Audrius BAČIULIS
Praėjo beveik devyneri metai nuo tos 1998-ųjų vasario dienos, kai per savo pirmąją inauguraciją, stovėdamas šalia Vilniaus arkikatedros, prezidentas Valdas Adamkus tarė: "Esu čia ir dabar". Tuomet jis, pasakęs, kad Lietuvos tikslas - gyventi Europoje, nuo kurios mūsų valstybę pusę amžiaus skyrė geležinė uždanga, patikino, jog dar per šią jo kadenciją Lietuva taps Europos Sąjungos ir NATO nare.
Pirmoji kadencija - sėkminga
Daugelis Lietuvos žmonių tuomet labai norėjo tikėti šiuo V.Adamkaus pažadu, nors širdyje dar stiprokai abejojo, kad tokį aukštą tikslą įmanoma pasiekti vos per penkerius metus. Daugelis užsienio diplomatų puse lūpų, o dauguma apžvalgininkų atvirai netikėjo ir netgi šaipėsi iš naujojo Lietuvos prezidento užmojų. Praėjo penkeri metai ir visi netikėjusieji turėjo nuščiūti - dar nesibaigus V.Adamkaus kadencijai Prahoje vykusiame NATO viršūnių susitikime Lietuva gavo kvietimą prisidėti prie Aljanso, o iki visateisės narystės Europos Sąjungoje teliko sutvarkyti kai kuriuos biurokratinius formalumus. Dešimtmetį trukęs Lietuvos grįžimo į Europą kelias baigėsi sėkme ir V.Adamkaus nuopelnai čia neginčytini. Tiesa, pačioje Lietuvoje, nors pradėjusioje sparčiais tempais atsigauti nuo 1999-2000 m. ekonominės ir politinės krizės, užsienio politikos pergalės jau mažai kam rūpėjo.
Virė prezidento rinkimų kampanija, jos metu daugiausia buvo kalbama apie vidaus reikalus - dalies gyventojų skurdą, nusikalstamumą, politikų korupciją. Nors V.Adamkus savo pirmosios kadencijos metu nepaprastai daug padarė, diegdamas moralios politikos principus, pirmasis iš visų politikų prabilo apie skurstančius gyventojų sluoksnius, pradėjo skurdo stebėsenos programą ir reikalavo iš Vyriausybių pradėti realią kovą ir su skurdu, ir su nusikalstamumu, ir su korupcija, rinkimų dieną jam tai įskaityta nebuvo. Prezidentas, itin daug padaręs, kad Lietuva sugrįžtų į Europos valstybių šeimą ne tik politiškai, bet ir moraliai bei ekonomiškai, pralaimėjo populistui, kurio tvirtos rankos vadovo bei gelbėtojo įvaizdis buvo sukurtas rusiškos kilmės pinigais.
Pralaimėjimo trauma
Galbūt kada nors sužinosime, kokią moralinę traumą tuometinis ir visiškai nepelnytas pralaimėjimas padarė V.Adamkui, iki tol visus penkerius prezidentavimo metus buvusiam visuomenės populiarumo viršūnėse. O šiandien galime neabejoti tik vienu - V.Adamkaus nuoskauda po pralaimėjimo Rolandui Paksui buvo itin gili ir sunki.
Ypač kad savo konkurentą kadaise pats V.Adamkus ištraukė iš Vilniaus mero posto ir pakylėjo į didžiąją politiką, kurios šis pasirodė nevertas. Regis, po pralaimėjimo 2003-iųjų prezidento rinkimuose patirta moralinė trauma iš esmės pakeitė V.Adamkaus charakterį. Jis tapo įtarus, perdėtai jautrus, netgi dirglus, nepripažįstantis savo padarytų klaidų. Netgi bijantis priimti kokį nors sprendimą, kuris (tegu ir visiškai neteisingai, kaip nutiko pilietybės prašiusiai krepšininkei Katie Douglas) leistų kaltinti jį kartojant tuos pačius veiksmus, kuriais buvo apkaltintas ir iš prezidento posto nušalintas R.Paksas. Bet būtent dėl šių priežasčių V.Adamkus dabar iš tiesų atsidūrė tokioje padėtyje, kai šiandien jo šalininkai, lygiai taip pat kaip kadaise nušalintojo prezidento gerbėjai, nuolatos kartoja: "Prezidentas nekaltas, aplinka kalta". Ir viliasi, kad viskas dar pasikeis į gera.
Popaksinis sindromas
Dar 2004-ųjų vasarą, netrukus po V.Adamkaus inauguracijos, vos jam sudarius savo antrosios kadencijos pirmąją patarėjų komandą, "Veide" rašėme, kad pagrindinė bėda, jog toje komandoje iš esmės nebuvo politikų. Prie tokių priskirtinas tik prezidento rinkimų štabo vadovas Darius Gudelis, kuris dėl savo jauno amžiaus ir menkos patirties vargu ar galėjo būti pagrindinis patarėjas vidaus politikos klausimais. O likusi komandos dalis buvo sudaryta iš įvairių valstybės tarnautojų, dalis jų netgi buvo deleguota į Prezidentūrą tų institucijų, kuriose jie dirbo ir į kurias ketino grįžti V.Adamkaus kadencijai pasibaigus. Tokia komanda jau pagal apibrėžimą negalėjo aktyviai formuoti politikos, mat tai neišvengiamai gresia konfliktu su kitomis valstybės valdžios institucijomis, į kurias V.Adamkaus patarėjai ketino (ir ketina) sugrįžti.
Kodėl V.Adamkus tuomet taip pasielgė? Matyt, tai viena iš prezidentą kamuojančio popaksinio sindromo apraiškų. R.Paksas, kaip žinoma, buvo daug kaltinamas, jog jo patarėjai pernelyg kišasi į vykdomosios valdžios reikalus, kone perimdami ministrų funkcijas. Be to, dar iki prezidento rinkimų 2004-aisiais V.Adamkus buvo įtikintas, kad viena jo nesėkmės 2003-iųjų rinkimuose priežasčių - prastas patarėjų darbas, tad reikią atsiriboti nuo visos ankstesnės komandos. Tai V.Adamkus netiesiogiai patvirtino ir duodamas naujametį interviu "Veidui": "Aš prisimenu savo pirmąją kadenciją. Tada man buvo primetama, kad visokios prezidentūrėlės mane valdo ir tvarko, kad aš esu kažkieno stumdomas įrankis. Šiandien tos prezidentūrėlės staiga iškeliamos į aukštumas, o dabartiniai žmonės vadinami niekam tikusiais".
Bet netgi jei ir priimsime V.Adamkus iniciatyva atsistatydinusio premjero Gedimino Vagnoriaus terminą "prezidentūrėlės", turime atkreipti dėmesį į tai, kad šis žodis buvo pasakytas daugiskaita. Ne "prezidentūrėlė", o "prezidentūrėlės". Ir tai tiesa - kokio nors vieno įtakos centro Prezidentūroje pirmosios V.Adamkaus kadencijos metu nebuvo. Buvo įtakingų patarėjų: jaunystės draugas, patyręs vadybininkas Raimundas Mieželis, didelę įtaką užsienio ir saugumo politikai turintis Albinas Januška, aktyvus visuomenininkas, intelektualus telkiantis Darius Kuolys. Tačiau kiekvienas jų turėjo savą požiūrį, skirtingas pozicijas vienu ar kitu valstybės gyvenimo klausimu, kiekvienas kovojo dėl didesnės įtakos prezidentui, kartu taip atsverdami vienas kito įtaką. Iš jų ginčų, diskusijų su V.Adamkumi vėliau ir išsirutuliojo bendra Prezidentūros pozicija.
Kalti patarėjai?
O dabar tokios sveikos konkurencijos ir idėjų kovos Prezidentūroje nėra. Pagrindinę įtaką Prezidentūroje turi vadinamoji URM, VSD ir Tarptautinių santykių instituto grupė, tiesiogiai susijusi su A.Januška. Ir jokios atsvaros jai nesimato. Tai sudaro galimybę atsirasti savotiškiems "šnabždukams", kurie, tikslingai parinkdami prezidentą pasiekiančią informaciją, pradeda juo manipuliuoti.
Prisiminkime 2006-ųjų balandį kilusį skandalą dėl abejotinos reputacijos teisėjo Valento Margevičiaus įgaliojimų pratęsimų ir dėl jo kilusį V.Adamkaus konfliktą su Aukščiausiojo Teismo pirmininku Vytautu Greičiui. Tuomet, kaip žinoma, V.Adamkus apkaltino V.Greičių nepateikus jam visos informacijos ir pareiškė nebepasitikįs AT pirmininku ir kaip teisėju, ir kaip žmogumi. "Galiu jums atvirai pasakyti, tokios nepagarbos ir arogantiškos laikysenos mano pasikalbėjimo su V.Greičiumi metu nesu nei girdėjęs, nei išgyvenęs, - tuomet kalbėjo V.Adamkus. - Jeigu galima taip kalbėtis su valstybės vadovu, čia yra žmogaus kultūros reikalas". Kuo tuomet V.Greičius šitaip įpykdė V.Adamkų? Viso labo pareikšdamas manąs, jog prezidentas yra suklaidintas, nes jam patarėjai pateikė netinkamą informaciją ir suformavo netinkamą nuomonę. Ir, svarbiausia, viešai visiems įrodęs, kad iš tiesų tuometis prezidento patarėjas Haroldas Šinkūnas apgaudinėjo V.Adamkų, teikdamas jam melagingą informaciją, t.y. manipuliuodamas prezidentu.
Kilus skandalui H.Šinkūnui vis dėlto teko palikti postą Prezidentūroje, bet pabrėžtina, kad V.Adamkus ilgą laiką net nenorėjo matyti V.Greičiaus pateiktų įrodymų apie jo patarėjų manipuliacijas, o vėliau taip ir neatsiprašė AT pirmininko už nepelnytus kaltinimus. Negana to, Prezidentūra tarsi keršydama kone metus laiko vilkino AT civilinių bylų skyriaus vadovo skyrimą.
Ar ne tą patį matėme ir per skandalą dėl Valstybės saugumo departamento vadovybės veiklos tyrimo? V.Adamkus, iš pradžių visiškai teisingai pasipiktinęs VSD vadovų veiksmais ir pareiškęs, kad šie, surengdami kratą vieno laikraščio redakcijoje, pasikėsino į demokratijos pamatus, vėliau, tarsi kažkam kažką pašnabždėjus, visiškai pakeitė savo poziciją. Prezidentas tiesiog demonstratyviai įsiklausydavo tik į vienos pusės teikiamą informaciją, nuolat bendraudamas su VSD vadovu Arvydu Pociumi, tuo pat metu arogantiškai atsisakydamas netgi susitikti su VSD veiklą tyrusiu Seimo komitetu. Galiausiai, kai tyrimas buvo baigtas, o Seimas patvirtino jo išvadas, nepalankias VSD vadovams, V.Adamkus vis dėlto paprašė jam jas atsiųsti. Tačiau tai buvo padaryta tokia forma, kad visi pamatė: prezidentas jokių išvadų matyti ir kitokios, nei jam patarėjų bei VSD vadovų į ausį šnabždama, informacijos girdėti nenori.
Nors vėlgi, kaip ir kilus konfliktui su AT pirmininku, kyla rimtų įtarimų, kad prezidentu ir šiuo atveju buvo sumanipuliuota. Mat "Veidas" turi informacijos, jog tą dieną, kai prezidentas prieš Kalėdas per televiziją piktinosi Seimu, neva neduodančiu jam tyrimo dėl VSD išvadų, šios jau buvo Prezidentūroje. Tik V.Adamkus patarėjų apie tai informuotas nebuvo.
Nežinia, ar prezidentas vėliau apie tai sužinojo, ar ne. Bet netgi jei ir sužinojo, vargu ar tai turės įtakos jo pozicijai, nes, kaip parodė su V.Greičiumi kilęs ginčas, šią kadenciją pripažinti savo klaidų V.Adamkus nemėgsta. Kodėl - kol kas galime tik spėlioti. Gal todėl, kad klaidų pripažinimas neišvengiamai priverstų imtis griežtų ir ryžtingų sprendimų kai kurių asmenų atžvilgiu? O gal todėl, kad pripažinus vienas klaidas reikėtų pripažinti ir kitas? Gal dėl to, jog kažkurie "šnabždukai" įtikino V.Adamkų, kad šitaip pasielgdamas jis neva sumenkintų savo autoritetą? Nors seniai žinoma - klaidas pripažinti nebijo tik stiprūs žmonės. O gal vėl kaltas popaksinis sindromas: kažkas įtikinėja prezidentą, kad pripažinęs dalies formalių ir neformalių patarėjų manipuliavimą jis sulauktų panašių kaltinimų, už kuriuos buvo nušalintas R.Paksas?
