Giedrė POTELIŪNAITĖ
Kone žymiausias Lietuvos seksualinis maniakas Algis Stašauskas (35 m.) jau antrą kartą atsidūrė už grotų. Šį kartą ilgam ir be teisės išeiti anksčiau laiko. Pirmąjį kartą 2000 metais už vienuolikmetės išžaginimą gavo 11 su puse metų, tačiau į laisvę išėjo neišsėdėjęs nė ketverių. Vos atsidūręs laisvėje, A. Stašauskas ėmėsi senų "darbelių" ir per 3 metus įvykdė 34 seksualinius nusikaltimus. Aukų iškrypėlis ieškojo visur - prie mokyklų, prie parkų ar tiesiog gatvėje, o įsitempęs jas į mašiną ir patenkinęs savo aistrą, dar ir nufotografuodavo jas mobiliuoju telefonu.
Du už grotų, vienas - laisvėje
Praeitų metų gruodžio mėnesį teismas A. Stašauską pripažino pavojingu recidyvistu ir pasiuntė į kalėjimą 23 metams ir 2 mėnesiams. Nors teismas nukentėjusiosioms bei jų įstatyminiams atstovams priteisė neturtinės žalos atlyginimą, vargu ar ieškiniai bus atlyginti. A. Stašauskas jokio turto neturi - yra areštuota tik nedidelė suma banke, telefonas, automobilis, pistoletas. Juos teismas nusprendė konfiskuoti.
Už grotų dienas leidžia dar vienas "seksualinių fantazijų vergas" - šiaulietis Leonas Žukas (34 m.). Taip pat praeitų metų pabaigoje nuteistas už tai, kad pernai pavasarį ir vasarą savo namuose girdė svaigalais ir prievartavo du šešiolikmečius ir septyniolikmetį. Paaugliai dešimt kartų patyrė tokią prievartą. Pedofilas nusižiūrėtus nepilnamečius atsivesdavo į savo butą ir lytiškai santykiaudavo, pasinaudodamas jų bejėgiška būkle. Iš pradžių pavaišindavo alkoholiniais gėrimais, kartu žiūrėdavo siaubo ir pornografinius filmus, o paskui su jais imdavosi tenkinti savo iškrypėliškus poreikius. Teismas skyrė L. Žukui 20 metų kalėti.
Anksčiau policijoje ir vaikų globos namuose dirbusį L. Žuką pedofilijos šleifas lydėjo nuolat. Aiškindamasi operatyvinę informaciją, kad L.Žukas galėjo būti tvirkinęs vaikų globos namų auklėtinius, prokuratūra jau buvo atlikusi tyrimą, tačiau tada šių įtarimų nė vienas vaikų nepatvirtino.
Įvairių šalies rajonų teisėsaugininkai, tiriantys seksualinę agresiją prieš berniukus, ne kartą tikrino, ar nukentėjusiųjų nuskriausti negalėjo L.Žukas, tačiau šis įtarimus dažniausiai atremdavo. Tik 2002 metais Šilalės rajono apylinkės teismas jį buvo pripažinęs kaltu dėl lytinio santykiavimo su lytiškai nesubrendusiu asmeniu.
Praitų metų pabaigoje į laisvę paleistas Ervydas Čekanavičius (60 m.). Nuo 1995 metų jis buvo teistas tris kartus - už nepilnamečių tvirkinimą ir lytinį santykiavimą su vyru pasinaudojant nukentėjusiojo bejėgiškumu. Pastarąjį kartą 2003 metais E. Čekanavičius nuteistas kalėti 7 metus ir 9 mėnesius. Pritaikius amnestiją, iškrypėlio dienos už grotų sutrumpėjo vieneriais metais.
E. Čekanavičius rodė penkiolikmečiui kauniečiui pornografinius filmus ir, prigirdęs jį alkoholiu, tvirkino. Šio paauglio tėvas kartą pasekė savo sūnų iki vieno Vilijampolės daugiabučio namo buto ir, įtaręs, kad ten jaunuolis yra tvirkinamas, kreipėsi į policiją.
Paauglys prisipažino pas E. Čekanavičių kelis vakarus žiūrėjęs pornografinius filmus. Prieš tai jis dar buvo vaišinamas alkoholiniais gėrimais. Tyrimo metu paaiškėjo, kad yra dar vienas nukentėjusysis, jau pilnametis kaunietis. E. Čekanavičius savo aukoms prisistatydavo "daktaru Andrejumi", atsiviliodavo vaikinus į savo namus, juos apsvaigindavo ir tvirkindavo.
E. Čekanavičius dėl savo potraukio nepilnamečiams, dokumentų klastojimo ir neteisėtos medicininės praktikos į teisėsaugos akiratį pakliuvo dar 1971 metais. Tuomet laisvės atėmimo bausmių jam pavykdavo išvengti. Į šio vyro elgesį buvo žiūrimą kaip į psichiškai nesveiko žmogaus veiksmus, jis ne kartą priverstinai gydytas psichiatrinėse ligoninėse. Atgimimo laikais E. Čekanavičius buvo įkūręs Žmogaus teisių gynimo organizaciją.
Geriausia - kastruoti?
Lietuvoje buvo pasigirdę svarstymų, ar nevertėtų įteisinti cheminę kastraciją, tačiau kalbos ir liko kalbomis, mat ši prieštaringa tema sulaukė ir didelio pritarimo, ir aršios kritikos.
Tokia kastracija yra legali 8 JAV valstijose, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje bei Danijoje. 1996 metais Kalifornija buvo pirmoji valstija, kurioje iškrypėliams buvo pradėda vykdyti cheminė kastracija. Teksaso ir Floridos valstijos pirmosios pradėjo nusikaltėliams siūlyti kastraciją vietoj kalėjimo.
"Tokiems žmonėms, kurie yra padarę ne vieną lytinį nusikaltimą, cheminė kastracija galėtų būti taikoma kaip vienas iš būdų juos sustabdyti, tačiau vienareikšmiškai atsakyti, ar kastracija yra geras ir reikalingas dalykas - labai sunku, - sakė gydytojas psichoterapeutas-seksopatologas Viktoras Šapurovas. - Reikia atidžiai išanalizuoti metodus, kuriais būtų atliekama kastracija, išsiaiškinti preaparatus ir jų sudėtį. Tai labai įvairialypė problema. Šalys, kuriose tai legalu, sutinka, jog cheminė kastracija turi ir privalumų, ir trūkumų. Visgi manyčiau, kad pirmiausiai reikėtų gydyti seksualinių nusikaltėlių psichiką, o tik vėliau imtis kitų, radikalesnių, priemonių".
Tuo tarpu Europos Tarybos Kovos su kankinimais komitetas pareikalavo, kad Čekijoje būtų tuoj pat nutrauktas chirurginis dėl lytinių nusikaltimų nuteistų asmenų kastravimas.
Ataskaitoje, kuri buvo paskelbta po apsilankymų kovo mėnesį dviejose Čekijos psichiatrijos ligoninėse ir dviejuose kalėjimuose, komitetas nurodo, kad tokia praktika "prilygsta žeminamam elgesiui". Anot komiteto, chirurginė kastracija yra žalojanti, negrįžtama intervencija ir negali būti laikoma medicinine būtinybe gydant lytinius nusikaltėlius. Mat ji panaikina žmogaus gebėjimą susilaukti vaikų, turi rimtų fizinių bei psichinių pasekmių.
Nuo 2000 metų Čekijoje maždaug 300 asmenų, tarp jų - žagintojams, pedofilams ir žudikams, nužudžiusiems savo aukas dėl seksualinių priežasčių, buvo atlikta cheminė kastracija, o 50 - chirurginė kastracija. Tačiau minėtas komitetas sako, kad Čekija, kuri šį pusmetį vadovauja Europos Sąjungai, pateikė netikslius skaičius.
Bažnyčia sako griežtą "ne"
Rusijoje taip pat jau kuris laikas netyla diskusijos dėl tokio seksualinių nusikaltėlių nukenksminimo būdo. Čia griežtą nuomonę išsakė Stačiatikių bažnyčia. Jos atstovai pabrėžė, kad pirmiausiai reikia ne bandyti "greitosiomis spręsti opias problemas",o kovoti su dideliu kiekiu pornografijos, kuri lengvai visiems prieinama ir skatina nusikalsti, skriausti vaikus bei moteris. Bažnyčia smerkia kastravimą, taip pat ir savanorišką. Pasak jos mokymo, bet koks fizinis sužalojimas, kad ir kaip jis padarytas - skalpeliu, įkaitinta geležimi ar įšvirkščiant kokį nors vaistą, neapsaugo žmogaus nuo blogų minčių, neužkerta kelio joms ir neišgydo žmogaus nuo nuodėmės, jo polinkio į nuodėmę. Rusijos stačiatikių dvasininkai taip pat teigia, jog galimi atvejai, kai minėta cheminės kastracijos procedūra (pavyzdžiui, dėl teismo klaidos) gali būti atlikta nekaltam žmogui.
Seksualinių nusikaltėlių kastravimas - kontroversiška tema. Anksčiau chirurginė kastracija JAV buvo praktikuojama. Pavyzdžiui, 1996 metais Laris Don Makvejus, nuteistas už vaiko tvirkinimą, beveik iškalėjęs jam priklausantį terminą, prisipažino, kad tvirkino mažiausiai 240 vaikų, ir paprašė Teksaso valstijos chirurgiškai jį kastruoti - esą tai vienintelis būdas sulaikyti jį nuo nusikaltimo pakartojimo, jei jis bus paleistas.
Pastaraisiais metais kai kuriose valstijose leidžiama savanoriška cheminė kastracija. Tam vartojamas preparatas "Depo-Provera" - tai nesunaikina seksualinių galimybių, tik nuslopina jas. Jei preparatą nustojama vartoti, atsistato normali vyro būklė. "Depo-Proveros" vartojimas mažina tostesterono kiekį, kuris sukelia agresiją ir nevaldomą norą tenkinti seksualines aistras. Cheminė kastracija turi šalutinių reiškinių - depresija, diabetas, kraujotakos sutrikimai.
Priverstinė cheminė ar chirurginiu būdu atliekama kastracija neleidžiama, o dėl savanoriškos chirurginės kastracijos tebediskutuojama.
Pedofilas Bobas Smitas (34 m.) buvo nuteistas už tai, kad išžagino savo dvylikmetę įdukrą. Jam buvo leista rinktis - 10 metų kalėjimo, ar cheminė kastracija. Vyriškis pasirinko kastraciją ir dėl to sprendimo niekada nesigailėjo. "Aš labai džiaugiuosi, kad pagaliau atsikračiau to apsėdimo. Mano galvoje nuolat šmėžavo vaizdiniai, kurie neleido man gyventi. Savo įdukrą nuskriaudžiau, nes nebegalėjau su savimi susitvarkyti. Dabar aš galiu prisipažinti, kad padariau baisų nusikaltimą, kad esu pedofilas, tačiau žinau, kad dabar mano galvoje nebėra jokių iškrypėliškų minčių".
Tie, kurie yra priešiškai nusiteikę cheminio kastravimo atžvilgiu, dažnai remiasi Džozefo Franko Smito pavyzdžiu. Šis pedofilas 1980 metais savanoriškai pradėjo cheminių medikamentų terapiją. Ji buvo nutraukta 1989 metais, o 1999 metais Dž. F. Smitas buvo vėl atsidūrė kalėjime už 5 metų mergaitės išžaginimą.
Gydytojai pritaria, psichiatrai - ne
Daugelis Amerikos gydytojų įsitikinę, kad po cheminės kastracijos pedofilai turi kur kas didesnius šansus sugrįžti į visuomenę - mokytis, dirbti, gal net sukurti šeimą. Po vaistų vartojimo jie išvaduojami iš nuolatinio sekso troškimo, panaikinami biologiniai veiksniai, kurie iki tol vertė pedofilus skriausti vaikus. Šis cheminis aparatas taip pat sumažina recidyvizmo faktorius. Gydytojai teigia, kad pedofilams kalėjimas yra visiškai netinkama vieta - ten, sėdėdami vienutėje, jie bus kankinami baisių vizijų ir norų kuo greičiau jas įgyvendinti, todėl išėję toliau žalos vaikus. Kalėjime jie išmoks tik vieno - kitą kartą būti atsargesni.
Tuo tarpu psichologai sako, kad prievartautojų ir pedofilų veiksmai susiję ne tiek su seksu, kiek su didelėmis psichikos problemomis, todėl cheminė kastracija nėra tinkamiausia išeitis. Reikėtų dirbti su seksualinio nusikaltėlio sąmone, skirti jam psichologų ir psichiatrų konsultacijas. Chemiškai kastruotas pedofilas, netgi būdamas impotentu, gali surasti kitokių būdų toliau seksualiai išnaudoti ir skriausti vaikus.
"Labiausiai visiems rūpi, kad iškrypėliai būtų izoliuoti nuo visuomenės, o kas jiems atsitinka, kai jie atsiduria už grotų - mažai kam rūpi. Tokiems žmonėms nei kalėjimas, nei kastracija nėra tinkama išeitis. Iš tiesų vienintelis būdas mums apsisaugoti nuo jų ir jiems virsti normaliais piliečiais yra ilgalaikis gydymas specialiose psichiatrijos įstaigose. Tačiau valstybei tai yra per brangu, be to, niekas nenori terliotis su seksualiniais nusikaltėliais, o trokšta kaip nors jais atsikratyti", - teigia Danijos psichiatras Davidas Hervagnelis.
