Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą lekia akmenys į mūsų pačių išrinktą prezidentą ir šūksniai: "Kaltas!", "Kaltas!", "Kaltas!"
Kad mūsų prezidentas kaltas, tai tiesa. Kaltas dėl šių priežasčių: jis yra ne kokio akademinio ar buvusio kolaboranto, o paprastų ir dorų žmonių sūnus; kaltas, kad, būdamas premjeru nepardavė Lietuvos "Viljamsui", jau geriau pats paliko tą mėšliną irštvą; kaltas, kad gyvena su pirma žmona; kaltas, kad yra tikintis; kaltas, kad jį, o ne "nusipelniusius gyventi geriau" išrinko prezidentu; kaltas, kad p. V. Adamkaus išgarsintam ir vyriausybiniu apdovanojimu apdovanotam iki tol mažai težinomam verslininkui J. Borisovui išimties tvarka Lietuvos pilietybę suteikė keliomis valandomis anksčiau negu įprasta. Gaila, kad prezidento teisėjai yra tie jo konkurentai, kurie nuo pat prezidento inauguracijos iki šios dienos kiekviena proga demonstruoja jam baisią neapykantą ir panieką, suka galvas tiems, kurie, pagauti bandos instinkto, taip išsidirbinėja, kad net koktu.
O jeigu iš tiesų, tai prezidentas padarė vieną didelę klaidą. Nereikėjo jam atsisakyti kelionės į JAV, reikėjo ten nuvykus kreiptis į viso pasaulio dorus žmones ir paprašyti gelbėti 13 metų brandintą demokratiją Lietuvoje, pasakyti tiesiai, kad Lietuvoje gresia perversmas - nuversti visos tautos išrinktą prezidentą.
O jūs, ponai iš Seimo, neteisūs nurašydami provincijos žmones, nors jų dauguma šiandien iš tiesų yra skurdžiai. Jūsų dėka! Bet tie žmonės - ne mankurtai, įsidėmėkit! Jie, kaip ir visi Lietuvos žmonės, išlaiko jus. Mes tikim, kad demokratija nugalės, o saujelė seimūnų, tesiekiančių tik naudos ir garbės sau, per rinkimus gaus tai, ko nusipelnė. Gaila ir tų žmonių, ypač jaunimo, kurie savo pačių išrinktą prezidentą kaip alkanų vilkų ruja, užuodusi kraujo kvapą, drasko ir vietoj normalios kritikos už tariamus prezidento nusižengimus žiauriai, be jokios kultūros tyčiojasi ne tik iš jo, bet nepalieka ramybėje jo šeimos.
O dėl tariamo kilusio pavojaus valstybės nacionaliniam saugumui ima juokas: ponas M. Laurinkus net 9 mėnesius (!) "brandino" šią pavojaus viziją. Visa tai tik atskleidžia, kokia šio spektaklio tiesa.
Baigdama savo pamąstymus noriu paprašyti Dievo stiprybės mūsų prezidentui, o kiekvienam, svaidančiam į jį akmenimis, skirti atgailą - patiems patirti tai, ką šiandien patiria prezidentas. Tikėkimės, kad šio spektaklio užsakytojai ir vykdytojai, pasitelkę į pagalbą bandos jausmą, nesutryps žmonių valios kuo demokratiškiausiu keliu išrinkus Lietuvos prezidentą Rolandą Paksą.
G. Š., Šakiai
