Manto Lideikio ir Rolando Šmigelskio fotoreportažas
Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais ieškoti geresnio gyvenimo svetur patraukė beveik 16 tūkstančių mūsų šalies gyventojų. Daugiausia tai miestų gyventojai - paklausių specialybių darbininkai, medikai, o neretai ir tiesiog laimės ieškotojai, dažnai nemokantys ne tik užsienio kalbos, bet ir neturintys jokios profesijos.
Tikslių duomenų, kiek lietuvių kasmet išvyksta iš savo gyvenamųjų vietų, nėra. Išvykstantieji ne visuomet praneša Migracijos tarnyboms apie savo ketinimus įsidarbinti užsienyje, ypač jeigu planuoja ten dirbti tik laikinai.
Taip pat nėra tikslių duomenų, kiek žmonių, ypač jaunų ir darbingų, kasmet palieka gimtuosius miestelius ir kaimus, išvykdami ieškoti geresnio ir lengvesnio gyvenimo į didžiuosius Lietuvos miestus. Tačiau tereikia apsilankyti bet kuriame Lietuvos kaime, ir prieš akis atsiveria nykus vaizdas - nekultivuojami žemės plotai, sunykę ir daug kur visiškai apleisti trobesiai, iš paskutinių jėgų savo ūkius bandantys apeiti pensinio amžiaus žmonės. O dar dažniau kaime sutiksi tokį, kuriam svarbiausia - kur gauti išgerti.
Pasitinka trobų griuvėsiai
Ukmergės rajone, Siesikų seniūnijoje, yra mažas Belazariškių kaimelis. Vos už poros kilometrų nuo seniūnijos centro - Siesikų miestelio - įsikūręs keli kiemai, ko gero, patys tinkamiausi pailiustruoti šių dienų gyvenimą kaime.
Užsukusį svečią iš karto pasitinka apgriuvusi, išdaužytais stiklais gryčia. Galima pamanyti, kad čia vis dėlto gyvenama žmonių: žydintis sodas, pramintas takelis... Tačiau, pasukus už namo, norisi sprukti atgal. Kieme - didžiulis įvairiausių atliekų sąvartynas. Ne mažesnis šiukšlynas ir pastato viduje, kur gali patekti pro išvirtusias lauko duris.
Už trobesio - tarybiniais laikais statytas dviejų aukštų daugiabutis. Neabejojome, jis tikrai gyvenamas. Tokias sąlygas, kokiomis gyvena šio aštuonių butų (namas priklauso Ukmergės savivaldybei) gyventojai, sunku aprašyti.
Į laiptinę nedrąsu įžengti net ir dienos metu: nuo sienų byrantis tinkas apnuoginęs didžiulį koridoriaus sienos plotą. Kai kurių butų durys, kad neatsidarytų šeimininkams išėjus, viela pririštos prie laiptų turėklų. Viena šio namo gyventojų - jauna moteris prižiūrinti maždaug trejų metų amžiaus vaiką, nesidžiaugia užsukus žurnalistams. Ji iš karto pareiškia nenorinti bendrauti. Vis dėlto sužinojome, jog čia gyvena penkios socialiai remtinos šeimos. Tačiau daugiau šio namo gyventojų nesutikome. Pasak pakalbintosios, visi išėję į ūkininkų laukus padieniams darbams. Moteris prisipažįsta darbo neturinti, augina vaiką. Verčiasi iš socialinių išmokų, labdaros, seniūnijos teikiamos paramos.
Aplinkui - tik pensininkai
Greta minėtojo daugiabučio stovi tvarkingas mūrinukas. Netrukus susipažįstame ir su jo gyventojais - 77 metų Vytautu Stasiu Šalatka ir jo 79 metų žmona Vaclova. Abu senukai neslepia pasibaisėjimo daugiabučio kaimynais. Vyriškis liūdnai mostelį į sodo pakraštyje riogsančią apanglėjusių nuodėgulių krūvą. Pasirodo, ten buvo nemažas medinis sandėlis, kuriame senukas turėjo dirbtuvėlę, buvo laikomos malkos.
Prieš kelias dienų visa tai supleškėjo iki pamatų. Šeimininkas įsitikinęs, jog tai gretimai gyvenančiųjų darbas. Greičiausiai kažkuris nuorūką bus numetęs.
Kitoje Šalatkų sodybos pusėje, kiek arčiau vieškelio, riogso beformė plytų krūva. Pasak V. Šalatkienės, tai kadaise buvusios pradinės mokyklos liekanos.
Tačiau, anot pašnekovų, šiandien ta mokykla niekam ir nereikalinga.
- Belazariškėse nėra jaunų gyventojų, kurie augintų vaikus. Visi tokio amžiaus kaip ir mes, "aborigenai", nugyvenę čia visą gyvenimą ir leidžiantys paskutines dienas, - pasakoja V. Šalatka. Pasak jo, visi jauni ir stiprūs seniai metę kaimą ir išdūmę į miestus. Kodėl kaimo gyvenimas jaunimo netraukia? Senolis įsitikinęs, jog nėra norinčių sunkiai dirbti. Kaime tikrai nenuobodžiausi. Jei darbštus būsi, visuomet užsiėmimą susirasi..
O paklausus pašnekovų, kur jų vaikai, senukų veidus nusmelkia liūdesys.
- Po velėna, - atsako vyras. - Turėjome sūnų, vienintelį. Gerai mokėsi, vaikas ir visokiais muzikos instrumentais groti mokėjo. Deja...
Pasirodo, judviejų vienturtis sūnus Tauras prieš 11 metų atgulė į kapus tesulaukęs septyniolikos. Paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje besimokiusį jaunuolį pakirto vėžys.
Kol dar buvo jaunesni, sveikata nesiskundė, šiokį tokį ūkelį laikė: karvę, paršelių. Dabar tik kelios vištos po kiemą lesinėja. Jėgų pensininkams pakanka tik kelioms vagoms bulvių apeiti, daržovių lysvei pasisodinti.
Dirbantys žmonės skaičiuojami ant pirštų
Tuoj pat už Belazariškių - mažas ir jaukus Siesikų miestelis. Beje, iš šio miestelio yra kilę du Seimo nariai - Julius Veselka ir Bronius Bradauskas. O iš miestelio apylinkių - Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas.
Šiame kampelyje, ant gražaus ežero kranto, stovi ir senovinė Siesikų pilis. Šiuo metu ji išnuomota vienam žymiam Vilniaus verslininkui, kuris čia ketina verstis kaimo turizmų.
Apsilankę seniūno Algirdo Kaušo kabinete sužinome, jog seniūnijoje gyvena apie 400 pensinio amžiaus žmonių. Darbingo amžiaus - vos 715. Ir tik 187 žmonės čia turi nuolatinį darbą. Taip pat seniūnijoje yra 83 socialiai remtinos šeimos, kuriose auga 186 vaikai. Matyti, jog socialinė situacija čia iš tiesų sudėtinga. 241 žmogus nuolat remiamas maisto produktais.
Pasak A. Kaušo, didžiausia problema - nedarbas. Bet ne todėl, kad darbo nebūtų. Atvirkščiai, seniūnijoje yra kelios įmonės, kurios mielai įdarbintų žmones. Tačiau didelė dalis nedirbančiųjų tenkinasi socialinėmis išmokomis, mieliau gardžiuojasi "skaidriosios" nei prakaito skoniu.
A. Kaušas Siesikuose - naujas seniūnas. Dirba nuo praėjusių metų rugsėjo, tačiau per šį laikotarpį, jo žiniomis, pernelyg didelis alkoholinių gėrimų pamėgimas į kapus nuvarė penkis seniūnijos gyventojus.
Jaunas žmogus sutinkamas vis rečiau
76 metų amžiaus Antanas Paškevičius vietinių gyventojų vadinamas miestelio šviesuoliu. Buvęs matematikos mokytojas labai domisi savo krašto, ypač Siesikų miestelio, istorija. Garbingo amžiaus vyras mielai leidžia laiką naršydamas po internetą ir net žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Jam įdomūs šalies ir pasaulio politikos įvykiai. Tačiau senuką labai liūdina šių dienų jaunimo vertybės.
- Kas gi jaunuoliams rūpi? Tik kaip lengviau ir kuo daugiau užsidirbti pinigų. Iš tiesų, kaimuose jaunų žmonių beveik nebesutiksi. Visus traukia didmiesčiai, kur, be abejo, yra lengviau gyventi, daugiau pramogų. Tačiau, nors nedaug, bet pasitaiko sugrįžtančių, - kalbėjo pedagogas.
Kaimas - vaiduoklis
Dar vienas iš šios apylinkės kaimų - Vaivadiškiai - jaukumu pasigirti taip pat negali. Vos įžengi į gana atokiai nuo seniūnijos centro esantį kaimą, į akis krinta sunkiai įsivaizduojamas skurdas. Iš keliolikos namų čia rasime vos vieną kitą, kurių kiemuose juntama rūpestinga šeimininko ranka.
Čia daug apleistų, suvargusių, šeimininkų seniai paliktų namų - vaiduoklių. Šalia autobusų stotelės - bestiklis, atviras visiems vėjams kaimo parduotuvės pastatas. Visai greta - negyvenamas dviejų aukštų namas. Kitoje kelio pusėje - didžiulis medinis pastatas, užkaltais langais, kadaise buvusi mokykla arba kultūros namais. Namo paskirties nebežino niekas. Daugeliui šio kaimo gyventojų tai nė nerūpi. Pačiame kaimo gale - du aštuonių butų dviaukščiai. Kai kurie butai čia išpirkti, tačiau didžioji dalis - valdiški ir juose gyvena įvairiausio plauko valstybės remiami asmenys.
Viename iš šių namų su motina gyvenanti 31 metų Gražina Oksaitė nevengia pasišnekėti su jai visiškai nepažįstamais žmonėmis. Ji prisipažįsta turinti tris vaikus, kurie gyvena kitur, bei dirbanti sezoninį darbą vieno kėdainiečio agurkų šiltnamiuose. Šiek tiek netvirtu liežuviu mergina pasakoja, jog šiandien jai išeiginė, todėl ta proga su drauge išgėrusi šampano. Tačiau sekantį rytą kelsis ir penktą valandą išvažiuos, kad šeštą jau būtų šiltnamiuose. Į darbą nuveža ir atgal parveža šeimininkas. Už dieną, praleistą tvankiame šiltnamyje su kauptuku rankoje, ji gaunanti 25 litus. Gražina parodo pūslėtas, nubrozdintas rankas.
Tračiau ji teigia nemananti, jog čia praleis visą savo gyvenimą. Tuose pačiuose šiltnamiuose dirbantis jos gyvenimo draugas neseniai grįžo iš Ispanijos. Ir nors ten dirbo labai sunkiai, tačiau parsivežė neblogą uždarbį.
Tuo tarpu daugelį kitų kaimynystėje gyvenančių žmonių Gražina linkusi laikyti tinginiais.
- Norint galima pragyventi. Kai kurie ūkininkai už darbo dieną laukuose moka net iki 35 litų. Tačiau seni nepajėgūs, o jauni - tingi, - įsitikinusi pašnekovė.
Dvarai taip pat miršta
Keliaujant Jonavos link, pačiame šio rajono pakraštyje esančiame Pasraučių kaime pastebime dvaro pastatą. Deja, belieka pasakyti, jog kadaise buvęs erdvus ir gražus medinis dvaras šiandien baigia visiškai sunykti. Apleistas ir aplink dvarą esantis sodas, buvęs tvenkinys - užžėlęs. Visiškai sugriuvęs ūkinis pastatas, apie kurio dydį galima spręsti tik iš išlikusios sienos, mūrytos iš milžiniškų riedulių.
Užsukę į artimiausią kiemą, sutinkam 72 metų Stasį Skinulį. Paprašytas papasakoti apie kaimynystėje esatį dvarą, vyriškis prisiminė, jog prieš karą jis priklausė dvarininkams Stankūnavičiams. Tarybiniais laikais dvaras buvo nacionalizuotas ir atiduotas gyventi paprastiems žmonėms. S. Skinulis papasakojo, kad jame ilgą laiką gyveno netgi dešimt šeimų. Jis pats su šeima, kol įsikūrė naujoje vietoje, ten praleido netgi septynerius metus.
Tačiau paskutinius dešimtmečius pastatas stovi apleistas ir niekam nereikalingas. Tiesa, kai kurie aplinkinių kaimų gyventojai prisimena jį šaltomis žiemomis. Pamažu ardydami medines dvaro dalis, paverčia jas malkomis ir šildo savo pirkias. Akivaizdu, kad po kelerių metų medinio pastato neliks nė pėdsako. Išdils jis ir iš atminties. Vieninteliai žmonės, kurie dar šį tą gali papasakoti apie praeitį, - garbingo amžiaus senoliai. To tarpu jaunimas ne tik pamiršta tokias vietas kaip šis dvaras, bet neretas jau nebepamena ir kelio į savo tėvų namus...
