Aurelija Žutautienė
Sveikatos apsaugos ministras Konstantinas Romualdas Dobrovolskis gruodžio 25 dieną švęs savo 64-ąjį gimtadienį. Biomedicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Radiologijos centro direktorius, Lietuvos radiologų asociacijos Prezidentas sutiko atsakyti į "Akistatos" klausimus.
- Gerbiamas ministre, jūs, ko gero, esate labiausiai opozicijos puolamas Vyriausybės narys. Jau du kartus jums buvo teikiamos interpeliacijos, tačiau balsavimai Seime buvo palankūs. Jei tektų ruošti interpeliaciją sau, kokius kaltinimus pateiktumėte?
- Ruošdamas interpeliaciją sau kategoriškai įrašyčiau, kad reikėjo pakeisti mažiausiai pusę ar net du trečdalius ministerijos darbuotojų, bet šito negalima daryti pagal mūsų įstatymus. Jei ministras yra socialliberalas, tai viceministras automatiškai privalo būti socialdemokratas. Partiniai interesai tikrai trukdo dirbti. Derėtų žmones priimti tik pagal kompetenciją, tačiau atleidimo iš darbo procedūros labai sudėtingos. Reikėtų, kad ministerijos darbuotojai dirbtų su ugnele, o to kol kas tikrai trūksta.
Opozicija mane kaltina, kodėl sveikatos apsaugai neiškovojau didesnio biudžeto. Mes tikrai labai norėjome, kad sveikatos apsaugai būtų skirti visi įstatymo numatyti 5 procentai nuo bendrojo vidaus produkto, tačiau tiek negavome. Vidutinis šalies darbo užmokesčio vidurkis jau siekia 1 100 litų, o gydytojų algos vidurkis - tik 805 litai. Jei gydytojams nemokėsime bent 3 000 litų, daug jaunųjų medikų išvyks dirbti į Europos Sąjungos šalis.
- Vis dėlto didžiausias nepasitenkinimas kilo dėl kvotų kompensuojamiesiems vaistams?
- Kvotos kompensuojamiesiems vaistams nėra mano išradimas. Ankstesnės vyriausybės kompensuojamiesiems vaistams taip pat skirdavo tik tam tikrą pinigų sumą, todėl galima teigti, jog ir tada buvo ribotas kompensuojamųjų vaistų kiekis. Drastiškų priemonių teko imtis dėl to, kad buvo masiškai piktnaudžiaujama. Kol nebuvo įvesti kompensuojamųjų vaistų pasai, gydytojai galėdavo kompensuojamuosius vaistus išrašyti bet kokiais kiekiais, ligoniams dažnai apie tai net nežinant. Vien už vaistus pernai likome skolingi 121 milijoną litų. Už tokius išeikvojimus derėtų sodinti į kalėjimą ir Ligonių kasų direktorių, ir ministrą. Na, man, pernai ministru tebuvusiam tik pusę metų, gal ir pavyktų kalėjimo išvengti. Kai pradėjome domėtis vaistų kainomis, paaiškėjo, kad anksčiau niekas dėl kainų nesiderėjo. Sudarėme komisiją, kuriai pavyko pasiekti, kad vaistai atpigtų net 20 procentų, ir tai dar ne riba. Penkiais procentais kainas sumažino vaistinės, dviem - didmenininkai. Tai mažiausiai šimtas milijonų litų, kurių nebegauna vaistininkai ir farmacijos firmos tiekėjos. Atsiverskite bet kurį Gydytojų sąjungos leidinį ir įsitikinsite, kad pagrindiniai jų rėmėjai - stambios farmacijos firmos. Jos visame pasaulyje remia gydytojų organizacijas, tačiau ne daugiausia jų gaminamų vaistų pacientams išrašiusius medikus. Jei už firmų pinigus gydytojai siunčiami į konferencijas, tai kandidatūrą paprastai parenka tos specializacijos medikų draugijos. Už vaistų gamintojų pinigus kai kurie mūsų gydytojai, pasirodo, pasitobulinti vyksta drauge su žmonomis ir vaikais.
- Ištisa karta užaugo gydydamasi rusiškais vaistais ir, atrodo, mirtingumas nebuvo didesnis nei dabar. Ar nesutaupytume lėšų, jei pirktume pigesnius rusiškus, o ne brangius vakarietiškus vaistus?
- Rusiški vaistai dabar sudaro apie dešimt procentų vaistinėse pardavinėjamų vaistų. Nors kai kurie Rusijoje gaminami vaistai nėra užregistruoti tarptautinėse organizacijose, mes turime teisę išduoti leidimus vienkartiniam įvežimui į Lietuvą. Deja, kaimynai nelabai turi ką mums pasiūlyti. Derėjomės su baltarusiais, tačiau pas juos taip pat žlugo vaistų fabrikai, sumažėjo gamyba. Jau pusę metų Baltarusija nesugeba pateikti siūlomų parduoti vaistų sąrašo. Rusijos farmacijos pramonės magnatai taip pat nesuinteresuoti prekiauti su Lietuva, nes turi neužpildytą milžinišką savo vidaus rinką. Tas pats garsusis ponas Bryncalovas tikina, jog jam neapsimoka prisitaikyti prie mūsų reikalavimų.
- Gal ligoninių vadovais derėtų skirti ne medikus, o ekonomistus-vadybininkus?
- Gydymo įstaigų administratoriais vadybininkus jau bandė skirti anglai, o dabar mus perspėjo, kad nesumanytume padaryti tokios pat klaidos. Anglijoje dėl to gerokai pabrango sveikatos apsauga, nes gydytojų išsilavinimo neturintys vadybininkai nesigaudo medicininėse technologijose ir gydymo metodikose. Idealiausias gydymo įstaigos vadovas turėtų būti bent šešerius metus studijavęs mediciną, dar dvejus trejus metus - vadybą.
- Rajoninių ligoninių vadovai skundžiasi, kad jie finansuojami mažiau nei didieji gydymo centrai...
- Ligonių kasos iki šiol nepriklauso Sveikatos apsaugos ministerijai, nors didžioji finansavimo dalis vyksta būtent per jas. Nors jau pavyko Ligonių kasų skaičių sumažinti iki penkių, tačiau reikėtų, kad jos priklausytų ministerijai - tada galėtume jas labiau kontroliuoti ir prižiūrėti. Norėtųsi, kad pinigai pagaliau pradėtų sekti paskui ligonį. Esu puolamas, nes įsakymu įpareigojome ligonių kasas 100 procentų apmokėti tik už sunkių ligonių gydymą. Visi ligoniai dabar suskirstyti į tris grupes. Ligoninės turėtų būti labiau profiliuotos. Negali, sakykime, Pakruojyje persodinėti sąnarių, nes ten nėra atitinkamos aparatūros ir patirties. Kitais metais mėginsime dar labiau spausti, kad ligoninės būtų restruktūrizuotos. Šiuo metu, pavyzdžiui, Kelmėje 52 procentai Chirurginiame skyriuje gulinčių ligonių - neoperuoti. Jei rajone per metus gimsta 80-90 vaikų, tai reiškia, kad visą parą budinti brigada tik kas 12-14 dieną priima po vieną naujagimį. Dingsta medikų kvalifikacija, atsiranda pavojus gimdyvei, galop ir komplikacijų pavojus daug didesnis ten, kur gimsta mažai vaikų. Gimdyves privalu vežti į apskrities ligonines. Pernai nupirkome 70 greitosios pagalbos automobilių, šiemet - 63 ir visi jie skirti tik periferijai, todėl keista, kai naujutėliai automobiliai, skirti vežioti ligoniams, į mitingą prie Seimo ar Vyriausybės atveža protestuojančius ligoninių vadovus ir gydytojus. Neštuvų juose jau nebėra, vietoj jų sumontuotos sėdynės. 75 procentai sveikatos apsaugai skiriamų pinigų tenka kaimui. Miestelių ligoninėse turi likti terapiniai, vaikų ligų, chirurginiai skyriai, o visa kita specializuota medicininė pagalba sutelkta apskrityse. Jei reikia, pacientai gali būti vežami konsultuoti į centrą ir grąžinami gydyti į vietines ligonines.
