Neišgalvotos istorijos
Kaip Jonelis blaivininku tapo
Remigijus RAINYS
Nepatikėsite, bet mano bičiulis Jonelis, taip mėgdavęs pakilnoti taurelę (žinoma, ne tuščią), jau daugiau nei dešimt metų nevartoja jokių alkoholinių gėrimų, stipresnių už kefyrą. Lygiai aštuonioliktą valandą vyriškis seife užrakindavo popierius ir patraukdavo namų link. Kelias buvo netolimas, tačiau reikėjo praeiti du alaus barus, dvi kavines, restoraną ir gėrimų parduotuvę. Nors aludėse jis išgerdavo ne daugiau kaip po tris bokalus alaus, kavinėse - po du šimtus gramų baltosios, o restorane - tik šimtgramį konjakėlio, namus pasiekdavo jau šlitiniuodamas, mat gėrimų parduotuvėje būtinai nusipirkdavo ketvertuką starkos, kurį paprastai ištuštindavo su kieme domino lošiančiais pensininkais. Jau kildamas liftu Jonelis susilašindavo į gerklę gėrimo likučius ir pasitempęs belsdavosi į savo buto duris. Nenorėdamas išsiduoti, jog vėl gėrė, vyriškis stengdavosi kuo greičiau įsmukti į vonią. Prisileidęs karšto vandens Jonelis panirdavo iki pat kaklo ir netrukus palaimingai šnarpšdavo. Tada žmona jį prižadindavo ir nuvesdavo į lovą.
Nusistovėjusį ritualą kartą sujaukė gamtos stichija, virš Antakalnio rajono, kuriame gyveno Jonelis, prapliupusi didžiule liūtimi. Nenorėdamas permirkti vyriškis buvo priverstas ilgėliau užsisėdėti ir alaus bare, ir restorane, todėl išlenkė dar po bokalą alaus ir šimtgramį konjako, tačiau papildoma dozė jo nebūtų galutinai įveikusi, jei kieme jis būtų sutikęs domino lošėjus. Tačiau liūtis pensininkus suginė į pogrindį, tad Joneliui starką lifte teko tuštinti vienam ir labai skubiai. "Filmas nutrūko" spaudžiant durų skambučio mygtuką, bet į vonią prisilakėlį nuvedė "autopilotas". Jonelis nusirengė ir prisileidęs karšto vandens šiaip ne taip paniro. Netrukus jis knarkė dvigubai garsiau nei paprastai. Žmonos pastangos prižadinti ir nuvesti vyrą į lovą šį kartą buvo bergždžios, tad kantrybės netekusi moteriškė nusprendė nakčiai jį palikti vonioje. Kad mylimasis nepaskęstų, žmonelė išleido vandenį. Eidama pro duris ji vis dėlto pagailėjo nelaimėlio ir atnešusi apklotą užmetė ant miegančio Jonelio. Jei moteris nebūtų vonioje užgesinusi šviesos, galbūt Jonelis iki šiol nebūtų atsikratęs savo žalingo įpročio, tačiau paryčiais tamsioje vonioje pabudęs vyriškis nesusivokė kur esąs.
Vėliau Jonelis pasakojo, kad apsigraibęs aplink ir užčiuopęs tik šaltą emalę dar nepamanė nieko blogo, tačiau keramikinės plytelės ant sienos ir jo nuogumą dengiantis šiurkštus apklotas netikėtai kyštelėjo mintį, kad jis atsidūrė lavoninėje. Nors ir kaip įtemptai nelaimėlis bandė prisiminti, kada ir kaip numirė, prieš akis neiškildavo jokio vaizdelio. Absoliuti tamsa, ir viskas! Apsičiupinėjęs Jonelis nustatė, kad skrodimas jam dar neatliktas, nes neužčiuopė jokių pjūvių ir randų, todėl labai išsigando, jog gali labai skaudėti. O skausmo vyriškis paniškai bijojo nuo pat vaikystės ir alpdavo net dantų gydytojo kėdėje. Mintys apie galimą skrodimą sukėlė haliucinacijas ir Jonelis beveik fiziškai pajuto, kaip patologoanatomas skalpeliu perrėžia jam pilvą, pirštinėta ranka čiupinėja kepenis, inkstus ir abejingu balsu aiškina nematomiems studentams, jok tokios didelės būna tik alkoholikų širdys. Nelaimingasis jau tikėjosi, kad jam tuoj išlups širdį, tačiau netikėtai plykstelėjo šviesa ir pro vonios duris galvą įkišo vis dar užsimiegojusi žmona. Garsiai klyktelėjęs, jog neatiduos savo vidaus organų, Jonelis neteko sąmonės. Į gyvenimą jį sugrąžino tik žmonos iškviesta greitosios pagalbos brigada.
Štai nuo to laiko Jonelis į burną nebeima nė lašo alkoholio. Laisvalaikiu vyriškis skaito chirurgijos vadovėlius, o namo grįžta aplinkinėmis gatvėmis, kuriose nėra nei alaus barų, nei kavinių.
