Ramunė SAKALAUSKIENĖ, mokytoja (Kaišiadorių r.):
- Mokau ne vieną vaiką, kurio vienas iš tėvų arba ir abu išvykę į užsienį. Net nediskutuodama tokiais atvejais sakau: ir tėvų, ir vaiko pasaulis padalintas į dvi dalis - namai ir "ten". Štai Arvydo tėtis į Švediją išvyko, kai jam buvo šešeri. Į pirmą klasę sūnų nuvedė tik mama. Tada viskas atrodė labai laikina: tėtis tuoj uždirbs pinigėlių ir parvažiuos. Būdavo, išvažiuoja - parvažiuoja, išvažiuoja - parvažiuoja. Taip žiema - vasara, žiema - vasara, o Arvydui dabar jau 13 metų. Turi paauglys ir kompiuterį, ir mobilųjį, dažnai su tėte pasikalba, bet berniuko akys visai nevaikiškos, per dažnai liūdnos, žvelgiančios į tolį, mąslios. Atkunta Arvydas tik tada, kai parvažiuoja tėtis. Ir ne apie lauktuves tada jis visiems kieme pasakoja, o didžiuodamasis skuba daug kam paskelbti: "Mano tėtis grįžo!" Nes berniukui svarbu, kad jis yra šalia! Juk telefonu niekada nepaklausi tėčio taip, kaip paklaustum prisiglaudęs prie jo peties ar su meškere kartu sėdėdamas paupyje...
Jeigu jau nusprendėme vykti laimės ieškoti į užsienį, tai važiuokime su visa šeima, su visais vaikais. Tik nedalykime savo pasaulio į dvi dalis. Juk nė didžiausi pinigai neatstos to, ką prarasime: artumą.
Inga ŠIDAGYTĖ, filologijos studentė (Vilnius):
- Mano kurso draugė Jurga - kartu ir buvusi klasės draugė. Ji viena gyveno nuo 14 metų, nes mama tada išvyko į užsienį ir susirado darbą (ir dabar ji tebėra Ispanijoje), o tėtis senokai sukūręs kitą šeimą. Klasėje tik aš žinojau, kad Jurga po pamokų skuba į tuščius namus. Mudvi daug laiko praleisdavome dviese pas ją. Kai Jurga, baigdama vidurinę, klasėje pasakė, kad jos mama nedalyvaus išleistuvėse, nes jau seniai gyvena užsienyje, visi nustebo: kodėl apie tai sužinota tik dabar, kodėl tiek kartų praleista galimybė nevaržomai pasiausti "laisvame plote"? Visi tik ir tekalbėjo: "Kaip tau gerai - pinigų yra, kontrolės jokios - pavydas graužia..." O Jurga tik tylėjo, nes jai nebuvo gerai. Tik aš žinodavau, kad jai vienai niekada nebuvo nei smagu, nei saugu - dažnai ji ieškodavo momento susitikti, pasikalbėti su mano mama. Juk ar didelei, ar mažai - taip norisi būti mamos palepinamai. Ir šiandien Jurga dažnai prisimena tuos vienišus savo mokyklinius vakarus. Ji nekeikia ir nekaltina savo mamos, pas kurią ir pati nuvažiuoja paatostogauti, tačiau man ne kartą yra kategoriškai pasakiusi: "Aš niekada nepaliksiu savo vaikų vienų".
Nijolė LEONAVIČIENĖ, prekybininkė (Lazdijai):
- Mano kaimynė Irena - 48 metų moteris. Prieš kokius 3 metus ji apsiėmė prižiūrėti dukros Editos, susiruošusios į Angliją, dukrelę. Mergytei tada buvo metukai ir keli mėnesiai. Tikrieji mažylės tėvai nematė, kaip jų vaikui dantukai dygo, negirdėjo, kaip dukrelė močiutę pradėjo vadinti mama. Paklausta, kur tėtė, rodydavo į jo nuotrauką, o kur mama - į ... močiutę Ireną. Močiutė rūpinosi anūkėle: visur ją vedžiodavosi, naktimis keldavosi, pas gydytojus nuvesdavo, kol prieš kelis mėnesius pati pajuto, kad į šonus "nešiojama". Nuo dukros Editos slėpė, kad "stogas važiuoja", nes vis norėjo, jog jauna šeima labiau prakustų, bet pati emigrantė iš pokalbių su mama netrukus pajuto, jog namuose kažkas negerai. Edita parvažiavo labai greitai, jai teko rūpintis į ligoninę paguldyta mama. Netrukus į gimtinę grįžo ir Editos vyras. Dabar abu dirba Lietuvoje, patys prižiūri gerokai ūgtelėjusią dukrytę. O močiutė Irena vėl jaučiasi sveika, neretai su ja į kokį kiną ar teatrą nueiname. Kartą Editos klausiau, ar nevažiuos dar kartą į užsienį, ar užtenka čia uždirbtų pinigų. Tai ji tik ranka numojo ir lyg kirste nukirto: "Pinigėliai čia kur kas mažesni, bet svarbiausia, kad dukrelė žino, kur jos tėtis ir kur mama!"
Kazimieras KAKNEVIČIUS, pensininkas (Marijampolė):
- Emigrantų palikti vaikai - opi Lietuvos problema. Bet problema - ir užsienyje kartu su tėvais gyvenantys lietuviukai, ypač - ten gimę. Liūdna, kad užsienyje gimę lietuvių vaikai sunkiai surezga lietuvišką sakinį. Taigi svetur jau auga nauja - prarastoji - mūsų karta. Jeigu ir grįš kada nors į Lietuvą tokie vaikai, jie jau ne bus lietuviai nei dokumentuose, nei širdyje.
Esu tikras - užsienyje pinigai ant medžių taip pat neauga. Juos juk irgi reikia uždirbti savu prakaitu. Taigi uždarbiavimas užsienyje - ne panacėja nuo skurdo ir ligų. Neturint išsilavinimo, reikia jo siekti, o turint - ar išeitis valyti užsieniečių mindomas grindis, ravėti braškes, plauti indus? Ar taip uždirbti eurai to verti? Juk žmogus ne vien duona turi būti sotus. Lietuvoje palikti namai, artimieji, draugai - visa tai praradimas.
