Įkalintąjį už nesumokėtus alimentus išlaiko valstybė
Irena ZUBRICKIENĖ
Kai Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Pravieniškių, Vilniaus pataisos darbų kolonijose bausmes atliekantys nuteistieji maždaug savaitę demonstravo savo solidarumą badaudami ir reikalaudami visuomenės bei valdžios dėmesio, Suvalkijoje esančioje Kybartų pataisos darbų kolonijoje- gyvenvietėje (Vilkaviškio raj.) buvo visiškai ramu. Kaipgi čia badausi, jeigu valstybė kiekvienam nuteistajam kas mėnesį moka po 125 litus vadinamųjų maistpinigių? Jei paskelbsi akciją - liksi ir be to šimtuko! Bet ne vien suvalkietiškas naudos skaičiavimas Kybartų kolonijos gyventojus skatino iš tolo žvelgti į grėsme padvelkusias kitų šalies nuteistųjų problemas. Kaip sako šios įstaigos direktorius Jevgenijus Šibajevas, čia tvyro visiškai kitokia psichologinė atmosfera. "Akistatos" korespondentai pamėgino ją pajusti.
Už tvoros susiporuoja
Šioje kolonijoje-gyvenvietėje teismo sprendimu įkurdinami asmenys, pirmą kartą nuteisti už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo. Daugiausia - už avarijas, turėjusias mirtinų pasekmių, kai įvykio kaltininkas buvo neblaivus, ir už piktybiškai nemokamus alimentus savo vaikams. Šiuo metu kolonijoje-gyvenvietėje yra apie 90 nuteistųjų (turimose patalpose sutilptų dar per 300 žmonių). Šešios iš jų - moterys. Moterims skirtus kambarius nuo vyrų bendrabučio skiria keliasdešimties metrų kiemas ir dėmesingai rakinama patalpėlė, kurioje nuolat budi pareigūnas. Nuteisti vyrai ir tokio pat likimo moterys vieni kitus "zonoje" mato tik per patikrinimus. Rimtesni pokalbiai, peraugantys į vienokią ar kitokią pažintį bei draugystę, įmanomi tik išėjus už kolonijos pastato durų. Anot darbuotojų, neretai tenka pastebėti kolonijos kontingento poreles, nusiteikusias romantiškai ir traukiančias Kybartų miestelio link. Dažniausiai ši romantika trunka neilgai, nes nuteistieji nuolat migruoja - vieni čia gyvena vos po keletą mėnesių, kiti - po kelerius metus.
Čia kalintiems nuteistiesiems taikomos visiškai kitokios vidaus tvarkos taisyklės negu kitose įkalinimo įstaigose. Jie čia gyvena be apsaugos, bet prižiūrimi kaip savarankiškai negalintys gyventi asmenys. Nuteistieji gali gyventi ir su atsivežtomis savo šeimomis - paprastai nuomojasi butą Kybartų miestelyje. Pastaruoju metu tokių atvejų labai mažai. Apie šią koloniją sakoma: atvira. Tai vienintelė tokio tipo kolonija Lietuvoje. Laisvalaikiu nuteistieji gali be priežiūros išvykti už kolonijos teritorijos, vaikštinėti, žvalgytis, tvarkytis įvairius asmeninius reikalus Kybartuose. Tik būtina nurodytu laiku sugrįžti į "zoną". Savaitgaliais (kartą per mėnesį) drausmingiems nuteistiesiems leidžiama dviem paroms išvykti pas savo artimuosius į bet kurį Lietuvos kampelį. Nurodytu laiku privaloma grįžti.
Svaigalai veikia kaip vaistas?
Būna (įstaigos direktorius neslėpė, jog net ir neretai), kad iš "zonos" išleisti ir į kybartiečių minią įsimaišę nuteistieji prisigeria. Arba po dviejų su artimaisiais praleistų dienų grįžta taip pat neblaivūs. Šiems vidaus tvarkos taisyklių pažeidėjams tenka kurį laiką praleisti ne savo lovoje, o baudos izoliatoriuje, kurį priprasta vadinti blaivykla. Patys nuteistieji pasakojo, kad dažnai svaigintis, gaunant per mėnesį po 125 litus (artimieji pinigais ir maisto produktais remia toli gražu ne visus), neįmanoma. Jie paskaičiavę, kad du buteliai alaus kaipmat "išgarina" visus (!) vienai dienai skirtus maistpinigius. Daug pigiau gerti skruzdžių spiritą ir panašius gėrimus.
Tiek Kybartų miestelio seniūnas, tiek vietos policijos pareigūnai minėjo, kad iš "zonos" išleidžiami nuteistieji iki šiol tikrai nebuvo šio Lietuvos ir Rusijos pasienio miestelio rakštis. Juk čia kali ne kokie recidyvistai, o asmenys, teisti tik vieną kartą, jų padaryti nusikaltimai - ne tyčiniai, suteiktos laisvės, nors ir įspraustos į rėmus, leidžia jiems jaustis pilnaverčiais visuomenės nariais, nenutolti nuo kasdienybės naujovių ir madų. Galų gale šie nuteistieji žino, kad naujas nusikaltimas tuoj pat iš jų atimtų ir tą turimą "laisvę nelaisvėje". O tai, kad vadinamieji "Kybartų kaliniai" retkarčiais įsigudrina išgerti, anot pašnekovų, greičiausiai ir yra tikrų tikriausias atsakymas į klausimą, kaip pavyksta šioje įkalinimo įstaigoje išvengti didžiulių "zonai" būdingų problemų. Juk galimybė išgerti nepriartina pagundos ieškotis narkotikų. Be narkotikų - mažesnis pavojus "zonoje" "įsikurti" ŽIV. Nesant šios baimės ir bėdos, pavyksta gyventi ramiau ir taikiau. Pašnekovus provokavome - tai gal visose įkalinimo įstaigose reikalingas šlakelis alkoholio? Tiesaus atsakymo, išskyrus dviprasmiškas šypsenas, nesulaukėme.
Diskusijose - sveikos logikos paieškos
Kybartuose kalintieji turi, galima sakyti, daugiau nei normalias gyvenimo sąlygas. Gyventojai įsivedę savo tvarką - žino, kada negalima garsiau kalbėti, kur negalima rūkyti, kaip elgtis kaimynui sugalvojus nusnausti dienos metu. Direktoriaus teigimu, iš gyvenimo sąvartyno į koloniją- gyvenvietę patekusiems asmenims (dažniausiai - iš vadinamųjų alimentininkų kategorijos) ši įstaiga neretai yra tikra gyvenimo mokykla. Kai kam čia pirmą kartą teko įsijungti dulkių siurblį, pačiam naudotis automatine skalbykle. Kai kas čia pirmą kartą savo gyvenime pradėjo kreipti dėmesį į gražiai paklotą lovą, prausiasi kasdien ir tvarkingai palieka tualetą. Galų gale ne vienam čia pavyko išmokti pasiskirstyti gaunamas lėšas, kad jų užtektų visam mėnesiui. J. Šibajevas įsitikinęs, kad ne vienas Kybartuose kalėjęs asmuo į "gyvenimo sąvartyną" nebegrįžo. Būna, kad nuteistasis, atlikęs bausmę, nebenori išeiti - gyvenimas "zonos" bendrabutyje jam buvo ir šiltesnis, ir sotesnis.
Patys nuteistieji, paklausti, ar jaučia "zonoje" įgavę kokių nors "pliusų", tikino dauguma įgavę proto ir noro mąstyti. Štai Edmundas P., įkalintas už nemokėtus alimentus, logikos įstatymuose nemato: jis sėdi Kybartuose ir yra valstybės išlaikomas, o jo vaikai ne tik toliau negauna tų skolingų alimentų - skola dar labiau didėja. Anot Edmundo, kolonijoje-gyvenvietėje, nors darbą čia turi bene visi, kuriems dirbti leidžia sveikata, neįmanoma uždirbti tiek, kad būtų galima padengti skolą. Vilnietis Stanislavas Tumanovas (21 m.), beje, vienas iš nedaugelio nesibaiminęs viešumo, tikino taip pat logikos pasigendąs nustatytoje tvarkoje dėl civilinio ieškinio išmokėjimo nukentėjusiems asmenims. Stanislavas prieš dvejus metus, vairuodamas neblaivus, padarė avariją, per kurią nutrūko net keturi gyvenimai. Septynerių metų bausmę gavęs nuteistasis privalo sumokėti ir keliasdešimties tūkstančių litų ieškinį žuvusiųjų artimiesiems. Anot jo, jeigu būtų laisvėje ir dirbtų, tai padarytų kur kas greičiau. Dabar vaikinas skaičiuoja, kad su visais atsiskaitęs jis gali būti tik po kokių 20 metų - kas mėnesį iš vargano uždarbio "zonoje" atiduodamas vos po 40-50 litų. Taip pat avarijos kaltininku teismo pripažintas Gintaras D. prisipažino net nuo dešimtmečio sūnaus slepiąs, kur būna išvažiavęs. Žmona Gintarui padeda laikyti šią paslaptį. Jų berniukas mano, kad tėtė dirba komandiruotėse - kas mėnesį ar kas du pargrįžta į namus. Gintaras įsitikinęs, kad visiems daugiau naudos iš jo būtų, jeigu "Kybartų variantas" būtų perkeltas į jo miestą - nurodytu laiku pasižymėtų savo miesto policijoje, galbūt būtų naudingas viešuosiuose darbuose. O apskritai geriausia, anot pašnekovo, būtų, jeigu už neatsargius nusikaltimus nuteistus asmenis valstybė galėtų įdarbinti - esą nukentėjusieji irgi tai pajustų.
Išsaugoti paslaptį ir artimųjų šilumą
Dauguma Kybartų kalinių vengia viešumos - esą dėl vaikų ir anūkų ramesnio gyvenimo laisvėje. Šiems pirmą kartą nuteistiems asmenims dar svarbi aplinkinių nuomonė ir artimųjų gerovė. Ypač viešumos baiminasi Kybartuose kalinčios moterys - dvi alimentininkės, pripažintoji kalta dėl savo kūdikio netyčinio nužudymo, aplaidžiai apskaitą tvarkiusi pilietė ir svetimą turtą pasisavinusi bei iššvaisčiusi nuteistoji (viena gyventoja šiuo metu pabėgusi ir ieškoma kriminalistų). Jos svečiams maloniai pravėrė savo patalpų duris, demonstravo teigiamas nuotaikas, tačiau leistis į ilgesnes kalbas kategoriškai atsisakė.
Pašaliečio akis negali nepastebėti, kad Kybartų PDK-gyvenvietės kontingentas labai jaunas (vidurkis - 30 metų). Neseniai pirmą kartą į Kybartus buvo atsiųsti kalėti ir du nepilnamečiai broliai iš Šiaulių rajono. Už vagystes nuteisti Erlandas ir Irmantas yra šios įstaigos "pagrandukai". Vyriausiam nuteistajam - Aloyzui D. - 56 metai. Visuomenei žinomesniais kolonijos gyventojais šiuo metu laikomi garsusis Stasys Alekna, nesėkmingai po darbų per tiltą vežęs ir pražudęs ar ne dešimt medkirčių, o pats išplaukęs, taip pat buvęs žinomas vilkaviškietis verslininkas Audrius Linkevičius, dėl kurio kaltės ties Ąžuolų Būda (Kazlų Rūdos savivaldybė) žuvo dvi šaunios merginos ir vienos jų sužadėtinis, dar - vilnietis literatas Tomas Arūnas Rudokas, nuteistas už susidariusią nemažą alimentų skolą, taip pat - pacientę nugydęs gydytojas Prušinskas.
