs priestatą su virtuve Jurijus susimūrijo viryklę ir pradėjo gyventi miške. "Savo" teritoriją sugyventiniai apsitvėrė simboline tvora bei globojo keturis neaiškios kilmės šunėkus, aplodavusius bet kurį prašalaitį. Vandeniu pora apsirūpindavo iš netoliese almančio šaltinio, o maisto gaudavo iš ne per toliausiai gyvenančių gailestingų vilniečių. Kas rytą su sugyventine "išeidami į darbą" varguoliai rinkdavo butelius ir metalą, talkininkaudavo pjaunant medžius, valydavo mišką. J. Aleksandrovas tikina, jog niekuomet namo negrįžta visiškai tuščiomis. Dažname kieme jam net neprašant paduoda duonos, pyragėlių, o kartais ir visą vištą.
Negailestingas žentas
Kai mirė 21 metus kartu gyvenusi sugyventinė, jos vietą maždaug prieš metus užėmė vienuolika metų vyresnė Tatjana. Anot Tatjanos, ji gatvės gyventoja tapo po to, kai per gaisrą sudegė jos motinos butas. Tatjanos dukra priglaudė močiutę, o motinos savo namuose įkurdinti neleido vyras. Tatjana iki šiol negali to atleisti žentui ir vis prisimena, kaip ji prieš dukros vestuves susituokė su nemylimu žmogumi, kad tik dukrelė būtų priregistruota Vilniuje ir gautų santuokos liudijimą. Tatjana savo atžalos nematė nuo motinos mirties dienos, tačiau retkarčiais paskambina telefonu. Pasak moters, ji anksčiau gyveno kitose "katakombose", tačiau dažnai aplankydavo Jurijaus sugyventinę, su kuria draugavo, tad jai mirus mielai priėmė J. Aleksandrovo kvietimą gyventi drauge. Pora kartais "priiminėja" svečius ir bendrauja su netoliese esančiuose rūsiuose įsikūrusiu benamiu Dima. Šis neseniai susilaužė koją ir buvo išgabentas į ligoninę. Vos prieš mėnesį ligoninėje buvo gydytas ir Jurijus, miške "pasigavęs" abipusį plaučių uždegimą. J. Aleksandrovas neturi jokių asmens dokumentų, todėl medikai jam teikė tik neatidėliotiną pagalbą. Jurijus pragulėjo palatoje dešimt parų ir buvo išrašytas "galutinai išsilaižyti" namie - į rankas jam buvo įspraustas tik rašinio pradžioje minėtas lapelis. Vyriškis įsitikinęs, jog nuo nuolat jį krečiančio drebulio tėra vienas vaistas - kartkartėm gurkštelėti svaigalų. Alkoholiku Jurijus savęs nelaiko, tačiau paprastai gurkšnoja "Plamia" (ugnis) stiklo ploviklį. Pasak J. Aleksandrovo, jis dar nebandė gerti tik odekolono, tačiau jei šaltis nemažės, reikės išmėginti ir jį. Odekolonu bandė gydytis Tatjana, tiesa, daugiau trindama ją kamuojančius furunkulus. Kartą per mėnesį pora suruošia "pirties dieną": prisikaitina kelis kibirus vandens ir prausiasi plastmasinėje vonelėje. Po to Tatjana suruošia didįjį skalbimą.
Vandalų antplūdžiai
Sugyventinius kamuoja tik vis pasikartojantys "gerų tėvų vaikų" iš aplinkinių rajonų antpuoliai. Paaugliai paprastai apsilanko, kai šeimininkų nėra namuose ir pasiglemžia viską, ką suranda. Ko nepajėgia išsinešti, tą sulaužo arba sumeta į ugnį. Jurijui jau tris kartus teko atstatinėti gaisro sunaikintą būstą. Per vieną gaisrą sudegė ir kruopščiai slėpta medinė dėželė, kurioje vyriškis saugojo savo jau pakartotinai, padedant policijos pareigūnams, išsiimtą pasą. Nuo to laiko naujais dokumentais J. Aleksandrovas rūpintis nebeketina.
