"Zona" - tai valstybė valstybėje, kaip Vatikanas Romoje...
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Vilniaus antrojoje griežtojo režimo PDK penktus metus kalintis Julius (nuteistojo prašymu vardas pakeistas) panoro išsakyti savo mintis, kurios kilo "Akistatoje" perskaičius straipsnį "Apie "išdročintus neputiovus ožius" ir "verchų" valdžią". Priminsime, jog šiame straipsnyje kalinio lūpomis buvo pateiktas realus, bet labai žiaurus "zonos" gyvenimas, aštrūs lyg peilio ašmenys nuteistųjų tarpusavio santykiai, jų susisluoksniavimas, sunkiai suvokiamos nerašytos kalinių taisyklės... Julius kaltino savo likimo brolį Egidijų iš Pravieniškių, kuris, jo nuomone, neteisingai (iškreiptai) interpretavo kai kuriuos gyvenimo už grotų faktus. Deja, jaunas vyras lyg ir sau prieštaraudamas pripažino, kad šie faktai aiškūs ir akivaizdžiai jaučiami "zonoje", bet egzotiški esantiesiems laisvėje.
Ar galima dėmę nuplauti krauju?
Nuteistas už tyčinį nužudymą 12 metų nelaisvės, aukštąjį išsilavinimą turįs vyriškis tikina, jog nuteistųjų kastos yra vienas opiausių ir skaudžiausių reiškinių "zonoje". Julius neneigia, jog jau patekęs į Tardymo izoliatorių žmogus atsiduria tarsi kitame pasaulyje, kuriame veikia savi įstatymai ir sava santvarka. Tai, kas buvo vertinama ir branginama laisvėje (pavyzdžiui, žmogiškumas, atjauta), čia tampa nesuprantama ir svetima. Atsidūrus kameroje, "kolegos" pirmiausia tave įvertina - kaip atrodai, kuo apsirengęs, iš kur atvykęs (iš Kauno, Vilniaus ar iš kaimo). Jei išvaizda nebloga - tikrinami fiziniai duomenys. Vargas tam, kuris nėra "kvadratinis", nesugeba pasipriešinti kumščiais ar aštriu liežuviu, jei laisvėje neturi "autoritetų", kurie taptų rimta priedanga. Toks kaipmat netenka savo gerų drabužių (vietoj jų "aprėdomas" draiskalais), "nubuksuojamas" į prasčiausią kameros kampą ir t. t. Dar blogiau, jeigu tavęs niekas "nešildo" iš laisvės (nesiunčia siuntinių-perdavimų), nes tuomet kaip atlygį už arbatą, cigaretes pasiūlo skalbti, "tarnauti" prie stalo, plauti kamerą. Taip automatiškai tampi "duchu"... Šis "titulas" lydi ir ateityje, nesvarbu, kur žmogus atsiduria. Norint jo atsikratyti, kitaip sakant, išsipirkti ir tapti "vagimi-bachūru", tenka gerokai "pamelžti" gimines... Deja, prie "verchų" jis niekada nepritaps. Beje, šis vyrukas yra skaitęs, jog Rusijos kalėjimuose "nuskriaustasis" šią dėmę gali nuplauti krauju (galima suprasti, jog tai reiškia ką nors nužudyti)... Štai kokia gali būti šios etiketės kaina. Tiesa, kol kas Lietuvoje apie tai girdėti neteko...
"Zona" negali gyvuoti be kastų
Julius tikina, jog kolonijoje, kurioje jis atlieka bausmę, aukščiausia nuteistųjų kasta yra "verchai", po jų eina "vagys-bachūrai" (nesvarbu, už kokius nusikaltimus nuteisti). Abiem šioms kastoms tarnauja savi "duchai". Jie savo "šeimininkų" yra išlaikomi - gauna nuorūkų, "pirmojo nugėrimo" arbatos, nunešiotus, netinkamus ar iš kitų kalinių atimtus drabužius... "Duchai" uoliai tarnauja savo "šeimininkams" - ruošia maistą, plauna indus, pliko arbatą, kavą, skalbia, atlieka pasiuntinio pareigas... Na, o patys žemiausieji yra "nuskriaustieji" arba "gaidžiai". Jie dar skirstomi į "putiovus" (pastarieji į šią kastą patenka savo noru, neatlaikę stipresniųjų spaudimo, prasiskolinę, prasilošę, apipilti "šlapalu" (gal vandeniu - to neįrodysi), paėmę nebaigtą rūkyti "gaidžio" numestą cigaretę ar pasinaudoję jo asmeniniais daiktais) ir "neputiovus". Julius pabrėžė, jog priešingai, nei pasakojo Egidijus, pastarieji neteikia ir neprivalo teikti jokių seksualinių paslaugų nei veltui, nei už atlygį. Nebent patys turėtų homoseksualinių polinkių, bet tada jie jau tampa "šliapomis". "Putiovi gaidžiai" yra atsiriboję nuo "šliapų" - taip, kaip "bachūrai" arba "vagys" - nuo "gaidžių", nors didžioji jų dauguma naudojasi "šliapų" paslaugomis (oraliniais, analiniais lytiniais santykiais). Žodžiu, Julius perša išvadą, jog ne visi "gaidžiai" yra vieni kitiems lygūs, ir akcentuoja tai, kad negalima visų "nuskriaustųjų" rikiuoti į vieną eilę. Matyt, šis klausimas Juliui labai skausmingas, nes jis priklauso "nuskriaustųjų" kastai, tiktai ne "šliapoms". Beje, pastarieji dažniausiai būna atvykę iš nepilnamečių kolonijos, kur vaikiškumas būna persipynęs su žiaurumu, kur nesiklausoma blaivaus proto balso, o vadovaujamasi emocijomis, kur vyrauja jėgos kultas...
"Antys" žeidžia artimuosius
Pašnekovas tikino, jog Egidijaus paleistos "antys", kad "zonoje" visi homoseksualūs, tiktai vieni "pasyvūs", o kiti - "aktyvūs", kad visi "gaidžiai" "dirba", tiktai vieniems už tai mokama, kitiems - ne, nuteistųjų artimiesiems sukėlė paniką, konfliktus šeimose.
- Iškilo rimtų problemų bendraujant su artimaisiais, - piktinosi Julius. - Kaip po ŽIV "bombos" Alytuje, taip dabar iškyla aikštėn visuotinis "pederastijos" skandalas įkalinimo įstaigose. Dabar nuteistųjų artimieji bijo dėl savo vaikų sveikatos ir galimų pasekmių (turiu omenyje ŽIV, venerines ligas), o žmonos nenori atvažiuoti į ilgalaikius pasimatymus. Mūsų artimieji susidarė nuomonę, jog "zona" - tai valstybė valstybėje, kaip Vatikanas Romoje - su savais įstatymais ir savomis institucijomis. Noriu kategoriškai pareikšti, jog "putiovi" jokių seksualinių paslaugų neteikia, o "šliapų" (nors ir yra turėję homoseksualinių santykių) paslaugomis domisi labai mažai nuteistųjų - pavyzdžiui, mūsų kolonijoje, kurioje šiuo metu kali apie 750 asmenų, tuo užsiima tiktai 3-6 žmonės. Tai daugiausia tie, kurie tokį gyvenimo būdą toleravo būdami laisvėje. Kolonijoje jokių prievartinių lytinių santykių nėra (tardymo izoliatoriuje to išvengti negalima). Taip pat negalima teigti, kad visi esantieji "zonoje" yra praradę žmoniškumą ir dvasiškai degradavę...
Galbūt konkrečiu atveju būtų galima su Juliumi sutikti, tačiau sunku patikėti, jog kalinių artimieji nežino, koks gyvenimas verda už grotų. Be to, reikėtų sukrusti patiems kaliniams ir įrodyti savo tikrąją vertę, neprarasti mylimų žmonių pasitikėjimo...
Didžiausias išnaudojimas - tarp "nuskriaustųjų"
Julius pripažino, jog "verchų" požiūris į žemesnių kastų atstovus yra persunktas paniekos. Pastarieji yra ignoruojami, moraliai žeminami. Dažni atvejai, kai "duchai" neišlaiko savo "šeimininkų" patyčių ir tyčia parūko "gaidžio" numestą cigaretę, kad patys tokiais taptų. Štai taip, pavargę nuo žeminimo ir įtampos, žmonės nusikrato "tarnų" pareigų, nors ir tenka "karjeros laiptais" bildėti žemyn. "Verchai" su "gaidžiais", o ypač su "šliapomis", praktiškai nebendrauja arba stengiasi tokių santykių išvengti, bet, esant reikalui, šią taisyklę tarsi pamiršta. Vis dėlto didžiausias engimas ir išnaudojimas vyksta tarp pačių "nuskriaustųjų", nes, kaip teigė Julius, į "gaidyną" retai kada patenka geri žmonės. Dauguma - prasilošę, prasiskolinę (dažniausiai dėl narkotikų, alkoholio), todėl nereikia aiškinti, kokia jų moralė...
Julius įsitikinęs, jog "zonoje" net ir "nuskriaustieji" turi galimybę tobulėti, tačiau tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmenybės ir norų. Kolonijos vadovybė yra sudariusi sąlygas mokytis, sportuoti, semtis žinių, skaityti, tikintieji gali lankytis koplyčioje ir skaidrinti savo dvasią... Deja, iškilus skaudžioms problemoms, niekas neskuba nei pas būrio viršininką ar aukštesnį vadovą, nei pas psichologą, o bando ieškoti išeities pats.... Tiktai toks pasirinkimas ne visuomet būna sėkmingas...
