Kariškiai pranašauja Afganistanui turistų antplūdį
Virginija SAMUOLIENĖ
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono vyresnysis seržantas Renius Montvila, marijampolietis, ne vieną mėnesį praleido lietuviams nedaug tepažįstamoje šalyje - saulės ir karų nualintame Afganistane, kuriame Sūduvos krašto kariai čia tarnauja jau ne pirmus metus. Pagrindinė marijampoliečio tarnybos vieta buvo Kabule įsikūręs karinis oro uostas, tačiau R. Montvila, Nacionalinio paramos elemento narys, turėjo rūpintis visais Lietuvos kariais, įsikūrusiais ir toliau esančioje Goro provincijoje, tad nemažai važinėjo po visą šalį ir dabar jau galėtų būti neprastas gidas po Afganistaną turistams iš Lietuvos.
Kabule - griuvėsiai ir tamsa
Kaip R. Montvilai pasakojo vietinis vaikinas, prieš karą su Sovietų Sąjunga (1979 - 1989 m.) Afganistano sostinėje Kabule "net troleibusai važinėjo". Dabar, praėjus beveik 20 metų, šis miestas vis dar neišsivaduoja iš skurdo ir griuvėsių. Įdomu, kad niekas tiksliai nežino, kiek gyventojų gyvena Kabule: vieni sako, kad 3 milijonai (kaip visoje Lietuvoje), kiti - kad 7 milijonai. Mat iš tikrųjų dabar kabuliečiams gyventojų surašymas turbūt mažiausiai rūpi.
Pagrindiniai miesto pastatai - 4 - 5 aukštų sovietinės statybos daugiabučiai, keletas arabiško stiliaus naujų, maždaug 16 aukštų, dangoraižių, o aplinkui - moliniai griuvėsiai, kuriuose gyvena didžioji miestiečių dalis. Pastatai stovi greta vienas kito, niekam nieko nederinus su architektais. Miestas dažnai skendi tamsoje, nes kabuliečiai elektrą turi tik 5 valandas per parą - nuo 17 iki 22 valandos. Kaip pasakojo Reniaus pažįstamas afganistanietis, jis namuose ir kompiuterį turi, ir internetas įvestas, tik pats dar niekada nebuvo įsijungęs to kompiuterio, mat dirba iki 23 valandos, tad, grįžus į namus, elektros jau nebūna. Beje, elektros tiekimas nėra valstybės reikalas. Turtingesnieji nuperka generatorių ir elektros energija aprūpina savo kaimynus.
Pastaruoju metu miestas sparčiai keičiasi. Pavyzdžiui, pernykštę gegužę Kabule beveik nebuvo asfaltuotų gatvių - tik prisiminimas apie kažkada buvusį asfaltą: didžiulės duobės ir smėlis. Po pusmečio Tarptautinių saugumo pajėgų (ISAF) rūpesčiu daugeliui miesto gatvių buvo nutiesta nauja danga. Anot seržanto R. Montvilos, ten visos statybos vyksta gana sparčiai: ir namai statomi greitai, ir gatvės tvarkomos taip pat greitai.
Eismas gatvėse vyksta chaotiškai, kaip ir daugelyje Vidurio Azijos valstybių: kas garsiau pypia, tas ir važiuoja, kur jam reikia. Beveik visos mašinos gerokai aplamdytos, be žibintų, o naujesnių pasirodo tik viena kita. Daugiausia - senutėlių "Toyotų", o rusiškų mašinų jau beveik nebematyti. Žinoma, gatvėse irgi nėra apšvietimo, nes, turint tiek mažai elektros, tai būtų didžiulė prabanga. Tačiau gatvėse gausu policininkų. Jie stovi beveik prie kiekvieno posūkio, ginkluoti Kalašnikovo automatais, stabdo bei tikrina kiekvieną įtartinesnį automobilį. Kaip pastebėjo mūsų kariai, afganistaniečiai, matyt, patys jau pavargo nuo nesibaigiančio karo, nuo tų griuvėsių, todėl patys labai aktyviai kovoja su ginklų kontrabanda ir nusikalstamumu.
Moterys dirba, vyrai... tupi
Pirmas įspūdis, išlipus iš lėktuvo Kabulo oro uoste, lietuvaičiams įsirėžė ilgam: aplinkui vien dulkės, nepakenčiamas karštis ir raudona žemė. "Sveiki atvykę į Marsą!" - tokiais žodžiais sveikino vieni kitus kariai, išvydę pirmuosius Afganistano vaizdus.
Anot R. Montvilos, iš tikrųjų Afganistano peizažas turi daugiausia rausvos spalvos: smėlis, akmenimis užversti keliai, molio kalnai ir drumzlinos upės, apie kurias vos ne vos driekiasi šiokie tokie žalsvi lopinėliai. Namai daugiausia taip pat moliniai, todėl spalvų nedaug. Galbūt todėl nacionaliniai afganistaniečių rūbai labai spalvingi - žmonės pasiilgę ryškių, gražių spalvų. Moterys kasdien dėvi žydras čadras, o puošiasi neapsakoma daugybe smulkių karoliukų išsiuvinėtais drabužiais. Ypač papuošalus mėgsta jaunos mergaitės.
Afganistano žmonės labai šilti ir vaišingi. Kaip pasakojo R. Montvila, dažnai jų siūlomi patiekalai (o ir pats serviravimas) prasilenkia su mūsų suprantamomis higienos normomis, tačiau atsisakyti vaišių negali, nes įžeisi šeimininką. Dažniausias afganistaniečių patiekalas - avienos šašlykai ir plovas. Duoną šeimininkas suplėšo savo rankomis ir niekas negalvoja apie tai, kiek kartų jis jas plovė, nes vanduo čia brangus. Patys afganistaniečiai valgo dažniausiai vieną kartą per parą, tačiau labai gausiai.
Lietuvos kariai savo akimis pamatė vietinių gyventojų buitį musulmonų pasninko ramadano metu. Afganistaniečių pamaldumas ne apsimestinis. Visą dieną jie nepaleidžia iš rankų savo rožinio - net kalbėdamiesi su kitu žmogumi. Iš to, kaip juda rankos, galima suprasti, kad vietos gyventojai bendraudami meldžiasi. Tiesa, bendravimas būna labai lakoniškas - ištariamas vos vienas kitas būtiniausias žodis, nes visos mintys - su Alachu.
Ramadano metu visą mėnesį vietiniai valgo tik sutemus, kai kurie, sako, net naktį. Tačiau kai ramadanas atšaukiamas, prasideda tikros linksmybės. Tris paras tęsiasi šventė, kurios metu žmonės tiesiog lanko vieni kitus, linksminasi, šoka, vaišinasi.
Šiuo metu Afganistane eina 1388-ieji metai. Kaip sako tą kraštą matę marijampoliečiai, atrodo, kad jie tame amžiuje ir gyvena. Kiek teko matyti, daugiausia dirba moterys ir vaikai. Mažieji čia pradeda dirbti nuo tada, kai pradeda vaikščioti. Jie padeda namų ruošoje, gano gyvulius, atlieka kitus nesunkius darbus. Net laukuose, kiek teko matyti mūsų kariams, dirba daugiausia moterys. Jos mediniu arklu, įsikinkiusios jautį, aria sausą molingą žemę. O vyrai, anot R. Montvilos, tuo metu ... tupi. Taip tupėti ir žiūrėti į vieną tašką afganistaniečiai vyrai gali valandų valandas. Vakarais jie bendrauja vienas su kitu, geria arbatą. Tiesa, pastaruoju metu daug jaunų afganistaniečių vyrų jau dirba tarptautinių saugumo pajėgų sukurtose stovyklose, aptarnaujančiose karius, ir kitose įstaigose.
Anot seržanto Reniaus, vis dėlto negalima teigti, jog afganistaniečiai išnaudoja moteris ar jų negerbia. Pusmetį prabuvę lietuvaičiai neturėjo progos pabendrauti su tenykštėmis moterimis, nes, kaip pasakojo, norėdamas užkalbinti vietinę moterį, turi turėti tam labai rimtą priežastį - kitaip pademonstruosi labai didelę nepagarbą.
Turgūs - kaip "Maximos"
Kaip teigė R. Montvila, apžiūrėti visą šalį ir po ją pakeliauti kol kas būtų išties sudėtinga. Pavyzdžiui, lietuviai, panorę apžiūrėti patį seniausią šalyje minareto bokštą, užtruko visą dieną. Nuvykti prie šio istorinio paminklo, esančio už 100 kilometrų, pabūti prie jo pusvalandį ir parvykti kariams prisireikė 12 valandų, nes keliai, vedantys per kalnus, yra nuolat užversti akmenimis, kai kur ir pažliugę ar dėl kitokių priežasčių nepravažiuojami. Galbūt dėl to Afganistane, ko gero, greitai dar nebus turistų - kas tau norės pusę dienos važiuoti 100 kilometrų, kepinant 50 laipsnių karščiui ir iš po automobilių ratų nuolat gausiai lekiant smėliui bei žvyrui.
Patys kalnai ir krašto peizažas mūsiškiams paliko neišdildomą įspūdį. Jie įsitikino, kad bene pats turtingiausias ir gražiausias Afganistano miestas yra Heratas. Jame net ir elektra yra visą parą. O pats vargingiausias miestas yra lietuvių globojamos Goro provincijos sostinė Čagčaranas. Anot R. Montvilos, tikimasi, kad Lietuvos valstybė šiam miestui ir visai provincijai padės atsitiesti ir pasiekti bent Kabulo lygį.
Nors Afganistanas išties yra nemaža šalis (čia yra net keliasdešimt provincijų), tačiau gyvenimo būdu, aplinka ir prekyba visos vietovės labai panašios. Turgūs, arba prekybos centrai, visur pilni tų pačių prekių, ir pirkti bei parduoti čia galima viską, ką turi. Kaip juokavo marijampolietis, tai savotiškos "Maximos", kuriose galima rasti įvairiausių prekių - nuo žiebtuvėlio, kelnių sagos, iki kailinio palto, kramtomojo tabako ar itin brangaus suvenyro. Visa tai vyksta atvirose erdvėse, palapinsiaustėmis truputį pridengtose nuo tiesioginių saulės spindulių. Ir visai nesvarbu, ar tai tik ką išskrostas asiliukas, ar avies skerdiena - viskas laikoma lauke. Daugiausia - vietinė produkcija: suvenyrai, kailiai, striukės, vaisiai, bet galima surasti ir senų rusiškų rakandų. Anot R. Montvilos, Afganistano turgus paneigia teoriją, esą odiniai ir kailiniai rūbai yra gaminami Turkijoje. Lietuvaičiams susidarė įspūdis, kad Afganistanas tiekia didžiąją dalį Turkijoje pardavinėjamos produkcijos.
Gausu Afganistane ir vietinių vaisių. Ypač gardūs mūsiškiams pasirodė vietiniai mango vaisiai bei vynuogės. Kainos labai nedidelės. Štai už 5 kilogramus sveriantį arbūzą sumokėję 2 JAV dolerius, lietuvaičiai labai pradžiugino vietinį afganą. Beje, nustebino ir čia pardavinėjamų bulvių dydis, nors auginant jų kariškiai niekur nematė.
Tradicija - brangios vestuvės
Dirbdami įtemptu grafiku Lietuvos kariai neturėjo daug laiko bendrauti su vietos gyventojais, todėl su jų šventėmis ir tradicijomis nelabai susipažino, tačiau R. Montvilai teko stebėti Kabule vykstančias vestuves, kurių tradicijomis jis vėliau pasidomėjo daugiau.
Visose Afganistano vietovėse, išskyrus Kabulą, jaunikis pats nusižiūri jam patinkančią merginą, ir tada tėvas eina į būsimosios nuotakos namus derėtis dėl kainos. O Kabule iniciatyvos dėl vestuvių imasi jaunojo motina - ji eina derėtis pas merginos tėvus. Jeigu kaina abiem pusėms priimtina, pradedama ruoštis vestuvėms. Kaina, už kurią sutinka tekėti jaunoji ir kurią turi sumokėti jaunikio šeima, būna labai įvairi - nuo tūkstančio iki kelių tūkstančių dolerių. Turint omenyje, kad minimalus pragyvenimo lygis Afganistane vienam gyventojui yra doleris per dieną, tai nėra menki pinigai.
Jeigu sutariama rengti vestuves, jaunikis nuperka jaunajai plačią auksinę grandinėlę ant kaklo ir tokią pat ant rankos - tai ir yra pasipiršimo momentas. Tada keliamos vestuvės, į kurias jaunoji sukviečia savo giminę - apie 300 - 500 giminaičių. Vestuvių dieną jaunoji būna apsirengusi itin puošnia siuvinėta suknele. Vietos vyrai mūsiškiams pasakojo, kad po vestuvių jie įlenda į tokias dideles skolas, kad jas vos beišsimoka per visą savo gyvenimą. R. Montvila juokavo: gal todėl paskui ir tupi, apimti depresijos, kol žmonos už tą auksą ir visą vestuvių šventę atidirbinėja...
Afganistanas mūsiškiams paliko labai gilų įspūdį savo gražia gamta, šiltais ir draugiškais žmonėmis. Todėl kariai ir mano, kad tada, kai šioje šalyje aprims vietinių grupuočių karai ir sutvirtės vietos valdžia, kai bus labiau sutvarkyti keliai ir miestuose bus pastatyta daugiau viešbučių, naują turizmo šalį "atras" ir lietuviai.
Nuotraukos iš R. Montvilos asmeninio albumo:
- R. Montvila - Kabulo maisto turguje
- Vietiniai prekiautojai
- Moterys į miestą eina tik lydimos vyrų
- Tokie dabar Afganistano keliai ................................
Virginija SAMUOLIENĖ Marijampolė 2008 03 26
