Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Apmaudu, kad toks gražus raibas paukštelis gegutė, kurios balsą, įsimetę į kišenę nors centą, pavasarį visi taip trokštame išgirsti, palyginama su niekam tikusiomis, valkataujančiomis, lėbaujančiomis, žodžiu, savo vaikus atstūmusiomis motinomis. Šioms tai joks įžeidimas - juk ne kokiomis, atsiprašant, karvėmis ar kekšėmis pavadinamos...
Išbarsčiusi vaikus nutūpė pas sugyventinį
Į Raseinių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybą neseniai kreipėsi šio rajono gyventojas Vytautas Košys (40 m.). Vyriškis paprašė charakteristikos, nes užsiminė padavęs skyrybų pareiškimą. Su žmona Rima Vytautas kartu praleido kiek daugiau nei ketverius metus ir drauge sugyveno du vaikelius - Viktoriją (6 m.) bei Valentiną (5 m.). Nuo pernykštės žiemos, palikusi abu šiuos vaikus tėvui, Rima, girdi, kažkur išplasnojo. Kadangi Vytautas sakėsi surinkęs duomenų, kad jo žmona jau turinti kitą draugą Laužų kaime, pas jį ir apsistojusi, nutarė ilgiau nedelsti - išsituokti. Ištuokos pareiškime Vytautas Košys prašo, kad jo prižiūrimų vaikų gyvenamąją vietą teismas nustatytų su tėvu, o iš vaikų motinos Rimos Košienės priteistų alimentus.
Pasak Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų Silvos Leščinskienės ir Reginos Martišienės, paprastai šeimų galvos, tai yra vyrai, pirmi panyra į alkoholį, kartu su savimi ton pačion pusėn tempdami ir silpnavales žmoneles, tačiau kad vyras išsilaikytų, o jo žmona nueitų vėjais, pasitaiko nedažnai... Vytautas Košys gyvena pas savo tėvus kaime, nepriekaištingai rūpinasi abiem vaikais. Vyriškis turi darbą, dar šiek tiek gauna socialinės pašalpos. Ji turėtų padidėti, kai teismas iš motinos priteis alimentus. Sutikite, skamba labai negražiai - motina bus įpareigota kas mėnesį savo vaikams skirti pinigėlių - jie bus išskaičiuojami iš moters atlyginimo. Nes draugiškai šio klausimo išspręsti nepavyko...
Atrodo, tai dar ne pats blogiausias variantas - nors Viktorija ir Valentinas nejaučia motinos glamonių ir širdies šilumos, dar bent turi juos mylintį tėvą. Kuo, deja, negali pasigirti dar du Rimos Košienės nutrenkti vaikai - Vilius Vytautas (13 m.) ir Sigita Simona (12 m.). Abu jie šiuo metu glaudžiasi pas senelę (Rimos motiną) Birutę Salomėją Dirmeikienę. Ši senyvo amžiaus moteris - pirmos grupės invalidė, tad paaugliais anūkais rūpintis neturi jėgų. Ji nepajėgi rūpintis ne tik anūkais - ir savimi, tad sodyboje apsilankę Vaiko teisių apsaugos tarnybos bei seniūnijos socialinės darbuotojos, išvydusios tragišką buities vaizdelį, susigriebė anūkus išvežti į valdiškus globos namus. Tačiau mergaitė su tuo mielai sutiko, o berniukas - nė už ką. Jis tiesiog pradingo pareigūnų akivaizdoje - nubėgo į mišką ir pasislėpė iš anksto įrengtoje slėptuvėje!.. Pasak aplinkinių, Vilius Vytautas pas senelę gyvena kaip laukinukas, lyg Tarzanas - visas apskretęs, vargiai suprantantis, kas per daiktas yra muilas, tame pačiame kambaryje ir net toje pačioje lovoje užtenka vietos ir jam, ir šuniui... Vilius Vytautas jau seniai nustojo lankyti mokyklą - kam dilinti suolą, jei galima per dienų dienas bastytis per laukus. Kaip minėta, didelė bėda ta, jog Vilių Vytautą ir Sigitą Simoną pamiršę ir motina, ir tėvas. Pastarasis, atrodo, šiuo metu gyvena Kaune, tačiau Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojoms jo niekaip nepavyksta surasti.
Ir dar ne viskas apie gegutę Rimą Košienę! Pasirodo, 1995 metų pradžioje ši ponia susilaukė Mariuko, tačiau motyvuodama prastomis gyvenimo sąlygomis ir pinigų stoka, vaikelį paliko ligoninėje. Iš pradžių pageidavo, kad valstybė jį "bent kiek" paaugintų, o vėliau lengva ranka suraitė raštišką sutikimą, kad norintieji mažylį įsivaikintų. Mūsų turima informacija, Mariukas šiuo metu globojamas vienoje Pasvalio rajone veikiančioje šeimynoje. Globėja Mariaus motinai parašė ne vieną laišką, atsiuntė gražaus berniuko nuotraukų, tačiau kietaširdės motinos tai, kaip matyti, nė kiek nesujaudino. Tiesa, vienąkart (!) Rima Košienė atstumtą sūnelį aplankė, tačiau po keliolikos minučių, pareiškusi turinti neatidėliotinų reikalų, susisuko atgalios. Taip sakant, Mariukas dabar vargu ar bepažintų savo gimdytoją.
Labai rūpėjo su šia motina pasikalbėti akis į akį. Tačiau nuvykę į Laužų kaimą, į Remigijaus Gerčo tėvų sodybą, veltui ilgai barbenome į iš vidaus užkabintas trobos duris, ėjome apie langus. Mūsų turima informacija, Rima Košienė tuo laiku galėjo būti viduje, tačiau kieme išvydusi redakcijos automobilį su žurnaliste susitikti pabūgo.
Na, o kaimynai tikino nė nepamanę, kad jauna, neblogos išvaizdos, prie "Audi" vairo dažnai sėdinti moteriškaitė gali būti tokia netikusi - atstūmusi krūvą savo vaikų! Ji, girdi, aplinkiniams buvo sudariusi gan rimtos ir padorios moters įvaizdį... Ką esą bepridursi, jei Rima įstengė susukti galvą už save gerokai jaunesniam dabartiniam sugyventiniui! Kad Rima - ne iš kelmo spirta, galima esą suprasti ir iš to, jog visai neseniai savo mylimąjį, Remigijų, gimtadienio proga pasveikino net rajoniniame laikraštyje! Štai kokia meilė, kokia pagarba! Žinoma, toks sveikinimas, kaip sakoma, karvės nekainuoja, tačiau jei prisimintume motinos apleistus, likimo valiai paliktus, išsižadėtus vaikus, dėl kurių gerovės motina nepajudina nė piršto, darosi graudu ir liūdna... Tiesa, Vaiko teisių apsaugos tarnybą pasiekė kalbos, neva Rima savo vaikų neauginanti dėl vienos priežasties - tam prieštaraująs sugyventinis. Gal tai ir tiesa, tačiau nejau taip lengva vaikus iškeisti į sugulovą?..
Aštuntą vaiką pagaliau augins pati?
Raseiniuose, pas motiną, pastaruoju metu gyvenančios Vidos Čepliauskienės (38 m.) biografija irgi ne mažiau pasibaisėtina nei Rimos Košienės. Ir netgi šiek tiek panaši. Mat keturis jos vaikelius - vienuolikametę Vaidą, dešimtmetę Ievą, penkiamečius Rūtą ir Adomą - teismo sprendimu prižiūri tėvas Stasys Čepliauskas. Tarnyba neturi jokių žinių, kad tėvas savo vaikais nepakankamai rūpintųsi, kad juos skriaustų ar nemylėtų. O štai motinai to ir tereikia - "Akistatos" žurnalistei ji prisipažino jau keleri metai šių vaikelių neaplankiusi, nekalbant jau apie kokią nors materialinę paramą. Ką kalbėti apie šį ketvertuką, jei Vida neturi kada pasirūpinti ir vyriausiąja dukra, septyniolikmete Rasa, kurią globoja močiutė, o dar vieną jos dukrą, teismui neterminuotai apribojus motinystės teises į visus vaikus, įsivaikino užsieniečių šeima. O bene juodžiausia, niekuo neatplaunama Vidos Čepliauskienės dėmė - prieš penkerius metų pagimdytos naujagimės nužudymas. Kūdikį pagimdžiusi lauko tualete, Vida jo taip ir neatnešė į trobą - pirštais suspaudė kakliuką ir, suvyniojusi į gabalą drobės, lyg kokią atlieką paliko šalia šiltnamio... Teisme Vida tvirtino dar besilaukdama daug priekaištų patyrusi iš tuometinio vyro, dėl visko kaltino kitus - tik ne save... Nors jos kaltė (tyčinis naujagimio nužudymas) buvo pilnai įrodyta, keturis mažamečius vaikelius pagimdžiusios moters teisėja pagailėjo - paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Po to Vida pagimdė dar du kūdikius, kurių pati neaugina.
O štai visai neseniai, kovo pabaigoje, nė vieno iš šešių vaikų neprižiūrinti Vida Čepliauskienė susilaukė aštuntojo vaikelio. Nors ji sakė puikiai žinanti, kas esąs šios dukrytės tėvas, kol kas dokumentuose tai neatsispindi. Moteris pusbalsiu prasitarė, kad vienišoms motinoms turėtų būti mokama didesnė pašalpa. Be to, V. Čepliauskienė išreiškė nuoskaudą iki šiol negavusi per 700 litų gimdymo pašalpos. Tai išgirdus taip ir nuėjo paširdžiais - ar ne dėl šių nemenkų pinigėlių ir buvo vaikelis "sukonstruotas"?
- Ne, šitą tai jau tikrai pati auginsiu, - tarsi atspėjusi žurnalistės mintis, patikino Vida Čepliauskienė.
Tačiau ją puikiai pažįstančios Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos didelių vilčių nepuoselėja...
Nepilnametė mama seka motinos pėdomis
Ariogalos seniūnijoje, pas paliegusią močiutę, gyvena septyniolikmetė Sandra (vardas pakeistas). Pernai rugpjūtį ši panelė pagimdė dukrytę Emiliją. Deja, vaiko nežiūrėjo, kaip derėtų: mėnesio kito mažylę palikusi tik su lazdele galinčiai judėti močiutei, Sandra išdundėdavo su "chebra", namo nesugrįždavo po kelias paras. Nors ir kaip senolė pamilo proanūkę, nors ir kaip sunku buvo su ja skirtis, dėl prastos sveikatos neišgalėjo ilgiau ja rūpintis - kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kad nepilnametės motinos apleistą Emiliją paimtų globoti valdiška įstaiga. 8 mėnesių mažylė nuo sausio mėnesio - Kauno vaiko raidos klinikoje. Per šį laiką Sandra jos, deja, nėsyk neaplankė! Nors, anot močiutės, visiems giriasi, kokia rūpestinga esanti, kaip dažnai į Kauną, pas dukrą, nulekianti, iš tiesų ji klinikoje nesirodo - tik su "chebra" kažkur bastosi... Vienąsyk, anot Juzefos Linkienės, anūkė pareiškė su draugais vykstanti į Kauną ir sutarė, kur kitąryt, kai močiutė atvažiuos pas Emiliją, susitiksiančios. Senolė išvaikščiojo visus barus ir kavines apie Kauno autobusų stotį, tačiau Sandros niekur nesurado. Po kelių dienų sugrįžusi ši esą burbtelėjo tą dieną sunkiai sirgusi.
Nereikia, anot močiutės, tiek daug gert, rūkyt - ir nebus bloga... Tačiau anūkė jos jau nė kiek nebeklauso. Štai vakar atbirbė kažkoks draugelis, besiruošiantis skyryboms su savo žmona, ir pakvietė Sandrą į kažkokią pirtelę. Kad ir kaip senolė maldavo, kad anūkė nelakstytų su neaiškiais tipais, jau ir taip esą prisidirbusi, turinti iš ko mokytis, ta vis tiek išlėkė. Po to Sandros dar esą ieškojo būrys bernų...
- O gal jos jau nėra gyvos? - nubraukusi ašarą susimąstė Juzefa Linkienė. - Juk dar vakar turėjo sugrįžti - o nepasirodė...
Močiutė sakė Sandrą auginusi nuo trejų metukų, nes merginos motina, josios dukra Dalė, girdi, seniai nuėjo šunkeliais. Sandra buvo labai gera ir gabi mergaitė, puikiai mokėsi. Močiutė sakė ją be galo mylėjusi, niekada nė piršteliu nepalietusi ir kitiems mušti neleisdavusi, kaip įmanydama rūpinusis - kad tik nesijaustų nuskriausta, prasčiau aprūpinta už kitus vaikus. Bet Sandra rami ir gera buvo neilgai. Pradėjo bastytis, pamėgo degtinę, rūkalus ir, žinoma, vyrus... Taip sakant, visu šimtu procentų ar dar daugiau atsigimė į niekam tikusią motiną.
- O dabar man Dalė priekaištauja, kad jos dukrą blogai išauklėjau, - vėl apsiverkė Juzefa Linkienė. - Na, gal ir ne viską gerai padariau, gal ir kiek per daug lepinau, bet juk anūkėlė... O dabar negaliu su ja susišnekėti...
Juzefa Linkienė dabar sakė labai išgyvenanti ir dėl to, kad Sandra nepakartotų ankstesnės klaidos - neparneštų į namus antrojo kūdikio. Nors esą ir labai gaila klystkeliais pasukusios ir jokių patarimų nepaisančios anūkės, dar labiau būtų gaila vargti pasmerktų jos vaikelių. Emilija, vargšiukė, jau esą auga čiūčiuojama ant svetimų rankų, o jei Sandros gyvas kraitis dar padidės?..
