Irena ZUBRICKIENĖ
- Užtenka vieną kartą rimtai suklysti, ir graušiesi bei atgailausi ne vienerius metus, tarsi iš srutų duobės nebeišlipdamas, nes naujas kelias iki savo tikslo - tai vien nesėkmių barikados ir valdininkų žvilgsniai lyg pro padidinimo stiklą. Man, deja, dabar ir tenka eiti tokiu keliu. Viliuosi, kad mano tikslas jau ranka pasiekiamas, - filosofuodama atviravo Kalvarijoje (Marijampolės apskr.) gyvenanti Jandra Žilionienė (32 m.), panūdusi susigrąžinti beveik septynerius metus vaikų globos namuose augančius savo vaikus.
Visuomet norėjo šeimos
Marijampolėje prabėgusi Jandros vaikystė ir paauglystė buvo kaip daugumos bendraamžių, kurie dėl įvairių priežasčių nuo mažens mindo globos įstaigų ir internatų slenksčius. Motina - ne šalia ir ne kasdien matoma, draugai - šeimos šilumos stokojantys nelaimėliai, valdiška lova - ne tik trumpos ramybės uostas, bet ir liūdesio bei ašarų "prieglauda". Tokio likimo vaikai dažniausiai pasmerkti grumtis už vietą gyvenime ir patys apsiginti nuo negandų, o jeigu nepajėgia to daryti, labai lengvai atsiduria kasdienybės "duobėje".
Norėdama nepatekti į tą "duobę" Jandra labai skubėjo susikurti savo šeimą. Pirmieji bandymai buvo liūdni ir skaudūs - iš visų vilčių galiausiai teliko gimęs sūnelis Tomas (dabar 12 m.). Kiek vėliau viename šokių vakare užsimezgusi nauja jaunutės moters pažintis su marijampoliečiu Giedrium netrukus baigėsi vedybomis. Kaip "Akistatai" yra sakiusi Jandros anyta, Giedrius rūpinosi ne tik tuo metu jau besilaukusia žmona, bet ir jos pirmagimiu sūneliu Tomu.
Anot Jandros, jos šeimyninis gyvenimas, kurį pradžiugino gimusi dukrelė Greta (dabar 9 m.), truko vos metus. Jandra nelinkusi smulkiai pasakoti, kodėl taip greitai iširo jos santuoka, ar kaltinti tik kitus, bet neslepia, kad namuose būta barnių ir kompanijų, netikrų draugų ir nakvynių svetur, o įtarus sutuoktinį rimtu nusikaltimu kreiptasi net ir į teisėsaugininkus.
- Vienu metu į krūvą susimetė tiek skausmo, nevilties, kad nebemačiau išeities iš susidariusio uždaro problemų rato ir padariau nedovanotiną klaidą, - sakė Jandra. - Už ją, trukusią vos kelias minutes, dabar skaudžiai moku septintus metus.
Lemtinga popietė parke
Ta Jandros klaida - tai bandymas pasitraukti iš gyvenimo. Baisiausia, kad tai buvo daroma savo vaikų - tuomet penkiamečio ir dvimetės - akivaizdoje. Praeiviai, pavakare ėję Marijampolės centre esančiu Poezijos parku ir pastebėję ant suolelio sąmonės netekusią jauną moterį, prie kurios nerūpestingai lakstė nelaimės nenutuokę du mažyliai, buvo neabejingi ir iškvietė pagalbą. Iš besimėčiusių medikamentų pakuočių buvo aišku, kad moteris išgėrusi didelę dozę vaistų. Prie suolelio buvo ir du krepšiai su abiejų vaikų drabužėliais bei dokumentais. Įvykio vietoje buvo rastas ir laiškas, kuriame savo gyvenimo baigtį iš anksto suplanavusi nelaimėlė buvo išdėsčiusi prašymus - esą vaikus nuvežti jos motinai, o jeigu šioji atsisakysianti, tai bent Gretą, tikrąją anūkę, perduoti kitai močiutei. Jandros prašymu, jos vaikai neturėjo patekti į vaikų namus.
Po šio įvykio Jandra kurį laiką praleido ligoninėse, o mažyliai vis dėlto buvo įkurdinti vaikų namuose. Medikai tikino, kad ranką prieš save pakėlusiai moteriai reikalingas ilgas gydymas, bet kartu ir džiaugėsi, kad buvo viltis pasveikti, nes ligonė vis kliedėjo apie savo vaikus, o atsibudusi pirmiausia ir paklausė, kur jie.
Ryšys su vaikais nenutrūko
Per vieną popietę praradusi savo vaikus netrukus Jandra įsitikino taip greitai jų nebesusigrąžinsianti. Pirmiausia, po skyrybų su vyru ji liko be nuolatinės gyvenamosios vietos, o darbo (taigi ir pajamų) irgi neturėjo. Vaikų gerove besirūpinantys valdininkai neskubėjo tikėti, kad ranką prieš save pakėlusi motina greitai pasveiko. Savo draugių ir pažįstamų dėka Jandra vis susirasdavo kokią pastogę, tačiau nė vienu atveju tie namai netapdavo tikraisiais. Kelis kartus pakeitusi gyvenamąją vietą Jandra apsigyveno netoli Kalvarijos esančiame Jungėnų kaime. Nors čia buvo gana gerai, tačiau nė vieną minutę moteris nepagalvojo, kad svetima pastogė šildys visą gyvenimą.
Svarbiausia - nuo to laiko, kai Jandra ir jos vaikai buvo priversti gyventi atskirai, niekada nenutrūko jų ryšys. Anot Jandros, vos tik ji pasveiko, mintis susigrąžinti vaikus buvo pagrindinė. Moteris nuolat aplankydavo savo vaikus globos įstaigoje. Kartais darbuotojos jai net patardavo, kad lankytųsi rečiau, nes tai esą "išderina" vaikus. Savaitgaliais ir per atostogas Jandra juos parsiveždavo pas save. Dabar moteris pasidžiaugia, kad ir Greta, ir Tomas - supratingi vaikai, nes niekada motinai nepriekaištavo ir nereikalavo juos pasilikti visą laiką. Ši trijulės svajonė visuomet buvo tarsi nukeliama į tolesnę ateitį.
Gyvenimą keičia svetimi
- Kartą Kalvarijos savivaldybėje negavusi vienos pažymos, susijusios su savo vaikais, pajutau, kad nebeturiu kantrybės šitaip vaikščioti ir įrodinėti, jog savo dukterimi ir sūnumi ne tik noriu, bet ir galiu rūpintis pati, - Jandra prisiminė savotišku lūžiu jos gyvenime tapusio praėjusio rudens nuotaikas. - Man buvo paaiškinta, kad neturiu jokio šanso atsiimti vaikus tol, kol neturiu nuolatinės pastogės ir darbo. Šovė į galvą mintis pasikviesti Marijampolės televiziją ir viešai išdėstyti savo problemą. Nebuvo gėda, nes žinojau, kad niekas negali pavadinti manęs valkata ar girtuokle. O juk darbo ir savo namų neturinčių motinų yra labai daug - iš jų vaikai neatimami.
Likimas lėmė, kad apie nelaimingos motinos bėdas išgirdusi Kalvarijos pensionato direktorė Roma Virbickienė panoro padėti. Direktorė susirado iki tol jai visiškai nepažįstamą Jandrą ir pasiūlė darbą pensionate. Netrukus J. Žilionienė jau sukinėjosi šioje įstaigoje ne kaip smalsumo vedama praeivė, o kaip socialinio darbuotojo padėjėja. Tuo pat metu Kalvarijos savivaldybė paskyrė Jandrai apleistą (remontuotiną) vieno kambario ir virtuvės butą pačiame miesto centre.
- Iš pirmojo atlyginimo nupirkau vaikams kalėdinių dovanėlių ir pasilikau pinigų dažams bei kitoms medžiagoms, reikalingoms remontui, - pasakojo Jandra. - Paskui pinigų dar trūko, tad aš pasiskolinau. Buvo drąsu, nes žinojau, kad gavusi algą galėsiu atiduoti. Panašiai taip ir dabar gyvenu - gaunu, atiduodu, vėl skolinuosi. Kol kas nelengva. Nors be savo artimųjų jaučiuosi vieniša, bet dabar pačiais artimiausiais žmonėmis laikau bendradarbes, ypač esu dėkinga direktorei. Jų dėka nustojau manyti, kad man gyvenimas - tik iš antro galo ir visur uždarytomis durimis.
Šiandien Jandra pagal išgales pamažu toliau tvarkosi jau gana jaukų savo kampelį, kuriame dar reikėtų linoleumo, kiliminės dangos, geresnės dujinės viryklės, televizoriaus. Už kai kuriuos baldus moteris dėkinga Kalvarijos savivaldybės darbuotojoms. Viską, ko dar trūksta, Jandra pasiryžusi įsigyti pati - už sutaupytus savo pinigus. Šiame bute jau ne kartą nakvojo ir Jandros vaikai. Moteris tvirtai tiki, kad pasibaigus mokslo metams jie pas mamą apsigyvens nuolat ir rudenį jau eis į Kalvarijos mokyklą.
"Skaudu, kad per vėlai subrendau"
Jandra Žilionienė "Akistatai" sakė, kad dabar jau niekas jos negalėtų išmušti iš gyvenimo vėžių. Pensionato direktorės R. Virbickienės teigimu, Jandra labai pareiginga, darbšti, imli, jau atestuota darbuotoja. Esą jeigu darbas jai mažai rūpėtų, vis tiek kokį rytą (pradeda juk nuo septynių valandų) vėluotų ar atvyktų nenusiteikusi. Direktorė džiaugiasi, kad jos ištiesta pagalbos ranka - tarsi labiausiai gydantis vaistas.
- Jeigu ne geri svetimi žmonės, dabar tebesėdėčiau kur Jungėnuose, svetimame bute, ir verkčiau dėl savo nesėkmių, - prasitarė Jandra prisidegdama cigaretę ir tarsi teisindamasi paaiškino šito įpročio negalinti atsisakyti. - Jūs nežinote, ką jaučiu pagaliau turėdama tikrai savo kampą ir darbą! Kalėdos savuose namuose, Velykos prie pačios ruošto stalo, pačios uždirbti pinigai... Jaučiuosi tarsi tik dabar subrendusi rimtam gyvenimui - dėl to man labai skaudu ir apmaudu, bet nebepakeičiama.
Rimo VENCLOVO nuotr.:
- Kalvarijos pensionato direktorė Roma Virbickienė įsitikinusi, kad gerumas - tai tarsi gelbėjimosi ratas paslydusiems
- Jandra Žilionienė žino: vasarą ji ir vėl (po septynerių metų) gyvens kartu su savo vaikais
