Irena ZUBRICKIENĖ
Kalvarijos savivaldybėje (Marijampolės apskritis), pamiškėje, esantis Užukalnių kaimas - tarsi paskutinė lietuviška stotelė, nes vos už kilometro - jau kaimynų lenkų žemės ir pastatai. Šio pasienio kaimo, kuriame tėra iki penkiolikos sodybų, gyventojų Anelės (73 m.) ir Juozo (77 m.) Akranglių namuose vasario 16-osios naktį šeimininkavo barbarais virtę du kaukėti plėšikai.
Tą vakarą Akrangliai, baigę žiūrėti pamėgtas televizijos programas, dar gerokai iki vidurnakčio susiruošė miegoti. Staiga kambaryje plykstelėjo šviesa. Tyliai į namus įsliūkinę niekdariai, prieš tai išėmę prieškambario langelio stiklą ir atkabinę durų velkę, šeimininkiškai užtraukė kambario užuolaidas, kad nieko įtartino nepastebėtų vėlyvi praeiviai ar tik per kelią gyvenantys Akranglių kaimynai, ir reikalavo pinigų. Kad senukai kuo greičiau palūžtų, bene kiekvieną naują smurtautojų žodį palydėdavo smūgis - daugiausia į veidą. Matyt, J. Akranglis pasakė, kur galima rasti apie 500 litų, nes užpuolikas jį, ištrauktą iš patalo, nusitempė į kitą kambarį. Tuo metu kitas įsibrovėlis tebekankino Anelę - tampė už plaukų, suko rankas, laužė pirštus, paskui, nutraukęs skalbinių virvę, kabėjusią virtuvėje, ja apvyniojo moteriškės kaklą ir, grasindamas pasmaugti, vis labiau veržė. Savo aukai prie galvos kaukėtasis buvo prikišęs kažkokį ginklą. Moteriškei įsiminė vienintelė frazė - esą kur yra kojinė, prikimšta pinigų. Tikino daug neimsią - esą tik kokį tūkstantuką.
A. Akranglienė, palikta lovoje lipniąja juosta apraizgytomis kojomis, girdėjo, kaip kitame kambaryje darbavęsi kaukėtieji daužė jos vyrą ir vertė viską iš spintų, kilnojo ant sienų kabėjusius šventus paveikslus, išnarstė net radijo aparatą, draskė patalynę - ieškojo neva paslėptų pinigų. Pražiodintam Juozui Akrangliui jie prievarta supylė į burną beveik visą butelį "Trejų devynerių" trauktinės - gal tikėjosi, kad nugirdytas žmogelis bus dosnesnis ir atviresnis, sukalbamesnis. Įsibrovėlių stebima moteris tik žegnojosi ir prašė Dievo kuo greičiau išlaisvinti iš to košmaro. Tuo metu moteriai nebebaisi buvo ir mirtis - iškęsti skausmą ir patyčias buvo, rodėsi, nepakeliama. Žiaurūs plėšikai Akranglių namuose darbavosi daugiau nei tris valandas. Išeidami jie dar keliais smūgiais įbaugino jau ir taip sudaužytą senutę, džiugiai pasakė neva "pakorę senį" ir pagrasino niekam nesiskųsti - antraip žadėjo sugrįžti ir pribaigti ją. Jokios nuvažiuojančios mašinos Anelė negirdėjo - nusiaubę namą, kaukėtieji pasišalino pėsčiomis.
Manoma, kad naktį darbavęsi plėšikai apie šiuos namus buvo gerai informuoti ir nusikaltimui ruošėsi iš anksto - žinojo, kad čia nėra šuns, darbavosi su pirštinėmis, buvo išsukę lauke kabėjusią elektros lemputę, uždegamą iš vidaus. Kaimo gyventojų nuomone, Akrangliai niekuo neišsiskiria iš kitų, tačiau kartais buvo kalbama, kad jie neneša pasidėti pinigų į banką, tad pašaliniams galėję atrodyti, jog jų namuose - per keletą metų sukaupti lobiai. Tą naktį senukus nuskriaudę nusikaltėliai iš jų namų išsinešė lengvai atiduotus 500 litų, keliasdešimt sutaupytų butelių alkoholio, naminių dešrų, suktinių, šventei ir savaitgaliui nusipirktų saldumynų - tėvai pasiruošę laukė juos aplankysiančių vaikų iš Alytaus ir Marijampolės.
Žinia apie apiplėštus Akranglius greitai apskriejo visą kaimą. Šventa vieta, kurios keliu nuolat pravažiuoja pasienio policijos pareigūnai, gyventojų vadinta vietovė, kur didžiausias nusikaltimas iki šiol buvo vagystė, prarado ramybę. Žmonės baiminasi, kaip reikės gyventi toliau, kai kaime - beveik vien septyniasdešimtmečiai senukai. Svarsto, ar gali ką padėti net ir savigynai laikomas šautuvas, jeigu įžūlūs nusikaltėliai prisėlina ir užgula ant miegančio žmogaus. Įbauginti vieniši senukai, kai kurie pasiligoję, dabar nakvoti eina vieni pas kitus, judėjimą kaime akylai stebi per langus, neskuba svetingai atverti durų nepažįstamiems žmonėms, tapo įtarūs ir nepatiklūs. Bet labiausiai juos kankina mintis - ar bus išaiškinti ir sulaikyti bei nubausti Akranglius "aprabavoję" ir turbūt kitiems panašiems žygiams vėl pasiruošę nusikaltėliai?
