Irena ZUBRICKIENĖ
Teisėsaugininkų paskaičiavimu, didesnioji dalis į juos besikreipusių pareiškėjų, esą tapusių lytinio smurto aukomis, yra įvairių išskaičiavimų turinčios moterys arba pasiteisinimų tėvams ieškančios merginos. Paprastai tokioms pareiškėjoms, sugaišus nemažai darbo laiko ir padėjus daug pastangų, įteikiami nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą (anksčiau - atsisakyti kelti baudžiamąją bylą). Dažniausiai tokie dokumentai "aukoms" lieka tik dar vienas popierius, atsidūręs šiukšliadėžėje arba radęs vietą kokiame nors mažai reikalingų daiktų stalčiuje, o pačios "aukos" toliau gyvena visavertį gyvenimą, užmiršusios arba kartodamos "tą nuotykį". Šįkart "Akistata" kalbino žagintojų aukas, kurioms šis įvykis tapo itin skaudžiu jų gyvenimo lūžiu. Pašnekovės sutiko papasakoti apie savo sužalotą kasdienybę su sąlyga - kad nebūtų ne tik pavardžių ir vietovių, bet ir nusikaltimo detalaus aprašymo. Moterys nenori būti atpažintos.
Jaučiasi įlipusi į mėšlą
Jau antras mėnuo, kai moksleivė Rūta (19 m.) daugiausia laiko praleidžia miegodama. Išgeria vaistų ir atsigula. Kai nemiega, žiūri į vieną tašką arba dairosi buku žvilgsniu - jos nedomina nei knygos, nei žurnalai, nei televizorius. Rūta vis dar baiminasi išeiti iš buto, nes mano, kad visi aplinkiniai vien tik apie jos nelaimę ir tešneka, o praeiviai nulydi tokiais žvilgsniais, tarsi ant kaktos būtų užrašyta, ką ši mergina neseniai patyrusi. Kol kas vienintelis pliusas, kuriuo džiaugiasi Rūtos artimieji, - begalinis noras sesers ir motinos, kurių ji nesišalina, artumo bei dėmesio. Keturių šiek tiek vyresnių vaikinų lytinio smurto auka tapusiai Rūtai bene labiausiai skaudu, kad šitai ji patyrė iš gerai pažįstamų, draugais laikytų jaunuolių. Merginos artimųjų nuomone, tas žiaurumo protrūkis buvo savotiška vyrų reakcija į Rūtos išdidumą, ilgokai demonstruotas kiek kitokias, nei esą įprasta, gyvenimo nuostatas. Vaikinams Rūta atrodžiusi neprieinama, "nepasirašanti", kaip dauguma kitų jos bendraamžių. Po košmariškos nakties vieno jų paklaususi, kodėl su ja taip pasielgė, jeigu jiems gerai žinomi bet kada sutinkančių pasimylėti merginų adresai, Rūta sulaukė buko atsakymo - "anos jau nusibodusios".
Tuoj po įvykio Rūta atsidūrė ligoninėje - reikėjo gydyti ne kūno, o sielos žaizdas. "Aš nenoriu gyventi", "Man viskas - juoda" - tik tai tegirdėjo merginą nuolat lankiusios motina ir sesuo. Po kelių savaičių pakilusi iš ligoninės lovos Rūta, atsisveikindama su palatos draugėmis ir medikais, pirmą kartą pratarė (nuoširdžiai ar meluodama?), kad noras gyventi pamažu grįžta. Mergina nutarė pakeisti mokyklą ir pradėti gyvenimą iš naujo, tarsi praeitį būtų užbraukusi riebiu brūkšniu. Vis dėlto Rūtos seseriai neramu - kartais Rūta, kalbėdama apie artėjantį rugsėjį, vėl mįslingai prideda: "Jeigu aš jo sulauksiu".
- Man dukra kelis kartus kartojo besijaučianti taip, tarsi būtų įlipusi į didelę mėšlo krūvą ir negalėtų išlipti, - Rūtos būseną apibūdino mama. - Atsakau visada tą patį: gerai nusivalius mėšlinus batus, smarvė iš karto sumažėja! Stengiuosi įpūsti dukrai, kad tik laikas ir jos pačios noras sugrąžins ją į ankstesnes nuotaikas. Kol kas mums nelabai sekasi. Dabar kaltinu save, kad negerai dukterį auklėjau - reikėjo mokyti ją kelią skintis jėga, o į smurtą atsakyti smurtu, nors niekada net nebuvo priežasties man kelti prieš ją ranką. Kita vertus, būdama su pažįstamais vaikinais, ji buvo praradusi savisaugos instinktą, nes jokių kiaulysčių iš draugų nesitikėjo.
Rūtos motina dabar sako, kad ir apie gėrį su dukromis reikėję šnekėtis kitaip - niekais pavirto visuomet diegta teorija, jog kiti niekada nedarys tau blogai, jeigu pats būsi geras kitiems. Rūtą slegia ir kaltės jausmas - mergina kaltina save, kad pasitikėjo draugais, kad galbūt per mažai priešinosi. Ant rankų ir ant kojų po įvykio likusios smurto žymės kalba pačios už save. Rodos, yra už ko užsikabinti nusikaltimą tiriantiems pareigūnams, tačiau Rūta dabar jau abejoja, ar turės jėgų likti stipri iki pat teismo. Be to, mergina nebetiki teisingumu. Jai labai įstrigo policijos inspektoriaus, susitikusio su juo ligoninėje, žodžiai ir pamokos. "Prieš rašydama pareiškimą gerai pagalvok, ar gali ką laimėti - kad nebūtų kaip su garsių dvynių krepšininkų išniekinta mergina, vėliau nuteista už melagingus parodymus, - sakęs pareigūnas. - Geriau pasiieškok, kas tavo skriaudėjus visam gyvenimui į invalido vežimėlį pasodintų!"
Policininko žodžius laikydama visišku absurdu Rūta, jos motinos teigimu, po įvykio šlykštisi kone visais vyrais ir augina savyje kerštą, pyktį, baimę. Rūtos sesuo įsitikinusi, kad vaistais šie neigiami jausmai neišgydomi - lytinį smurtą patyrusi mergina turi pati suvokti savo būseną ir su ja susitaikyti, ją gydyti prabėgančiu laiku. Rūtos artimiesiems atrodo, kad nelaimėlę ištiktų naujas smūgis, jeigu žagintojai liktų nenubausti.
Po įvykio - lengvabūdės kelias
Būtent teismo nepasiekusi tyrimo medžiaga paskatino trijų kur kas vyresnių žagintojų auka pernai tapusią septyniolikmetę Brigitą tapti lengvabūde, visiems prieinama mergina, nuolat ieškančia vyrų. Taip apie savo dukterį dabar mano Brigitos motina Regina. Septyniolikmetei neberūpi mokykla, nebedomina namai, mergina šalinasi namiškių ir, rodos, nepuoselėja jiems nei ilgesio, nei padėkos. Brigitą užvaldęs vienintelis noras - būti vyrų dėmesio centre. Reginai skaudu, kad duktė gerai pažįstama ir šeimas turintiems vyrams, kurių žmonos jau šnairuoja šių namų link.
- Esu įsitikinusi, kad visas šitas pragaras prasidėjo po to, kai Brigitą išniekino prie ežero ją nusivežę trys jauni vyrai, kurie taip ir liko nenubausti, - pasakojo Regina. - Ji po įvykio taip išgyveno, kad be psichiatrų pagalbos nebeapsiėjome. Man buvo labai skaudu ligoninėje girdėti, kad neturėčiau tikėti viskuo, ką man pasakoja dukra. Medikai įžvelgė, kad Brigita tarsi prekiavo mano dėmesiu jai - kuo aš labiau dėl jos išgyvenau, tuo daugiau ji mane šokdino. Iš pradžių mergaitė tikino, kad niekada savo skriaudėjams nedovanos. Kai gavome prokuratūros atsakymą, kad teismo nebus, nes vyrų kaltė neįrodoma, tarsi kas būtų per vieną dieną pakeitę Brigitą. Pasidarė pikta, įžūli, nedėkinga, aikštinga ir apsimetėlė.
Tėvai pavargo visur ieškoti iš ligoninės sugrįžusios dukters, kuri iki dabar tik ir tegaudo progas išeiti ar išvažiuoti. Būna, kad išeina į šokius kelioms valandoms, o paryčiais atsiduria kokioje poilsiavietėje už pusšimčio kilometrų. Reginos teigimu, parsiveži namo - nubausti negali, nes tuoj primena savo skaudžią praeitį ir pragariškus išgyvenimus. Išsiaiškinusi bene skaudžiausią tėvų jausmų vietą, Brigita pradėjo imituoti savižudybę - jau kelis kartus per metus nuodijosi vaistais. Sugrįžusi iš ligoninės ji vėl diktuoja savo sąlygas ir elgiasi taip, kaip jai patinka.
- Gal tai paauglės kerštas, - svarsto jos mama, - tik nesuprantu kam nukreiptas - likusiems teismo nenubaustiems vyrams ar visai vyrų giminei, o gal mums, dukra kantriai tebesirūpinantiems ir viską jai atleidžiantiems tėvams? Sakytume, blogai auklėjome mergaitę, bet kad taip pat auklėti kiti mūsų vaikai visai kitokie. Gal per daug gerai namuose viskuo aprūpinta, kad jau nebežino ir ko norėti. Retomis, rodos, nuoširdaus atvirumo valandėlėmis mūsų Brigita pasako, kad jos gyvenimas šuoliais ritasi žemyn, ir viso to šaknys - liūdnai įsimintą vakarą prie ežero. Ji sako, kad Dievo bausmė skriaudikams vis tiek bus. Aš tikiu, kad tas įvykis buvo rimtas - prieš Brigitos valią. Antraip tie vyrai nebūtų kelis kartus peržengę mūsų namų slenksčio, nesiklaupę prieš mane ir nemaldavę atleisti. Jeigu teismas juos būtų nubaudęs, gal šiandien kitaip elgtųsi ir Brigita, patikėjusi, jog gyvenime dar likę vertybių.
Reginos manymu, po išprievartavimo Brigita apsišarvavo gudrumu, grubumu, tapo prisitaikėlė, nebedemonstruoja savo gerų jausmų, žiauri - aplinkiniams save pateikia kaip dėl nieko nesisielojančią ir bet kokia kaina per kitų galvas lipančią merginą.
Visos šeimos tragedija
Ir Rūtos, ir Brigitos skaudi patirtis tapo ne vien jų, o ir visos jų šeimos skausmu, tragedija. Tą patį korespondentei patvirtino ir dar dvi kalbintos moterys, žagintojų aukomis tapusios jau būdamos ne jauniklės. Nors po įvykio praėjo bene pusmetis, Zita (49 m.) niekaip nesusigrąžina jos šeimoje buvusių santykių su sutuoktiniu. Nors Zita buvo užpulta ir išniekinta, vyras nelinkęs sutikti, kad jo moteris padarė viską, jog lytinio smurto išvengtų. Kurį laiką jis tik tylėdavo ir nenorom išsiduodavo esąs savo neišsakyto pykčio įkaitas. Vėliau vyras pradėjo Zitai, rodos, nepastebimai priekaištauti už netolimos praeities įvykį.
- Gal jis jaučiasi esąs kaltas, kad tuo momentu nebuvo šalia ir negalėjo manęs apginti, o gal jame verda neišlietas keršto smurtautojams jausmas, bet žinau tik viena - mūsų santykiai šąla ne dienomis, o valandomis, - atviravo Zita. - Man kartais atrodo, kad aš esu daug stipresnė už savo vyrą ir kad prievartautojų smurtą patyrė jis, o ne aš. Vos tik įsuka į kiemą koks žmogus ko pasiklausti, vyras po to tuoj išburba, kad gal čia naujas mano "klientas". Skaudu tai girdėti, bet aš vis dar stengiuosi jį suprasti - ne kiekvienam vyrui tokiame amžiuje tenka patirti tokius išgyvenimus. Dabar gyvename tik dėl vaikų. Viliuosi, kad tokia namų atmosfera kada nors vis dėlto pasibaigs. Juk gyvenimas kartu su tuo įvykiu mums nesibaigė - liko sveikos rankos, sveikos kojos, tik mintys susirgusios.
Zitos vyro savijautą sakė gerai suprantanti šios šeimos visiškai nepažįstanti Vaiva (41 m.). Kaime gyvenanti moteris, nepažįstamo užpuoliko lytinį smurtą patyrusi prieš ketverius metus, prisipažino nuo to laiko nebuvus nė vienos dienos, kad neprisimintų gašlūno rankų, dvokiančios jo odos, atstumiančių šnabždesių, žeminančių reikalavimų, vėliau - alinančių apklausų ir viską vėl iš naujo primenančio teismo. Vaiva sako besidžiaugianti tik dėl vieno - kad ji neturi savo šeimos. Antraip esą jaustųsi tarsi kažką išdavusi, kažkuo susitepusi, kažkam labai daug skolinga. Kita vertus, po įvykio pasirinkta vienišės kasdienybė yra, kaip ji pati pripažįsta, irgi tragedija - tai neišgyventas gyvenimas, neišnaudotos galimybės, neišdalinti jausmai. Itin simpatiška, jaunatviškai atrodanti moteris neslėpė nuo tada, kai tapo auka, visiems savo kasdienybėje sutiktiems vyrams jaučianti savotišką priešiškumą - neretai net kovojanti su pasibjaurėjimo jausmu. Šios Vaivos "ligos" neišgydo nei nuolat namuose besisukinėjanti vyriškoji giminė - jos broliai.
- Aš labai norėčiau nebegyventi praeitimi, tačiau vis dar esu bejėgė prieš savo norą, - sakė Vaiva. - Maniau, pasiskųsiu policijai - niekdarį nuteis, ir mano visi neigiami jausmai išblės. Tačiau taip neatsitiko. Ar dabar gailiuosi, kad skundžiausi? Tikrai ne! Aš manau, kad lytinį smurtą patyrusios aukos, kurios nesiskundžia ir nutyli, tik stiprina, laimina tai jau išbandžiusius žagintojus ir augina naujus prievartautojus. Ką priversta išgyventi išniekinta moteris, gali suprasti tik patyrusioji panašų likimą. Suprantu, kad geriau jausčiausi pabendravusi su psichologais, tačiau, gyvendama kaime, tokių galimybių neturiu.
Svarbiausia - ieškoti pagalbos
Kaip teigia psichologai, lytinio smurto auka tapusiai moteriai svarbiausia - neužsisklęsti, nevengti artimų žmonių bendravimo, neatmesti jų siūlomos pagalbos. Tik tuomet slegiantis jausmas taps lengvesnis, sugrąžins suvokimą esant "tokiai kaip visos". Nelaikyti savęs "sugadinta" ir jau niekam nebereikalinga, juolab kalta dėl to, kas įvyko. Žmogaus studijų centro psichologės-psichoterapeutės Daivos Jakeliūnienės teigimu, išprievartavimas yra smurtinis veiksmas, kurio tikslas yra visiškai ne seksas, o galios ir pykčio išraiška. Prievartautojo auka tapęs asmuo - tai kito žmogaus įsiūčio auka. Tai, anot specialistės, panašu į užpuolimą gatvėje, todėl niekuo nekaltas tas, kuris pasitaikė įniršusio žmogaus kelyje. Lytinio smurto aukomis tapusiems asmenims Daiva Jankeliūnienė pataria pirmiausia ieškoti galimybės išsikalbėti su psichologu, kad nelaimėliui greičiau sugrįžtų tvirtybės ir pasitikėjimo savimi jausmai. Specialistai įsitikinę, kad po tokio įvykio priešiškumą ir nesupratimą demonstruojantys aukos artimieji tik atskleidžia naujus savo bruožus, prieš tai slėptus, "miegojusius". Tai irgi pasitarnauja - juk tai žvilgsnis į artimą žmogų tarsi naujomis akimis.
