Kokios čia indulgencijos? Kokia čia distancija, kai gyveni Vilniuje, važiuoji tais pačiais troleibusais ir mikroautobusais, koncerte matai žmones darančius tą patį. Aš nelaikau luzeriais koncerte buvusių žmonių - gink Dieve. Man tik įdomu, ar konkursą gerai darbo vietai kur nors Europoje laimės tas, kuris be anglų moka dar prancūzų ir vokiečių kalbas, ar ... Tik tiek. distanciją justi neišeitų jau vien dėl to, kad "Rossija, Rossija", Europos futbolo čempionato metu, labai jau čia pat.

DDT dainavo - "kai mes nebeturėsime ginklų, būsim draugai". Kur čia kokia bloga potekstė?

“Problema, kaip jau ne kartą graudenta, yra ta, kad likome kultūrine ir ideologine Rusijos provincija, integruota į NATO ir ES. Europos Sąjungos darbo rinkoje mūsų jaunikaičiai bus „luzeriais“.

Lūzeriais esame mes visi – pradedant atstovais Europarlamente ir Seime, nepraleidžiant ir politologų. Vokiečių kalbos mokėjimas nėra individuali indulgencija. Pastebiu distanciją Jūsų straipsneliuose, tarsi rašoma iš Jelgavos, Liepojos, Daugpilio, Lydos ar Augustavo…

Nei lietuvos lenkai nei lietuvos rusai nėra integruojami į visuomenę, todėl ir džiaugiasi ideologinėmis slavų dainomis.

Kita vertus, Vilniuje du trečdaliai (ar daugiau) gyventojų yra rusai. Na, jiems ir patiko...

Jaunimėlis, kuris mėgsta tusintis koncertuose, rusiškai nesupranta...

Įdomu, kas ten per auditorija?

Keli tūkstančiai klykiančių "krasnūchos" ir naujininkų ivaškų - dar ne Lietuva.

Tai ką dabar daryti?

Nuo Lietuvos, Tomai, nuo Lietuvos. Ir kuo toliau, tuo labiau :)