Nors žiema atėjo tik šiemet, bet ne vienam jau spėjo įgristi. Mieste dar pusė bėdos. Aišku, pėsčiuosius vargina slidūs šaligatviai, vairuotojus - blogai valomos gatvės. Tačiau kaime, nors, atrodo, dar ir nedaug sniego, kai kur jau sunku išbristi, o apie važiavimą automobiliu nėra ko nė svajoti. Prisieina sėsti į roges - tada, pasikinkęs arkliuką, lėk be jokių kliūčių.
Mūsų korespondentams einant vienos žmogžudystės pėdsakais, teko užsukti į Lazdijų rajono Šventežerio seniūnijoje esančius Mikyčius. Kai kurias šio gana nemažo kaimo sodybas įmanoma pasiekti tik pėsčiomis. Ir tai brendant tik numanomais takeliais per sieną, grimztant jame beveik iki kelių.
Mikyčių senbuvė Anelė Pavasarienė - vienos tokios sodybos šeimininkė. Nuo artimiausio dar pravažiuojamo kelio iki šios sodybos - arti kilometro. Todėl senyva moteris gerokai pasnigus nedaug teturi vilties nubristi iki likusio kaimo. Pasak šeimininkės, tuomet jai gelbsti netoliese gyvenantys žmonėms, kurių sodybos arčiau kelio, ir kurie turi didesnes galimybes apsirūpinti būtiniausiais produktais. Tuomet jaunesni ir stipresni per pusnis atbrenda iki jos namų, atneša maisto, pasidomi sveikata. Tačiau jau ne pirmus metus tokiomis sąlygomis gyvenantys žmonės turi patirties ir jau iš anksto apsirūpina svarbiausiais produktais - miltais, kruopomis ir kitkuo. Mat iš tiesų būna savaičių, kai tenka apsnigtose trobelėse gyventi nelyginant tolimoje šiaurėje - nematant žmogaus veido. Tokios dienos, pasak A. Pavasarienės, labai ilgos ir ypač nuobodžios.
Pasak gyventojų, valomi yra tik pagrindiniai keliai. Kitus nusivalo patys gyventojai, taip pat kiek gali padeda ir seniūnija. Pasak Šventežerio seniūnės Aldonos Burbiebės, visų seniūnijose žinioje esančių kelių seniūnija tiesiog nėra pajėgi nuvalyti, tačiau stengiamasi užsukti ir pas tolimiau esančius gyventojus.
