Irena ZUBRICKIENĖ
Ratuotais piliečiais ir aktyvia automobilių prekyba garsioje Marijampolėje mašinų tema sieja kone visus Suvalkijos sostinės gyventojus. Vieni automobilius pargabena, kiti jais prekiauja, treti remontuoja, ketvirti iš tolimesnių kraštų atvykusius mašinų pirkėjus apgyvendina savo pastogėse. Pastarieji įsigudrino atvykėliams ne tik šiltą vonią ar jaukų patalą sugrįžus po varginančių paieškų turguje pasiūlyti, bet ir padėti visais iškilusiais klausimais. Ypač kai dosnųjį nuomininką ištinka bėda. Bene populiariausia iš tokių bėdų - pavogtas automobilis, kurį atvykėlis vos spėja įsigyti. Net marijampolietės moterys, apgyvendinančios automobilių prekeivius, jau žino, kur ieškoti asmenų, artimai bendraujančių su nusikalstamo pasaulio autoritetais, siūlančiais išsipirkti pavogtą automobilį už atitinkamą kainą. Šitaip reketininkės etiketę pelnė ir ramybę prarado niekada su teisėsaugininkais reikalų neturėjusi marijampolietė Irutė Miklinevičienė (55 m.).
Vagystė
Viskas prasidėjo nuo Kursko (Rusija) gyventojo Vladimiro Berezino (40 m.) dingusio automobilio. Ne pirmą kartą Marijampolėje lankęsis rusas buvo apsistojęs pas pažįstamus marijampoliečius vadinamajame privačiame sektoriuje, prie pat automobilių turgaus. Vieną penktadienį jis už bemaž 24 000 litų įsigijo sidabro spalvos automobilį "Seat Toledo" (1999 metų gamybos) ir šeštadienio rytą jau planavo kelionę į namus. Vladimirui pastogę suteikę šeimininkai buvo tokie malonūs, kad ruso mašiną saugumo sumetimais pastatė garaže, o savąją "Audi" (1987 metų gamybos) "nakvoti" paliko kieme. Rytą visi buvo apstulbinti: "audinė" stovėjo kaip stovėjusi, o prabangusis "Seat Toledo" iš garažo, išlaužus jo duris, pavogtas!
Gelbėtojai
Apie Marijampolėje aktyviai besidarbuojančius automobilių vagis girdėjęs Vladimiras, buvęs milicininkas, neskubėjo kreiptis į policiją - tikėjosi brangią prekę atgausiąs savo jėgomis. Nejaukiai pasijutusi namo šeimininkė Laima Žilinskienė, lydima nukentėjusio ruso, apsilankė pas kaimynystėje gyvenančią Irutę Miklinevičienę, kuri taip pat apgyvendindavo automobilių prekeivius. Esą gal ši, anksčiau susidūrusi su tokia pačia problema, galėsianti padėti? Moterys nemanė, kad nuo to momento, kai sutiko padėti nukentėjusiam vyrui ir pradėjo ieškoti nusikalstamam pasauliui artimų asmenų, jos pačios įsitraukė į nusikalstamą veiką. Tiesa, ponios Laimos veiksmai tuo ir baigėsi - pasikalbėjo su Irute ir laukė atomazgos. O štai ponia Irutė, iš pradžių lyg ir užsiminusi, kad reikėtų tučtuojau oficialiai kreiptis į policiją, netrukus pradėjo ieškoti kitų, rimtesnių pagalbininkų.
Derybos
Moteris susisiekė su pažįstamu marijampoliečiu Šarūnu Juškausku (40 m.). Aukštesnįjį išsilavinimą turintis, vienoje bendrovėje vadybininku dirbantis vyras neliko abejingas. Pirmiausia jis pats keletą kartų pabendravo telefonu su nukentėjusiu rusu, o netrukus, pats susiruošęs kelionei į Egiptą, reikalus užbaigti draugiškai perdavė marijampoliečiui Vitui Matuliui (43 m.). Personalinės įmonės savininkas irgi neatsisakė padėti. Jis skambinosi ir susitiko su Vladimiru, kalbėjosi apie išpirkos, būtinos sumokėti automobilio vagims, dydį. Rusui pavyko nusiderėti nuo 4 000 iki 3 500 JAV dolerių.
Pinklės
Pabendravęs su neva paslaugiais marijampoliečiais, nepatiklus buvęs milicininkas Vladimiras, kaip sakoma, šeštuoju jausmu pajuto, kad gali būti įviliotas į pinkles. Rusas taip pat pamąstė, kad Marijampolės policininkai jo dėka turi gerą progą išsiaiškinti automobilių vagis ir jiems padedančius turto prievartautojus. Taigi Vladimiras pranešė pareigūnams ir apie įvykį, ir apie užkibusias "žuveles". Policija suorganizavo operaciją, per kurią buvo įrašinėjami ruso pokalbiai telefonu, slapta filmuojamas jo susitikimas su vagių pasiuntiniais. Šių techninių priemonių dėka buvo užfiksuotas ir svarbiausias, nenuginčijamas, momentas, kai trečiąjį rytą po "Seat Toledo" vagystės Vitas Matulis, Irutei Miklinevičienei patikslinus susitikimo vietą, atvyko prie Laimos Žilinskienės namo, susitiko su Vladimiru ir pasikvietė jį į savo automobilį. Čia rusas perdavė Vitui reikalaujamą išpirką - 1 500 dolerių bei 1 580 eurų - ir išgirdo, kur paliktas jo automobilis.
Mašina iš tikrųjų buvo rasta, nors Marijampolėje žinomas ne vienas atvejis, kai reketininkai apgauna pavogtų automobilių savininkus - dingsta vos gavę pinigus. O štai asmenų, kurie pavogė Vladimiro mašiną, policijai nepavyko nustatyti. Nors gautą išpirką Vitas, jo teigimu, tą patį rytą nuvežė į sutartą vietą ir perdavė esą nepažįstamam žmogui, kurio telefoną buvo gavęs iš Šarūno Juškausko, pareigūnams jo, kolegiškai neišduoto, susekti nepavyko.
Kaltė
Anksčiau niekada neteistas ir teigiamai charakterizuotas Vitas Matulis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl turto prievartavimo ir suimtas 20 parų. Lemiamuoju momentu jo automobilyje buvęs sūnėnas Tomas Jonynas (22 m.) nemalonumų išvengė, nes sugebėjo įrodyti pareigūnams, kad niekuo dėtas dėl nusikaltimo - tiesiog atsidūręs ne toje vietoje ir ne laiku. (Iš pradžių pareigūnai įtarė, kad būtent Tomas gali būti asmuo, geriausiai pažįstantis tikruosius automobilio vagis.) Užtat Vito Matulio bendrininkais buvo pripažinti Irutė Miklinevičienė ir Šarūnas Juškauskas. Pastarąjį nesmagios akistatos su pareigūnais pasivijo sugrįžus iš saulėtojo Egipto, kuriame jis mobiliuoju telefonu Vito Matulio buvo informuotas apie sėkmingai atliktą užduotį.
Dovana
Dėl nusikaltimo iš karto prisipažino tik vaizdajuostėje užfiksuotas V. Matulis. Turto prievartautojus užvedusi ant kelio I. Miklinevičienė ilgai tikino teisėsaugininkus nesupratusi, jog tapusi reketininkų bendrininke - tai yra nusikaltusi. Š. Juškauskas savo kaltę atkakliai neigė tol, kol pajuto, kad įrodymų yra pakankamai ir gresia reali bausmė. Prieš 23 metus teistas, bet pastaruoju metu teigiamai charakterizuotas vyras galiausiai nutarė pasukti jam palankesniu keliu - prisipažino nusikaltęs. Dėl reketo apkaltinta trijulė nelaukė, kol teismas paskirs jai pelnytą bausmę (grėsė areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų), ir pareiškė susitaikanti su nukentėjusiu rusu, kaip leidžiama Baudžiamojo kodekso (BK) nurodymais ir reikalavimais. Tai reiškia, kad visi trys pripažino savo kaltę, gailėjosi, atsiprašė nusikaltimo aukos ir solidariai atlygino visą jam padarytą žalą - sumokėjo apie 11 000 litų.
Nors dėl reketo įtarti asmenys teismo bausmės išvengė (tik buvo paploninta jų piniginė, kompensuojant rusui sumą, perduotą mašinos vagims), teismas, vadovaudamasis BK 38-uoju straipsniu, juos, susitaikiusius su nukentėjusiuoju, įpareigojo mažiausiai metus nenusikalsti ir nenusižengti. Antraip baudžiamosios atsakomybės jie neišvengtų ne tik už naują tyčinį nusikaltimą - jiems būtų priminta nelaimingoji reketo istorija ir pridėta bausmė už tai.
