Neišgalvotos istorijos
Laidotuvių vainikas Nachui
Remigijus RAINYS
Ši istorija nutiko lygiai prieš dvidešimt metų. Su šeima buvau tik persikėlęs į erdvesnį butą jau senokai apgyvendintame name, kai, rodos, antrąją naujakurystės naktį šaižiai sužvigo durų skambutis. Pro "akutę" nieko neįžiūrėjęs atrakinau duris ir jas tuoj pat atplėšė nelabai tvirtai ant kojų besilaikantis nepažįstamasis.
- Kiek galima laukti, myžti noriu,- besipinančiu liežuviu iškošė kresnas pusamžis vyriškis ir nustūmęs mane kažkodėl pasuko vonios link. Atsitokėjęs užtvėriau įžūliam įsiveržėliui kelią ir paklausiau, kodėl jis braunasi į mano namus.
- Baik juokus, čia aš gyvenu,- atrėžė nepažįstamasis,- o ką tu veiki mano bute? - paklausė jau nebe taip užtikrintai, nes žvilgsnis užkliuvo už neišpakuotų daiktų dėžių ir bet kaip sukrautų baldų. - Tai čia ne trečioji laiptinė? - dar kartą paklausė ir sulaukęs tai patvirtinančio atsakymo apsisuko ir išdrožė savo keliais, nuo slenksčio dar drebtelėjęs: - Eik tu na!..
Šis nešvankus keiksmas buvo toks netikėtas ir nepelnytas, jog netikėtai suburbėjau sau po nosimi: "Pats eik!", o į užsimiegojusios žmonos klausimą, kas buvo atėjęs, atsakiau, kad lankėsi kažkoks Nachas.
Jau kitą dieną naktinis svečias, kuris, kaip paaiškėjo, iš tiesų gyveno tame pačiame aukšte, tik trečiojoje laiptinėje, aiškiai kamuojamas pagirių, užėjo atsiprašyti ir susipažinti. Kaimynui Egidijui atleidau, tačiau į artimesnes draugystes nesuėjau. Mūsų šeimoje jis ir toliau buvo vadinamas Nachu, tad po kelerių metų, kai laikraštyje perskaičiau užuojautą Nijolei Nachienei dėl vyro Egidijaus mirties, tuoj pat parodžiau žmonai net nesuabejojęs, kad mirė kaimynas. Tuoj pat nusprendėme, jog mums derėtų dalyvauti laidotuvėse ir nupirkti velioniui vainiką. Žmona nubėgo pas kitą kaimynę sužinoti, kur pašarvotas velionis, o aš traukiau dūmą balkone ir spėliojau nuo ko galėjo mirti "vyras pačiame jėgų žydėjime". Kai takelyje tarp medžių netikėtai pasirodė, kaip dažniausiai būdavo, jau gerokai įmetęs "nabašnikas", pradžioje pamaniau, kad man vaidenasi, bet po to žaibu šmėstelėjo mintis, kad Egidijaus pavardė visai ne Nachas. Tuoj pat puoliau perspėti žmonos, kad ši neapsijuoktų, ir pataikiau pačiu laiku - moterų delegacija jau buvo susiruošusi guosti "našlės".
