Vedžiau besimokydamas institute, trečiajame kurse. Žmonelė graži, rami, o štai su uošve nepasisekė - labai jau skardžiabalsė ir valdinga moteris. Vos tik kas ne taip - kaipmat "užsiveda". O jau balselis! Kartais ausis net vata užsikimšdavau. Juolab kad iki mokslų pabaigos teko gyventi jos namuose. Na, bet kaip ten bebuvę, baigę institutą, beje, žemės ūkio, gavome paskyrimą dirbti tarybiniame ūkyje. Davė namuką, įsikūrėme ir pradėjome laimingai gyventi dviese. Neilgai trukus įsigijome gyvulių: karvutę, paršiuką, vištų. Gyvename! Po poros metų žmona gauna iš mamos telegramą: girdi, sutikite, atvažiuoju. Manoji sujudo sukruto, viską tik planuoja - kur įkurdins mamą, kuo pavaišins. Sako, reikėtų vieną kitą gaidį papjauti, mamą namine vištiena pamaitinti. Bet aš jai patariau nesiskubinti - kai atvažiuos, tada gaidžius ir papjausime, šviežesni bus.
Uošvė atvažiavo vakarop. Ir iš karto ėmėsi tvarką daryti. Man nuo jos valdingo ir skardaus balso net šiurpas per nugarą eina, juolab prisiminus tuos metus, kai teko gyventi po vienu stogu. Šiaip taip vakarą iškenčiau, o naktį, besivartydamas nuo šono ant šono, subrandinau galvoje genialų planą. Ketvirtą valandą ryto žmona susiruošė į darbą (ji dirbo karvių fermos vedėja). Kartu ir uošvė atsikėlė dukrelę į darbą išleisti. O man darbas nuo aštuntos valandos, tad visai neskubu keltis. Uošvė vėl pradeda savo "politiką". Girdi, vargšė jos dukrelė, darbštuolėlė, turi keltis į darbą pusiaunakčiu, o aš, tinginys, drybsau lovoje. Žmona išėjo, aš dar kiek pagulėjau ir atsikėliau. Sėdžiu virtuvėje, geriu arbatą. O uošvė vis besisukiodama aplink pakeltu tonu man aiškina šeimyninio gyvenimo politiką. Ir staiga už lango užgieda gaidys. Suvaidinu žvėriškai įsiutusį, griebiu kirvį ir išlekiu pro duris. Kieme griebiu gaidį ir... šmaukšt kirviu. Atnešu į virtuvę ir dedu gaidį be galvos į didelį dubenį. Uošvė, miesto žmogus, nuo tokio vaizdelio pašiurpsta ir užsipuola mane, kaip aš galiu taip elgtis, koks aš erodas ir panašiai. O aš lyg niekur nieko pasiteisinu, neva nervai pakrikę, nepakenčiu skardžių garsų. Po kelių minučių pasigrista kito gaidžio giedojimas. Aš ir vėl už kirvio ir netrukus jau du gaidžiai dubenyje. Uošvė kažkaip keistai prityla. Kai neilgai trukus pragysta trečias gaidys ir jį ištinka anų dviejų likimas, uošvė dingsta iš kambario ir iki man išeinat į darbą visai akyse nesirodo.
Grįžtu į namus pietų, o žmonelė gaidžius nupešusi, sriubą verda, mėsytę čirškina. Kai uošvės nebuvo virtuvėje, žmona manęs klausia:
- Ar tu nežinai, kodėl mama tik pašnibždomis kalba?
