Mantas LIDEIKIS
Važiuojant senuoju Žemaičių plentu link Raseinių, netrukus už Ariogalos tiesiog pačioje paplentėje į akis krenta nemažas akmeninis statinys. Jo centre čiurkšlele trykšta skaidrus ir gaivus šaltinio vanduo. Tai tikra atgaiva keliaujantiems plentu, ypač karštą vasaros dieną. Pasak vietos gyventojų, prie šaltinio nuolat pamatysi žmonių.
Netoli šios vietos gyvenantis ariogalietis Viktoras tikino, jog šaltinis - stebuklingas. Anot jo, šis vanduo turi gydomųjų galių ir esą suteikia potencijos netgi ir senokai ją praradusiems vyrams. Apie tai žmogus esą girdėjęs iš savo pažįstamų ir pravažiuojančių, prie šaltinio sustojančių žmonių. Tačiau pats patvirtinti šio teiginio prisipažino negalintis, mat tokia bėda dar nesiskundžiantis. O kai tai nutiks, būtinai pasitikės šaltinio gydomosiomis galiomis. O vandens iš ten ir dabar kartu parsineša. Mat jis tikrai vėsus ir skanus. Karštą vasaros dieną atsigėrus, prarastos jėgos akimirksniu sugrįžta. Iš čia, matyt, ir kalbos apie šaltinio gydomąsias galias.
Anot vietos istorijos, stebuklingu laikomas šaltinis "akmenimis apvilktas" dar 1936 metais, pro jį tiesiant Žemaičių plentą. Nuo tada čia kiekvienas prašalaitis gali sustoti šaltinio vandens atsigerti, gertuves pasipildyti, Dubysos šlaite augančių medžių pavėsyje atsipūsti.
Šaltinio šventumas gyventojų akyse pakilo dar sovietmečiu, kai iš Kauno atkakęs toks Vytautas Lažinskas čia šventą regėjimą išvydo. Jam esą Marija pasirodžiusi buvo. Tam įvykiui atminti vieną 1972 metų liepos mėnesio naktį vyras čia pastatė aukštą metalinį kryžių. Toks kryžius į šlaitą palypėjus ir dabar ten stovi. Tiesa, ne tas, kurį V. Lažinskas surentė. Anas beregint nuverstas buvo - sovietinis žmogus juk žvaigždes garbinti privalėjo. Tačiau vėliau metalinis kryžius ir vėl buvo pastatytas. Nuo tada ši vieta daug sykių šventesnė, o šaltinio vanduo vadinamas "Marijos ašaromis".
Šių "Marijos ašarų" pasisemti žmonės surieda iš daugelio Lietuvos kraštų ir teigiama, jog nė vienas dėl to nesigaili.
O štai, kalbama, kitam ariogaliečiui Vincui netoli tos vietos pats nelabasis nagais grybštelėjo. Teisybę pasakius, nedaug kas tiki šia Vinculio istorija, nes tą kartą jis buvo tiek stipraus alaus "bambalių" išmaukęs, jog, žmonių manymu, matyti ką norintis galėjo. Tačiau stebina ir ne viena kita aplinkybė - mat po to įvykio ant Vinculio veido keistokos žymės liko, tarsi kas nagais brėžęs būtų. Žmonės sako, kad girtas būdamas ir po krūmus belandžiodamas į šakas susibraižė. Bet Vinculis savo tvirtina - tai šėtono tarnas jam per veidą vožtelėjęs. Nuo tos dienos vyrui "bambalio" alaus nebeįsiūlysi. Mat velnias jam esą pasakęs: jei gerti tuoj pat nenustosiąs, kaip mat pragaran atsidursiąs, įmurkdytas į vadinamąją Dubysos gylę, kur jau ne vienas žmogus ir gyvūnas galą gavo.
Parlėkė Vinculis tuomet namo kaip akis išdegęs ir čia pat išpylė lauk visą likusį alų. Nuo to karto žmonės jį sutinka "bambaliukais" nešiną, tik šiuose ne alus teliuskuojasi, o vanduo iš šaltinio. Žmogelis dažnokai nueina parsinešti, mat jis esą nuo velnio saugo.
Sako, jog tas susitikimas su velniu jam visgi į naudą išėjęs - nustojęs alų vartoti žmogelis darbo susirado, prakuto. Tik kad bendrauti su juo niekas nenori, mat kitos kalbos, kaip apie velnią ir "Marijos ašarų" šventą vandenį, Vinculis nebežino.
