Akmenynų seniūnijos (Kalvarijos sav., Marijampolės apskr.) seniūnas Jaunutis Antanas Kazlauskas (54 m.) garsėja kaip bene ramiausiai ir taikiausiai (nusikalstamumo ir nelaimių atžvilgiu) savivaldybės seniūnijai vadovaujantis žmogus. Paklaustas, gal teigiamas gyvenimo sroves Akmenynams siunčia ir nuo negandų saugo ragana save laikanti seniūno sesuo Kleva, Jaunutis Antanas nusijuokė ir prisipažino ne tik niekada nesikreipęs į seserį kaip į raganą, bet apskritai netikintis jokiomis magijomis, būrėjais ir kerais. Anot pašnekovo, žmogus pats susikuria tiek, kiek yra vertas.
- Esate pirmasis ir kol kas vienintelis 2000-ųjų gegužę atkurtos Akmenynų seniūnijos seniūnas.
- Galima sakyti, kad tęsiu savo dėdės Antano Aleksos, kuris šiai seniūnijai vadovavo sudėtingais ir vargingais pokario metais, pradėtus darbus. Po to seniūnija buvo panaikinta - visa artimiausia valdžia, tvarkanti akmenyniečių ir aplinkinių kaimų gyventojų reikalus, buvo Kalvarijoje, Vilkaviškyje. Dabar seniūnijoje gyvena apie 860 žmonių, kurie įsikūrę dvidešimtyje didesnių ir mažesnių kaimų. Tai ir yra "mano valdos".
- Pats gyvenate ne seniūnijos centre, o kitai seniūnijai priklausančiame Juodelių kaime. Ar tai netrukdo atlikti pareigų - visada būti kuo arčiau savo žmonių?
- Tai kad tas Juodelių kaimas - vos už kelių kilometrų nuo Akmenynų seniūnijos centro, kitų mūsų seniūnijos kaimų kaimynas. Su šeima visą laiką gyvename mano tėviškėje, todėl niekada nebuvo kilę minčių iš jos kraustytis. Nors dar niekada nebuvau naktį pakeltas dėl neatidėliotinų seniūnijos reikalų, tačiau gyventojai puikiai žino, kad gavęs žinią net ir naktį pas juos skubėčiau. Juodelių kaimui Akmenynai arčiau nei paskirta seniūnija Kalvarijoje. Be to, į miestą jau reikia važiuoti automobiliu, iš anksto susiruošus, pasipuošus, paskyrus mažiausiai pusdienį. O į Akmenynus juodeliečiai atidarda arkliu - taip jiems ir patogiau, ir greičiau.
- Kaip reaguojate į, rodos, jau net neginčytiną teiginį, kad Lietuvos kaimas prasigėręs, sparčiai degraduojantis?
- Tai tikras įžeidimas! Aišku, kaimas kaimui nelygus, tačiau apie savo seniūnijos kaimus taip išgirdęs ne tik įsižeisčiau, bet ir ginčyčiausi. Galėčiau nesunkiai suskaičiuoti mūsų seniūnijos šeimas, kuriose didžiausia jų vargo priežastis - alkoholis, nes geria ir vyras, ir moteris. O jeigu geriančio vyro moteris paskui savo brangiausiąjį neseka, pati laiko visas namų kertes, tai kasdienybė ir neašarota, ir soti. Man svarbiausia, kad nekentėtų vaikai.
- Supratau, kad išgeriantiems vyrams esate atlaidus?
- Ne atlaidus, o tik atlaidesnis. Šitai manyje susiformavo greičiausiai nuo vaikystės. Man šeimoje didžiausias autoritetas buvo mūsų mama. Augome šeši vaikai. Visi daug dirbome, visi mokėmės. Viską daryti skatino mama. Liepiamosios nuosakos "jūs darykit" iš jos negirdėdavome. Ji sakydavo: "darykime", "stenkimės", "turime įveikti". Mes, vaikai, žinojome, kad padedame mamai, o ji - mums. Neslėpsiu, tėtis išgerdavo, bet mama sugebėjo sukurti tokį namų ir šeimos įvaizdį, koks man ir yra pavyzdys.
- Bet ne visos moterys tokios. Antraip ar būtų pas mus tiek vaikų namų, ar ilgėtų "juodieji sąrašai" vaikų gerove besirūpinančiose tarnybose?
- Tai liūdna tiesa. Štai šiandien iš pat ryto gavau signalą, kad reikia parsivežti iš ligoninės vieną mamą su pasveikusiu kelių mėnesių kūdikiu. Argi seniūnijai reiktų žinoti tokius dalykus? Bet jeigu šeimoje vyras tik tėvo vardą turi, o savo pareigų nesugeba atlikti, į pagalbą skubame mes. Skaudžiausia, kad ir mama toje šeimoje negera - vienas iš didžiausių seniūnijos skaudulių. Kai neseniai laukėsi aštuntojo vaikelio, matydavome ją, nėščią, prisigėrusią. Jokie moralai nepadėjo. Vaikų neatimame, nes, rodos, vis laukiame, kada ji pagaliau atsitokės. Antra vertus, tie vaikučiai ir dabar jau gyvena tarsi vaikų namuose - visą mielą dieną praleidžia mokykloje, nes čia ir pamaitinami, ir būna šiltai bei šviesiai. Namuose - šalta, išjungta elektra. Vaikai, vakare parėję į namus, tik ir laukia, kad vėl išauštų rytas - reikės eiti į mokyklą. Tai vaikai, kurie niekada nelaukia mokinių atostogų... Laimei, šeimoje yra vyriausioji duktė, kuri mažiukams atstoja motiną. Tik jai galime patikėti už vaikus gaunamas pašalpas, tik su ja aptariame ir malkų, ir elektros problemas. Bet ji sukūrė savo šeimą, todėl, manau, turės vis daugiau savų rūpesčių.
- Kaip, jūsų nuomone, būtų galima pasiekti, kad nebūtų tiek daug nelaimingų, tėvų nemylimų vaikų?
- Atsakymas būtų tik vienas - žiaurus, bet teisingas: medikai turėtų sutvarkyti taip, kad pirmu ar antru vaikeliu nesirūpinanti "gegutė" daugiau negimdytų. Aišku, iškart atsiras prieštaraujančiųjų - primenančiųjų pažeistas žmogaus (motinos) teises. Betgi tiesa ir tai, kad į svietą paleistų nelaimėlių teisės juk irgi pažeistos - kiekvieno vaiko teisė į motinos ir tėvo meilę. Skaudu matyti verkiančius asocialių tėvų kūdikius. Jie klykia, nes vos gimę jau kankinami pagirių - motinos įsčiose buvo girdomi alkoholiu. O rūkalių vaikeliai verkia, nes nuo vystyklų jau nori rūkyti, kaip buvo pripratę motinos pilve, tik nemoka to pasakyti. Man teko baisėtis vyro, einančio lankyti gimdyvės, atsakymu: "Nešu jai sulčių, šokoladą ir... bloką cigarečių"...
- Sakoma, kad visų nelaimių pradžių pradžia - klestinti bedarbystė. Sutinkate?
- Jokiu būdu! Reikia sakyti - tinginystė! Štai mūsų seniūnijos žmonės visada gali gauti darbo privačioje lentpjūvėje. Bet jie darbą prageria darydami pravaikštas, tingėdami, o paskui rėkia, kad neapsimoka dirbti, nes esą per mažas atlygis. Manau, kad bedarbis privalo griebtis bet kokio darbo ir džiaugtis bet kokiu atlygiu. Vėliau ras geriau. Tik noro reikia. Žinoma, dauguma norėtų gerai apmokamo darbo... savo kieme! Tingi toliau pasidairyti arba nesugeba uždirbtų pinigėlių iki namų išlaikyti, jeigu iš darbo - tolimesnis kelias. Baisu žiūrėti: žiemą neturi malkų, nes jos esą kainuoja. Bet juk buvo vasara - reikėjo netingėti, galvoti apie ateitį ir nemokamai kuro prisigaminti. Tokia pat problema ir su daržais, bulvėmis - jų pasigendama tada, kai jau nėra ką valgyti. Tokiems nemąstantiesiems vasarą geriau kur nors padrybsoti, prie parduotuvės kampo seilę pavarvinti, o paskui visa gerkle rėkti, kad sunku pragyventi.
- Moralizuojate tinginius, alkoholikus, bet vis tiek jiems padedate?
- Tam ir yra seniūnija, tam ir sukurta įvairiausių paramos dokumentų. Man daug mieliau rūpintis šeima, kuri ir pati savo problemomis rūpinasi. Tokią turime Aistiškių kaime. Irgi daugiavaikiai, bet stengiasi iš paskutiniųjų. Turi arklį, kelias karves, kiaulių, paukščių - niekada nebadauja, niekada neaimanuoja, nes netingi dirbti. Aš sakyčiau, kad didžiausia viso vargo priežastis - atsakomybės jausmo stoka. Skaudu, kad tokių žmonių daugėja. Jų buvo ir tais laikais, kai darbo turėdavome visi. Štai aš dirbau kolūkyje zootechniku. Būdavo, ateini ryte į fermą, o karvės baubia nemelžtos, kiaulės žviegia nešertos, nes melžėjos ir šėrikai - dar neišsiblaivę ir nepakirdę. Tada pats kibdavau darban, nes jausdavau atsakomybę, be to, baimindavausi, kad bus blogi kolūkio rodikliai. Paskui su tais miegaliais būdavo atskira kalba. Dauguma padarydavo išvadas, atsiprašydavo - gal kitoks buvo žmonių supratimas?
- Turbūt neretai seniūnui tenka "atlikti" nuodėmklausio kunigo pareigas?
- Tenka! Žmonos ateina skųstis, kad jų vyrai geria. Pradedi gilintis - supranti, kad ir ta žmona kartais stiklelio neišlieja laukan. Dar pasigilini - pasirodo, ta moteriškė su vyro pusbroliu pergulėjusi, o sutuoktinis ją užklupęs ir maukia iš nuoskaudos. Tada ir teisėju tenka pabūti - aiškintis, taikyti. Tokių "gaisrų" esu užgesinęs nemažai. Kitos moterys skundžiasi, kad vyras pinigus pragėrė - vaikams maistui nebeliko. Na, ką darau? Tokiam labai knieti vožtelėti, bet įstatymas neleidžia... Arba ateina kokia moteriškutė ir pašnibždom pasakoja įtarianti, kad kaimyno kieme "negražiu keliu" per daug turto atsiradę. Išklausau, bet to turto šaltinių juk negaliu patikrinti. Neretai tokių "informatorių" lūpomis kalba paprasčiausias lietuviškas pavydas. Senesni gyventojai neretai skundžiasi buvę apvogti. Paskui paaiškėja, kad tas dingęs puodas ar dubuo kaimynui paskolintas, o kibiras kažkur užkištas ir pamirštas.
- Ar daug pilstuko ir naminukės "taškų" seniūnijoje turite?
- Nemeluosiu - jų yra, bet kad to ugninio gėrimo garbintojai labai vieningi ir "taškų" neišduoda. Pasiskundžia moterys, kad vyrai ten ir ten perka degtinės, mes nueiname - nerandame. Būna suveikęs bevielis "telefonas" - viskas išslapstyta. Net ir tuščių butelių - jokio pėdsako.
- Akmenynų apylinkės inspektorius dirba tik Kalvarijoje - už keliolikos kilometrų. Ar jums tai nesudaro problemos?
- Turbūt reikia pabelsti į stalą ir nusispjauti pro petį, bet mūsų seniūnija laikoma vienu iš ramesnių kraštų savivaldybėje. Itin rimtų, rezonansinių nusikaltimų čia net neprisimenu. Ir į policijos akiratį pakliūvančių žmonių nedaug. Teistų - galėčiau suskaičiuoti ant rankų pirštų. Taigi ir inspektoriaus nepasigendame. Štai pernai man jo pagalbos prireikė tik vieną kartą. Žinot, mūsų gyventojai, be kitų laikraščių, labai skaito ir jūsų "Akistatą". Gal pasimoko budrumo iš aprašytų straipsnių, gal labiau pasisaugo namus, kai žino, kas vyksta kitur.
- Taigi kaimiečiai laisvalaikiu skaito. O kokiomis pramogomis praskaidrina savo kasdienybę?
- Vieni nuvyksta į Marijampolės teatrą, kiti - į kokį nors koncertą. Savo teritorijoje puoselėjame dvi tradicijas: Akmenynuose būna labai garsūs Roko atlaidai, o per Jonines visus kviečiame į Aistiškes. Bet yra kita problema: žmonės vangiai lankosi renginiuose. Štai į Edmundo Kučinsko koncertą atėjo vos apie dvidešimt klausytojų, o į Algirdo Motuzos - tik trys. Ačiū dainininkams, kad ir tokiai negausiai publikai jie koncertavo. Gerbiamas A. Motuza net pinigų iš savo gerbėjų neėmė, bet dainavo iš širdies.
- O kur linksminasi jūsų jaunimas?
- Paaugliai daugiausia - savo mokyklose. O tas tikrasis jaunimas labai barstosi - tai į mokslus, tai į užsienius išlekia. Man labai gaila, kad Lietuva - ant išnykimo ribos: lietuvės gimdo ne Lietuvai, o Airijai, Anglijai, Ispanijai... Mažai tikiu, kad dauguma išvykėlių vėliau grįš į Lietuvą. Mišrios santuokos, prabangesnė buitis padarys savo.
- Na, o jūs pats ką mėgstate laisvalaikiu?
- Apskritai nemėgstu laisvalaikio, nes tai tuščias laiko leidimas. Visas mano laikas, praleistas ne seniūnijoje, skiriamas namams, nemenkam ūkiui ir šeimai. Su žmona Bronislava turime tris vaikus - aštuntokų dvynių mišrią porą ir dvyliktoką sūnų. Džiaugiamės, kad vaikai geri, darbštūs, supratingi. Man mėgstamiausias užsiėmimas - konstruoti. Esu pats pasidirbdinęs bulvių sodinamąją, grūdų ir runkelių sėjamąsias, mėšlo šalinimo transporterį. Mano tikslas ir mano garbė - jaukūs namai. Tėviškėje savo rankomis viską atsistatėme nuo griuvėsių po gaisro. Kaip sako mano žmona, iki 50-mečio viską stačiau, o po 50-mečio - viską remontuoju. Nemėgstu garsių švenčių, puotų: negaliu pasigerti, nes žinau, kad rytojaus dieną man bus gėda. Nors absoliutus blaivininkas irgi nesu, nes vadovaujuosi taisykle, kad "su protu viskas galima".
- Girdėjau, kad turite nuostabią giminės tradiciją...
- Taip, per Velykas į tėviškę suvažiuoja visi broliai ir seserys su vaikais ir vaikaičiais. Susidaro nemenkas būrys. Einame pastovėti prie įspūdingo ąžuolo, o pasisėmę stiprybės vykstame išsimaudyti ežere. Beveik visada būna šalta - kartais tenka mušti eketę, į vandenį bėgti pakilus nuo sniego, bet tos maudynės net dviem savaitėms stebuklingos energijos įpumpuoja. Ir šitaip mes - jau keliasdešimt metų. Tik va, bėda, kad tas ežeras dabar privatizuotas, tad reiks kitos "balos" pasiieškoti.
- Ir apibendrinkite - kas jums vis dėlto sunkiausia seniūno darbe?
- Sunkiausia - matyti nelaimingų vaikų veidus. Vaikų, kuriems nepasakota pasakų, kurie nepatyrę kelionių į gamtą su tėvais džiaugsmo. Kaip jiems padėti? Kaip supurtyti tėvus, kad jie pradėtų kitaip gyventi ir kitaip mąstyti? Nuo vaikystės patyrimų priklauso tolimesnio gyvenimo sėkmė. Kas, jei ne tėvai, palepins savo vaikus, suteiks jiem tvirtą gyvenimo pagrindą?
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Akmenynų seniūnas J. A. Kazlauskas
