Stasys VARNECKAS
Veterinaro Tado sūnėnas Jonas, miknius iš prigimimo, sužinojo, kad Kaune yra daktarų, kurie tokius ligonius vienas du - ir pagydo.
- Va-va-važiuoju, - pasakė sūnėnas. - Pa-pa-pasigydysiu, o paskui že-že-ženysiuos.
Šitaip pasakęs, užsivožė Jonas kepurę, pasiėmė piniginę ir iškeliavo autobusų stotin. O ta jo piniginė - tai drobinis maišelis, pritutintas monetų. Ir tik po vieną centą. Ne vienerius metus kaupė vaikinas tą kapitalą, užtat dabar gali drąsiai leistis į bet kokią kelionę.
- La-la-labas, - pasisveikino Jonas, įlipęs į autobusą. - Aš į Kauną.
- Aštuoni dvidešimt, - pranešė vairuotojas.
- Ge-gerai. Aš tuojau suskaičiuosiu.
Išsitraukė Jonas savo maišelį ir pradėjo dėlioti:
- Vie-vie-vienas, du, ke-ke-keturi, š-š-šeši...
Suskaičiavo iki pusantro šimto, tačiau tuo metu trūko autobuso vairuotojo kantrybė:
- Ei, pilieti keleivi, ar tu dar ilgai planuoji tyčiotis? O gal nežinai, kad egzistuoja grafikas? A?
Jonas, žinoma, krūptelėjo, paskui gailiai pažvelgė į pikčiurną ir vargais negalais išlemeno:
- Su-su-susimaišiau. Da-dabar reikės iš naujo...
Autobuso vairuotojas iš pradžių pamėlo, paskui pabalo, numojo ranka, įjungė pavarą ir nuvažiavo.
Kai pasiekė Kauną, Jonas jau buvo suskaičiavęs iki dviejų šimtų.
- Pa-palauk, šo-šo-šoferėli. Aš tuojau baigsiu.
- Dink iš akių! - užriko vairuotojas. - Aš už save nebeatsakau... Dink!
"Jeigu liepia, reikia klausyti", - visai sklandžiai pagalvojo pašilietis (mintyse jis niekada nemikčiojo), užsirišo savo maišelį ir nukeliavo pas daktarus.
- Ar čia miknius gy-gy-gydo? - pasiteiravo merginos baltu chalatu.
- Čia. Užeikite į šį kabinetą susimokėti, o paskui - į procedūras.
Užeina Jonas, kur liepta, išsitraukia savo maišelį ir klausia:
- Kiek kai-kainuos?
- Du šimtus penkiasdešimt ir nė cento daugiau.
- Ge-gerai, - atsako Jonas. - Aš tuojau suskaičiuosiu...
Sėdi vaikinas ir skaičiuoja. Jau vakarėja, o jis tik trečią šimtą pasiekė:
- Trys šimtai vie-vie-vienuolika, trys šimtai dvy-dvy-dvylika...
Daktarai stovi ir laukia.
- O gal mes jį pirma pagydykim, - pagaliau siūlo vienas. - Kai nebemikčios, gal ir pinigus greičiau suskaičiuos.
Taip ir padarė. Nusivedė į procedūrinį, vienas du - ir sveikas.
- O dabar, mielas paciente, - sako daktarai, - malonėkite pinigėlius suskaičiuoti.
- O ko juos skaičiuoti? - visai sklandžiai ir švariai atsako Jonas, tarsi koks Demostenas. - Kam tas vargas? Aš seniai žinau, kad ten viso labo penkiolika litukų. Visus ir atiduodu.
Namo jis vis dėlto grįžo nepatenkintas:
- Et, paskubėjau gydytis! Pirma reikėjo apsivesti. Klebonas būtų dykai sutuokęs... Galėčiau dar vieną tokį kapitalą surinkti, bet...
- O kas tau, sūnėne, trukdo? - tuojau pat pasiteiravo veterinaras Tadas, nes sūnėną labai mylėjo.
- Et, valdžia jau žada tas monetas iš apyvartos visai išguiti. Be to, aš jau ir nebe miknius...
