Maždaug prieš mėnesį grįžęs iš Čikagos, kur praleido penkerius metus, kunigas Rimantas Gudelis buvo paskirtas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonu. Kunigas R. Gudelis gimė 1964 metais Panevėžyje. Baigęs vidurinę mokyklą tapo anuometinio Kauno politechnikos instituto studentu. Po karinės tarnybos įstojo į Kauno kunigų seminariją. Ją baigė sovietinės blokados metais ir buvo įšventintas į kunigus. R. Gudelis nesigaili pasirinkęs kunigystę. Jo manymu, dėl kiekvieno pašaukimo (pavyzdžiui, kad ir šeimos) reikia ko nors išsižadėti, tačiau drauge galima ir kai ką gauti, nes tarnavimas žmonėms atlyginamas su kaupu... Beje, reikėtų pridurti, jog klebonas yra puikus sportininkas - žaidžia regbį ir krepšinį. Šiandien kunigas R. Gudelis - "Akistatos" svečias, mielai sutikęs pasidalinti savo mintimis su laikraščio skaitytojais.
- Kodėl pasirinkote būtent tokį gyvenimo kelią?
- Turbūt dėl to, kad buvau įsitraukęs į sovietinį pogrindį. Dėl eitynių į Šiluvą bei kitas vietas, kuriose dalyvaudavau kartu su eucharistijos bičiuliais, buvome laikomi kriminaliniais nusikaltėliais (dėl to kelis kartus yra tardžiusi milicija). Nepaisant to, susipažinau su įdomiais žmonėmis, įdomiais kunigais, be to, tikinti buvo ir mano šeima. Todėl ir pasirinkau tokį gyvenimo kelią...
- Penkerius metus praleidote Amerikoje. Ką šis laikotarpis jums davė kaip žmogui ir kaip kunigui?
- Labai daug. Amerikoje įgijau magistro ir teologijos daktaro laipsnius, taip pat dirbau Čikagoje - didžiausioje lietuvių emigrantų parapijoje, kur buvau beveik vienintelis lietuviškai kalbantis kunigas. Turėjau didžiulį darbo krūvį, reikėjo studijuoti svetima kalba, visąlaik būti suėmusiam save į rankas, todėl sakau, kad ten gyvenau kaip armijoje.
- Jūs tikriausiai žinote, jog Panevėžys iki šiol buvo vadinamas Lietuvos Čikaga. Ar tarp Aukštaitijos sostinės ir tikrosios - Amerikos Čikagos - yra bendrų dalykų?
- Lyginti šiuos miestus galima, tačiau prieš tai reikėtų prisiminti istorinę JAV Čikagą, Alo Kaponės laikus. Beje, keletą kartų yra tekę valgyti vadinamajame Alo Kaponės restorane. Jo savininkas ten laiko Alo Kaponės kortas, kuriomis jis neva žaidė, cigarus, kuriuos rūkė. Lyginant šiuos du miestus, pirmiausia reikėtų pakalbėti apie policiją. Čikagoje ant kiekvieno policijos automobilio yra užrašas: "Mes saugome ir giname". Manyčiau, jog Lietuvoje (taip pat ir Panevėžyje) ant policijos automobilių reikėtų užrašyti visai kitokį sakinį - "Mes renkame baudas". Tai labiau atspindėtų policininkų darbo esmę. Gal ir nukrypsiu nuo temos, tačiau Lietuvoje mane labai stebina baudos, kurias vadinu valstybiniu reketu. Jos neadekvačios gaunamam uždarbiui. Pavyzdžiui, vairuotojas viršija greitį, sakykime, 20 kilometrų ir už tai privalo sumokėti baudą, kuri yra maždaug 40 procentų pensijos ar minimalaus atlyginimo dydžio. Čikagoje už tokį pat pažeidimą būtų paskirta 3 ar 5 procentų (nuo vidutinio atlyginimo) dydžio bauda. Tačiau vis dėlto turiu pripažinti, kad po penkerių metų grįžęs į Lietuvą pastebėjau gana didelę mūsų policijos pažangą. Grįžkime prie Amerikos. Ši valstybė yra daugiakultūrinė, daugianacionalinė, tačiau jos gyventojai labai gerbia Konstituciją, įstatymus ir jų griežtai laikosi. Nuvykę tenai mūsų tėvynainiai taip pat stengiasi paklusti įstatymams, pasižymi darbštumu, stengiasi prasigyventi. Dažnai spauda, išgirdusi apie lietuvių įvykdytus nusikaltimus, šias žinias labai išpučia, sureikšmina. Taip, blogis pastebimas pirmiausia, bet, sakykim, Ilinojaus imigracijos departamento duomenimis, šioje valstijoje legaliai ir nelegaliai gyvena apie 65 000 lietuvių, atvykusių dar "perestrojkos" laikais. Tačiau mūsų tautiečiai nusikalsta labai retai. Pažįstu nemažai Čikagos lietuvių. Jie labai geri žmonės, nori kurti šeimas, auginti vaikus, dorai gyventi... O kokia padėtis Aukštaitijos sostinėje, netrukus susipažinsiu artimiau...
- Šiandien prasideda didžiosios metų šventės, todėl ir norisi paklausti, ar religinės tradicijos, kurių laikosi mūsų tėvynainiai Amerikoje, labai skiriasi nuo lietuviškų?
- Ir taip, ir ne. Nesiskiria pirmiausia dėl to, kad visų laikų emigrantai Amerikoje nori išlaikyti tokias pačias tradicijas, kokios yra Lietuvoje, todėl liturginės apeigos etninėje parapijoje niekuo neišsiskiria. Tačiau tenka pripažinti, jog kultūra daro įtaką.
- Ten taip pat būna Kūčių vakarienė, gausiai apkraunamas kalėdinis stalas?
- Beje, Kūčių vakarienė ir kalėdaitis yra Žečpospolitos tradicija. Prieš 700 metų Petrikove, Ukrainoje, susirinko ortodoksai ir katalikų dvasininkai. Ortodoksų dvasininkai pripažino vienybę su Šventuoju Tėvu - Romos popiežiumi, - ir kaip susitaikymą katalikų dvasininkai priėmė dalį ortodoksų apeigų. Viena iš tų apeigų yra palaiminta duona, kurią mes laužome per Kūčių vakarienę. Ši tradicija yra išlikusi ir tarp Čikagos lietuvių, lenkų, ukrainiečių, slovakų, dalies čekų.
- O kaip su kalėdinėmis dovanomis? Kunigai tikriausiai jų irgi laukia...
- Kunigams, kaip ir visiems žmonėms, labai malonu gauti dovanų - to niekas negali paneigti. Deja, pavyzdžiui, Amerikoje Kalėdos yra labai komercializuotos. Ten per prieškalėdinį laikotarpį gauname apie 40 procentų viso metų pelno. Tai yra vartotojiškos kultūros kraštas. Šiuo metu JAV pradedama kalbėti, jog Kalėdas reikia sugrąžinti Kristui, o ne prekybininkams. Kaip pastebėjau, Lietuvoje dovanos vis dar kuklesnės nei Amerikoje.
- Amerika iš tiesų skiriasi nuo Lietuvos. Ar ne todėl jau per pirmąjį savo pamokslą Kristaus Karaliaus katedroje kvietėte moterėles ateiti į bažnyčią su skrybėlaitėmis, pasidažiusias?..
- Manau, kad mano žodžius spauda interpretavo ne taip, kaip buvau sakęs. Aš kalbėjau, jog atvažiavęs čionai pamačiau moterėles su skarelėmis, tuo tarpu Čikagoje į bažnyčią moterys renkasi gražiai pasidažiusios, su skrybėlaitėmis. Sakiau, gal čia publika labai nusenusi, tačiau po to pagalvojau, jog Čikagoje gyvenančias mūsų tėvynaines apgobus skarelėmis vaizdas būtų toks pat, kaip ir dabar Lietuvoje. Ir pasakiau, jog tai lemia kultūrų skirtumas. Amerikoje žmonės turi didesnes galimybes pasipuošti, ten laisvesnis kraštas, tačiau aš gerbiu kiekvieną savo parapijietę - ir apsigobusią skarele, ir skrybėlėtą. Bendruomenėje kiekvienas žmogus man yra brangus - ir sunkiai, ir prabangiai gyvenantis, todėl ir norėjau pabrėžti, kad gerbiu žmones, o ne skrybėlaites...
- Ar politika jums, kaip kunigui, svetimas dalykas?
- Nesusipažinęs su situacija, kol kas joje nesiorientuoju, nespėjau pažinti žmonių, o antras dalykas - Bažnyčios paskirtis yra visai kita. Lietuvoje ir viso pasaulio praktikoje padaryta šimtas ir viena klaida, kuomet kunigai agituoja už vieną ar kitą partiją, tačiau nuo to nepasidaro geriau nei tam kraštui, nei Bažnyčiai, nei agitatoriui kunigui. Iš to nėra naudos, tiktai patiriami moraliniai ar kitokie nuostoliai, todėl stengsiuosi nuo politikos laikytis kuo toliau...
- Sakykite, ar kunigas gali kalbėti apie meilę?
- Kunigas turi kalbėti apie visokią meilę...
- Ir nebijoti, nevengti diskusijos šia tema?
- Čia juk ne politika...
- Esate jaunas, simpatiškas, tad ar jums neatrodo, jog į bažnyčią ims plūsti jaunos merginos?
- Jeigu jos dėl to ateitų, labai džiaugčiausi, bet svarbiausia, kad jos ateitų ne dėl manęs, o dėl Dievo. Jeigu joms tai būtų toks pirmas laiptelis, aš galiu būti akmuo, per kurį jos lips iki Dievo. Iš tiesų galiu būti tuo akmeniu...
- Kaip manote, ar kunigui dera lankytis restoranuose?
- Tai vieta, kurioje gali būti normaliai tvarkomi įvairūs reikalai. Amerikoje kartą per savaitę turėdavau vieną vadinamąjį restoranų vakarą, kuomet susitikdavau su kunigais, pasikalbėdavome, aptardavome visus savo reikalus, švęsdavome gimtadienius. Vyresnieji parapijos kunigai taip pat išeidavo į restoraną bent kartą per mėnesį aptarti reikalų. Lietuvoje į tai žvelgiama kitaip. Tačiau aš nieko nekaltinu konservatyvumu - tai paprasčiausiai susiję su ekonomika. Ne kiekvienas žmogus gali nueiti į restoraną. Manau, kad pasikeitus kultūrinei situacijai, keisis ir požiūris į tai. Žinoma, jeigu aš kiekvieną dieną valgyčiau prabangiuose restoranuose (ką man dar kurį laiką leistų Amerikoje uždirbta alga), papiktinčiau savo parapijiečius, kurie neturi už ką nusipirkti duonos ar normaliai pragyventi. Tačiau jau dabar naujus darbuotojus, su kuriais noriu tartis, pirmiausia pakviečiu vakarienės į restoraną. Ten pasikalbame, išsiaiškinu, ar jų ir mano idėjos sutampa. Susitikimus tokioje vietoje laikau normaliu bendravimo būdu.
- O kaip su humoru - ar jūsų luomo žmonėms tai svetimas dalykas?
- Šiais laikais be humoro Lietuvos bažnyčioje būtų labai sunku.
- Ar galite prisiminti kokį nors įdomų įvykį, o gal net nuotykį, kuris buvo ypatingas, galbūt labai reikšmingas?
- Mano visas gyvenimas - labai didelis ir įdomus įvykis. Juo labai džiaugiuosi ir linkiu kitiems taip pat džiaugtis, neniurnėti, savo darbu, išmintimi, kantrybe, užsispyrimu nugalėti sunkumus. Tada visiems gyvenimas taps vienu dideliu ir labai įdomiu įvykiu...
- Ką daryti su tais, kurie nepajėgia išlipti iš klampaus nuodėmių liūno?
- Visa tai reikia labai skirtingai interpretuoti. Sakykim, pas mus priklausomybės žmogus - alkoholikas, narkomanas - yra nusidėjėlis. Psichologija ir medicina teigia, jog žmogus tokių dalykų negali kontroliuoti, tačiau aišku, kad jis padarė nuodėmę, kai visa tai pradėjo. Dabar tokį asmenį reikėtų vertinti kaip ligonį, o Evangelija ir žmogaus prigimtis sako, jog ligonį reikia gydyti. Svetimoteriavimas ir t. t. yra nusidėjimas. Šventasis Raštas ir pats Kristus nusidėjėlį bara. Bet mes dar turim labai daug mokytis, kad atskirtume, kada žmogus yra ligonis, kurį reikia gydyti, o kada - nusidėjėlis, kurį reikia barti. Tačiau kartais ir nusidėjėlis, ir ligonis būna kartu. Tad reikia ištiesti gailestingumo ranką - ji padės ligoniui išgyti, o nusidėjėliui pasitaisyti.
- Kokie būtų jūsų linkėjimai savo parapijiečiams ir visiems Lietuvos žmonėms, o kartu - ir "Akistatos" skaitytojams?
- Visiems savo parapijiečiams ir Lietuvos žmonėms norėčiau palinkėti Kalėdų ramybės ir džiaugsmo. Manau, kad kol kas Lietuvoje yra daugiau niurnėjimo nei blogio ir sunkumų, todėl džiaugsminga nuotaika kartais padeda daug greičiau nugalėti ir įveikti visus sunkumus. Juk, pavyzdžiui, Kristus gimė pačiais blogiausiais metais, pačioje prasčiausioje vietoje, bet iš jo Evangelijos visada spinduliuoja džiaugsmas. Todėl ir linkiu to evangelinio kalėdinio džiaugsmo. Amen.
- Dėkoju už šiltą pokalbį.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
