Mikalojus Povilas Vilutis - įdomi lietuvių dailės figūra. Išgarsėjęs savo pamėgta serigrafijos technika, jis ištobulino tiek šią techniką, tiek ir meninę manierą, sukūrė išbaigtą teatrą, kuriame veikia saviti, su niekuo nesupainiojami personažai. Ir liko vienas lietuvių dailėje.
Žymesnių šio autoriaus pasekėjų nėra - gal kaip tik dėl to, kad tas pasaulis toks tobulas, kad jame nėra ką veikti atklydusiems iš šalies?
“Dalios” galerijoje pristatytoje M. P. Vilučiui skirtoje Dailininkų sąjungos leidyklos knygoje iš serijos “Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai” ir autoriaus serigrafijų, piešinių bei skulptūrų parodoje menininko asmenybė atsiskleidžia šiek tiek retrospektyviai. Pats Vilutis, lyg bandydamas kovoti su “nusistovėjusiais štampais”, sako: “vis girdžiu, kad Vilutis daro tą patį ir tą patį. Darbai niekuo nesiskiria. Tai ir sudėjau juos po du; viena ankstyvoji serigrafija, kita - iš paskutiniųjų. Galima palyginti”. Palyginti norisi ir galima. Kūriniai iš tiesų skiriasi; ankstyvieji darbai brutalesni, pilni pirmykštės agresijos ir negrabios ironijos. Jie šaukia žiūrovui apie vidinę tuštumą ir išorinę agresiją.
Negaliu ištverti, nepacitavusi savęs pačios (tekstas iš anksčiau minėtos knygos):
“Vilučiui įsiveržus į lietuvių grafikos areną, jo nepastebėti nebuvo galima. Nebuvo darbuose lyrinio naratyvo, smulkių žmogelių, knibždančių popieriaus lape, gėlyčių, verpsčių, lapelių ir ornamentinių motyvų, lietuvių liaudies tradicijos atšvaitų, neutralumo ir neangažuotumo valdžios atžvilgiu, taigi viso to, kas buvo būdinga aštuntojo dešimtmečio lietuvių grafikai. Užtat buvo monumentalios, ironiškos, agresiją spinduliuojančios (kaip jau rašiau - tobulai vienišos) figūros. Todėl ir priimti į parodas, oficialiosios valdžios požiūriu, jų nebuvo galima. Vilučio darbai skleidė (ir tebeskleidžia) autentiškumą. Pyktis, agresija ir susitaikymas su likimu, graikiškoji “amor fatii” - tikri, o ne sukurti didesnio dekoratyvumo labui. Todėl toks tikras figūrų pyktis ir nuolankumas, susiduriant su aukštesne tiesa. Todėl negalima praeiti pro šalį, matant, kur link rodo ištiesta personažų ranka. Anksčiau - kaukės, o dabar - vis dažniau kryžiaus link. Anksčiau autentiškumas kūriniuose reikšdavosi grubių linijų ir masyvių dėmių pavidalu; pastarosios suformuodavo veikėjus - atšerpetojusius, pasišiaušusius, negrabius, šiurkščius, agresyvius ir tikrus. Tokius, kuriems viską skauda iš tikrųjų. Vėliau linijos darėsi vis manieringesnės, grakštesnės, juodas figūras ant balto lapo užliejo spalvos. Serigrafinis dangus gilia mėlyna užpildė fonus; raudoni ugniniai saulėlydžiai ėmė laižyti personažų profilius.”
Tai tiek apie tai, kas buvo pradžioje, ir tai, kas yra dabar. Kadangi ir serigrafijomis, ir piešiniais, ir tapyba, ir skulptūra Vilutis kalba apie tą patį. Apie dalykus, kurie yra svarbūs jam pačiam ir kiekvienam iš mūsų. Apie amžiną žmogaus vienišumą. Apie mirtį ir išdidžią laikyseną mirties akivaizdoje. Apie autentišką buvimą netikrame gyvenimo teatre.
Dekoratyviai, manieringai ir ironiškai Vilutis rikiuoja pieštus, atspaustus ir išdrožtus savo personažus, apsupa juos antikinėmis togomis, pasodina juos vienus tuščio lakšto vidury - nes jau sakiau, kad vienišumas yra viena pamatinių vilutiškos būties sąlygų. Tačiau visi jie norom nenorom priverčia mintį krypti amžinybės link - ten, kur žmogus tėra tik vienišas personažas akistatoje su savimi ir aklu likimu.
Iliustracijos - http://www.culture.lt/ArtDB/
