Kiemsargis

Išeinu vilkėdamas sportines kelnes ir nudėvėtą striukę (tai svarbu, išvaizda - kaip valkatos) iš savo laiptinės ir... paslydęs nusiridenu nuo laiptelių. Gerai, kad buvau su kepure - vis silpnesnis smūgis galvai teko. O ėjau aš į parduotuvę nusipirkti cigarečių ir nuvairuoti mašiną nakčiai į garažą. Atsistojau, pasijudinau - atrodo, nemenkai susitrenkiau. "Bet, - galvoju, - gerai, kad aš pats, o ne žmona ar, neduok Dieve, vaikai būtų taip nusiritę". Žodžiu, nusipirkau parduotuvėje pakelį cigarečių, paėmiau garaže kastuvą - kapoju ledą nuo laiptelių. Čia prieina dvi merginos ir, sustojusios gal už penkių metrų nuo manęs, pradeda kalbėtis apie savo moteriškus reikalus visai nekreipdamos į mane dėmesio. Tuo metu kišenėje suskamba mano mobilusis telefonas. Baigęs kalbėti nugirstu merginų pokalbį: "Nieko sau! Tu juk sakei, kad kiemsargiams mažai moka, o jie, žiūrėk su "mobiliakais" vaikšto. Norėjau kiemsarge įsidarbinti, o tu mane atkalbėjai, sakei, geriau jau pagal iškvietimus dirbti. O kas dabar? Hemorojus ir visą laiką išskėstos kojos, o "globėjams", apsaugai, "mentams" ir visai už dyką turiu duoti! Ne, aš vis tiek mėginsiu kiemsarge įsidarbinti, ten, girdėjau, iki šiol tarnybiniais butais aprūpina!" Ir viską taip emocionaliai pasakoja. Aš, vos tramdydamasis iš juoko, baigiau kapoti ledą ir, jausdamasis atlikęs gerą darbą, einu mašinos link, prie kurios tos abi merginos kaip tik ir kalbėjosi sustojusios. Priėjęs paprašiau, kad jos kiek paeitų į šalį. Reikėjo matyti jų veidus, kai "kiemsargis" atidaro švarutėlio BMW bagažinę, įmeta kastuvą ir nuvažiuoja...