Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės pataisos namuose bausmę atliekantis Andrius Šiktorovas (22 m.) - 13 kartų už vagystes, plėšimus, sukčiavimą, pabėgimus teistas jaunuolis. Teisėsaugininkų akiratyje jis - nuo mažametystės. Pirmąjį teismo nuosprendį Andrius išgirdo būdamas 14 metų - tik tokio amžiaus vaikus jau leidžiama sodinti į teisiamųjų suolą. Pastarųjų Andriaus teistumų "specializacija" - sukčiavimai ir apgavystės, pripildydavusios jo, bedarbio, kišenes. Dabar beveik 6 metus nematęs laisvės Andrius neblogai "sukasi" ir už grotų - teismams aktyviai rašo skundus dėl įvairių negerovių ir prašo solidžių kompensacijų. Kartais skundėjui pasiseka.
Spalvinga asmenybė
Ukmergėje gimusį, o vėliau Rokiškio rajone ir Kaune gyvenusį Andrių, tuomet nepilnametį, išgarsino jo sugebėjimai vedžioti už nosies policijos pareigūnus. Kai berniukui tebuvo 14 metų ir jis dėl įtariamo apiplėšimo buvo apklausiamas Rokiškio policijos komisariate, "nuoširdžiai pasipasakojęs" ir net ašarojęs įtariamasis įgijo tardytojos pasitikėjimą ir buvo akimis nulydėtas į kitos tardytojos kabinetą. Vos tik pirmoji tardytoja nusisuko, Andriukas staigiai suktelėjo į priešingą pusę ir spruko į policijos kiemą. Ten įlindo į aptiktą dėžę ir tūnodamas sulaukė, kol išsivažinės jo ieškoti sukilę policininkai. Tada išlipęs vaikas patraukė savo keliais ir, priimtas draugės namuose, rūsyje įsirengė slėptuvę. Bėglys buvo įskųstas, tačiau pareigūnai jį surado tik atvykę trečią kartą, nes jiems ne iš karto atėjo į galvą, kad berniukas gali slėptis rūsyje, kurio dangtis virtuvėje buvo uždengtas grindų kilimėliu.
Kai dėl kitų nusikaltimų Andrius buvo įkurdintas Biržų policijos areštinėje, jis su savo bendru sugebėjo žiebtuvėliu padegti savo bylą, kurią tardytoja buvo atnešusi, kad kaltinamieji susipažintų su medžiaga. Už bandymą sunaikinti byloje surinktus įrodymus atsakomybės tuokart sulaukė tik Andriaus bendražygis, o jį patį išgelbėjo per jaunas amžius.
O 16 metų Andrius vėl "pasižymėjo" - gudriai pabėgo iš Plungės areštinės. Tą dieną buvo ruošiamasi į laisvę išleisti nepilnametį Gabrielių. Toje pačioje kameroje buvęs Andrius įkalbėjo šį likimo draugą nesutrukdyti jam apsimesti Gabrieliumi - esą apgaulei paaiškėjus bičiulis vis tiek bus išleistas. Iškalęs "kolegos" anketinius duomenis, Andrius, prisistatęs esąs Gabrielius, netrukus sklandžiai pabendravo su budėtoju ir buvo išleistas. Kai po 10 minučių apgaulė išaiškėjo, bėglio pėdos jau buvo ataušusios...
- Tai aktoriaus talentu apdovanotas apgavikas, - iki šiol prisimena Plungės policininkai. - Jis tokio veido ir tokių akių, kad net nejauti, kaip "užhipnotizuoja"...
Apsimetėlis pagalbininkas
"Užhipnotizuotos" nukentėdavo nuo Andriaus ir garbaus amžiaus patiklios moterys, kai šis itin tvarkingos išvaizdos vaikinas prisistatydavo esąs kurios nors srities specialistas ar socialinis darbuotojas. Kartą, apsimetęs ryšių meistru, vienišų senukų sodyboje nugvelbė pinigų, o kitą vagystę panašiai įvykdė atvykęs pagal laikraštyje aptiktą skelbimą neva pirkti valties. Tokių apgaulių buvo ne viena ir ne dvi.
Prieš pat pilnametystę Andrius "specializavosi" socialinės pagalbos srityje. Meluodamas esąs socialinis darbuotojas, apsilankydavo pas vienišas pensininkes ir įtikindavo jas, kad atvyko padėti - esą reikia pasiimti banke laikomas santaupas, nes bankas keičia pavadinimą arba neva krinta pinigų vertė, arba esą reikia įrodymo "Sodrai" apie turimus turtus, idant būtų pradėta mokėti padidinta pensija. Į apsimetėlio pinkles įkliuvusias senutes užburdavo malonus ir rūpestingas, gero žodžio kišenėje neieškantis tvarkingos išvaizdos jaunuolis, turėdavęs "pažymėjimą". Jos važiuodavo kartu su "socialiniu darbuotoju" į banką (Marijampolėje - sėbro vairuojamu automobiliu, Druskininkuose - pasamdytu taksi), kartu laukdavo eilėje pinigų, kartu grįždavo į namus. Tik atsisveikinusios su paslaugiu - jų daiktus nešiodavusiu, duris atidarinėdavusiu - "pagalbininku", pensininkės suprasdavo buvusios apgautos, nes pasiimtų pinigų neberasdavo. O Andrius juos pasisavindavo ir kelionėje (pavyzdžiui, esą "pasibaigus" automobilio degalams ir jų užsukus į degalinę), ir aukų namuose.
- Vienišoms pensininkėms labai patikdavo išskirtinis dėmesys, kuriuo Šiktorovas sugebėdavo jas apgaubti, - sakė Marijampolės policininkai. - Tokio dėmesio užliūliuotos moteriškės, likusios be pinigų, negalėdavo patikėti, kad itin tvarkingas ir paslaugus, maloniai bendraujantis, kaip jos sakydavo - labai simpatiškas, vaikinas išties buvo apgavikas.
Elitinis nuteistasis
Itin tvarkingas, iš įprastai pilkos nuteistųjų minios išsiskiriantis Andrius yra ir įkalinimo įstaigoje. Anot Marijampolės pataisos namų direktoriaus Tado Klusevičiaus, jį galima pavadinti elitiniu nuteistuoju - dėl požiūrio į aplinką, pedantiškos tvarkos kambaryje, dėmesio savo išvaizdai. 2006-ųjų lapkritį, jau praleidęs už grotų puspenktų metų Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose, Andrius buvo pervežtas kalėti į Marijampolės pataisos namus. Nuo tada nuteistasis nedaug laiko tegyveno bendrame būryje su kitais likimo draugais. Nors nebuvo skriaudžiamas, bet minios vengė, kol galiausiai raštu pareiškė atsisakantis gyventi bendroje "zonoje", nes "pavargo psichologiškai". Taip kalinys atsidūrė baudos izoliatoriuje (trečio varianto įkalinimo įstaigoje nėra), kuris Marijampolėje neseniai yra moderniai įrengtas, kamerose gyvena tik po porą nuteistųjų. Pajutęs, kad gyvenimas kameroje jam kur kas mielesnis, Andrius joje likęs iki šiol. Anot administracijos darbuotojų, šiame baudos izoliatoriuje nuteistieji gyvena "kaip trijų žvaigždučių viešbutyje".
Nors baudos izoliatoriaus gyventojams draudžiami pasimatymai su laisvėje esančiais asmenimis ir jiems nebelieka galimybės anksčiau laiko išeiti į laisvę, tačiau A. Šiktorovas šiuos malonumus savo noru iškeitė į galimybę vienam gyventi ramiai ir saugiai. Jis nuolat kuria naujus skundus ir įvairius pastebėjimus iš savo praeities, kai lyg turistas keliavo po Lietuvos policijos areštines, rašo laiškus artimiems žmonėms, skaito knygas - tokias, apie kurių autorius laisvėje nė nebuvo girdėjęs (Aristotelį, Plutoną...), pedantiškai prisižiūri savo pastogę. Šitaip ketina leisti laiką iki šių metų rugsėjo 16-osios, kai galutinai baigsis teismo jam paskirtos bausmės laikas ir atsivers vartai į laisvę. Laisvės oro vaikinas įkvėps po daugiau nei 6 metų, praleistų įkalinimo įstaigose.
"Dabar žinau, ko noriu iš gyvenimo"
- Neseniai Klaipėdos apygardos administracinis teismas iš dalies pripažino jūsų ieškinį Lietuvos valstybei dėl kompensacijos už patirtus nepatogumus Plungės areštinėje. Nors prašėte priteisti 400 tūkstančių litų, priteisė tik 200 litų. Ar ne per mažai? - "Akistata" teiravosi Marijampolėje kalinčio nuteistojo.
- Esmė - ne priteista pinigų suma. Man svarbu, kad būtų atkreiptas dėmesys į problemas, žeminančias sulaikytuosius ir suimtuosius. Štai Plungės areštinėje tada, prieš 3 metus, vietoje klozeto buvo padėtas smirdantis kibiras su dangčiu. Kai vienas sėsdavo ant jo, kitiems būdavo bloga. Be to, ne visi gi gali prie kitų atlikti tokius reikalus. Grindys šaltos, cementinės, jokio lango, vietoje lovos - niekuo neuždengtas medinis gultas. Į dušą vesdavo tik vieną kartą per savaitę. Viduramžiai! Girdėjau, po mano skundo ten atliko remontą.
- Ar tokios blogos sąlygos tik Plungėje?
- Ne, areštinių, kuriose uždarytiesiems būtų malonu, Lietuvoje yra tik kelios. Pats tuo įsitikinau. Esu dar kreipęsis į teismą dėl žeminančių sąlygų Anykščių, Druskininkų, Jonavos, Kaišiadorių, Prienų, Marijampolės areštinėse. Trys skundai jau buvo atmesti, 2 - iš dalies patenkinti (200 litų ir 250 litų), vieną dar tik nagrinės, dėl vieno kreipiausi į Strasbūrą. Bandau kovoti, kad areštinėse būtini kiemeliai, lovos, elementariausi buities patogumai. Kai su areštinės darbuotojais galima susikalbėti, skundų nerašau, o kai jie abejingai ir įžūliai mesteli: "Rašyk!", tai ir rašau.
- Kai kas jūsų skundus vertina kaip uždarbiavimą, kai kas - kaip grafomaniją. Gal mokykloje labai gerai sekėsi lietuvių kalba ir rašinėliai?
- Mokyklos laikų beveik neprisimenu, bet lietuvių kalbos pažymiai išties būdavo geri. Baigiau 8 klases, o dabar čia, pataisos namuose, mokausi devintoje klasėje. Nesutinku, kad skundams rašyti reikalingi literatūriniai sugebėjimai - juk dėstau tik faktus. O dėl skundais siekiamo uždarbiavimo pasakysiu taip: štai iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų prisiteisiau 2000 litų už įžeistą mano orumą, bet, kaip jau sakiau, ne piniguose esmė.
- Sunkoka suvokti: rūpinatės areštinių bei įkalinimo įstaigų laikinų gyventojų - "blogiečių" - gerove ir visai nesigailite niekuo jums nenusidėjusių senučiukių, kurias apvogėte, palikote be jų viso gyvenimo santaupų...
- Pirmiausia - niekada nepaėmiau iš savo aukos paskutinio lito! Visada palikdavau pinigų, kad nebadautų! Kovoju su tuo, ką pats patyriau areštinėse. O dėl apgautų ir apvogtų moteriškių, kurias vadinu savo klientėmis, turiu savo nuomonę. Štai - jaunas žmogus, šeima, darbas, o išgyventi reikia gaunant minimumą. Kokia nors močiutė net nežino, kiek ji tų pinigų prisikaupusi. Tai kam tada jai jų reikia? Tie pinigai jai yra tiesiog nereikalingi. Geras žmogus nereikalingais pinigais paremia kitus, išdalina, dovanoja. Mane ir viliodavo tik tokie pinigai.
- Sulaikyti nusikaltėliai paprastai neišduoda savo ankstesnių nusikaltimų, apie kuriuos policija dar nežinojo, o jūs jau ne kartą išklojote apie save daugiau negu norėta. Kodėl?
- Kai žinodavau, kad naujas paties atskleistas nusikaltimas man nepadidins jau ir taip gresiančios bausmės, tai ko tylėti? Laukti, kol mane išduos bendrininkai ir šitaip pasunkins padėtį?
- Ar, pavadinkime, juokeliai su policininkais ir pabėgimai - tik eiliniai jūsų nuotykiai ir adrenalinas?
- Sulaikytas visada labai užsimanydavau į laisvę. O jeigu užsimanydavau, tai tik apie tai ir galvodavau. Pasisekė Rokiškyje, bet paskui įkliuvau. Supratau, kur padariau klaidą, ir žinojau, kad daugiau jos nepakartosiu. Paskui pabėgau iš Plungės policijos. Vėl pavyko! Tai kodėl nesinaudoti tuo, jeigu sekasi? Esu labai atkaklus ir mano pasaulyje nieko nėra neįmanomo.
- Kartais kalbate taip, kad atrodo, jog galėtumetė būti, pavyzdžiui, geras teisininkas, jeigu būtumėte nenukrypęs nuo žinių ir mokslo kelio.
- Mano svajonė visada buvo - advokato ateitis. Nuo pat vaikystės norėjau išsiskirti iš kitų protu, elgesiu, nuveiktais darbais. Greitai suvokiau - tai sunku. Nuėjau lengviausiu keliu: nusikaltai - vadinasi, esi "šustras", tave supa ir gerbia draugai, draugės, nieko netrūksta. Taigi esi pasiekęs! Kol neturėjau 14 metų, puikiai žinojau, kad nebūsiu teisiamas. Paskui patekau į tardymo izoliatorių, į nepilnamečių koloniją. Ten išėjau didžiulę nusikaltėlio patirties mokyklą. Apmąstęs, ką galėčiau veikti, nutariau apgaudinėti senutes dėl tų pinigų. Jeigu manęs, tuomet per daug įsibėgėjusio septyniolikmečio, pareigūnai nebūtų sustabdę suimdami, sunku pasakyti, kas ir kur aš būčiau šiandien - gal narkomanas, gal žudikas, o gal jau pats užmuštas.
- Ar tai reiškia, kad daugiau nebenusikalsite?
- Norėčiau gyventi tik laisvėje, bet nė vienas negalime atsižadėti ir įkalinimo. Galiu tik pasakyti, kad sukčiavimas, kurio vingrybes išmanau iki siūlelio, man jau nebeįdomu. Anksčiau nežinojau, ko noriu iš gyvenimo, o dabar jau žinau. Tai pasilieku sau.
- Ar laisvėje jūsų laukia artimi žmonės?
- Turiu močiutę, mama gyvena užsienyje, su tėvu nebendrauju, yra brolių, giminių. Visi gyvena dorai - aš vienintelis, papuolęs į "zoną". Mamos nemačiau apie 3 metus. Kitų artimiausiųjų - kiek mažiau. Bet man niekada iš jų nereikia jokios pagalbos, noriu gyventi savarankiškai. Čia, kameroje, aš gyvenu taip, kaip pats noriu. Manau, ir laisvėje man niekas netrukdys. Vienatvė manęs neslegia, bet pabendrauti su normaliu žmogumi visada malonu. O nuo probleminių žmonių mane apima depresija. Pavyzdžiui, negaliu matyti, kad kelias aukštąsias mokyklas baigęs žmogus dabar renka nuorūkas... Esu patenkintas tik tokia savo kasdienybe, kai man ramu, galima tyliai ir ilgai galvoti, mąstyti, svarstyti, nekankina beprasmis bendravimas, būtinybė keiktis kartu su visais. Jeigu laisvėje pavyks susikurti tokią aplinką, jausiuosi esąs laimingas. Kitiems netrukdau tol, kol neerzina jų bukumas, kvailumas.
Irenos ZUBRICKIENĖS nuotr.:
- Apie 20 Lietuvos policijos areštinių išbandęs Andrius Šiktorovas pakilęs į kovą su negerovėmis jose
- Bendros "zonos" atsisakęs Andrius patenkintas gyvenimu kameroje, nes gali daug skaityti ir mąstyti
