Albertas ONIŪNAS
Prie vieno Klaipėdoje, Nemuno gatvėje, esančio pastato, kuriame įsikūrę nemažai su jūra susijusių bendrovių, nuolat būriuojasi įvairaus amžiaus vyrai. Tai jūreiviai. Vieni jų negali atgauti jūroje uždirbtų pinigų, kiti tiesiog ieško darbo. Kuriems per oficialius tarpininkus pasiseka jį gauti ir pakliūti į gerą, su Norvegijos ar Vokietijos vėliava plaukiojantį laivą, daugiau ar mažiau gali būti garantuoti dėl užmokesčio ir socialinių garantijų. Tačiau čia šmirinėja ir ne viena neaiški asmenybė, atstovaujanti laivų savininkų-aferistų interesams. Patikėję tokių gražiais pažadais, žmonės dažnai lieka be uždarbio, neturi netgi pinigų grįžti namo iš kokios nors Afrikos šalies. Kiti netgi atsisveikina su gyvybe, o artimieji taip niekada ir nesužinos, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko...
"Vilkija" tapo "Rio Lulunda"
Artimiausiu metu Klaipėdos miesto apylinkės teisme bus nagrinėjama civilinė byla dėl Stanislavo Gnezdino (61 m.) pripažinimo mirusiu. Jis dirbo virėju laive "Rio Lulunda" ir dingo 2000-ųjų spalio 27-ąją, kai laivas buvo prie Angolos krantų.
Vidutinis žvejybos traleris "Vilkija" anksčiau priklausė įmonei "Jūra", o vėliau, kaip ir visi kiti laivai, buvo parduotas. Laivą įsigijo vienas buvusių "Jūros" vadovaujančiųjų darbuotojų Viačeslavas Rodnovas. Tai prieštaringos reputacijos verslininkas. Jis turi keletą buvusių "Jūros" laivų, kurie plaukioja su Angolos vėliavomis ir yra registruoti toje šalyje. Pats V. Rodnovas yra įkūręs ofšorinę kompaniją, Klaipėdoje kurį laiką dirbo jos atstovas N. Šarovas. V. Rodnovo laivuose dirba klaipėdiečiai ir vietiniai juodaodžiai. Darbo sutartys nesudaromos net su kapitonais, jau nekalbant apie paprastus jūreivius. Laivas "Vilkija", tapęs V. Rodnovo kompanijos nuosavybe, buvo pervadintas "Rio Lulunda".
Pasirinkimo nebuvo
Stanislavas Gnezdinas - senas jūreivis, tačiau jau metus negalėjo rasti darbo, o finansinė šeimos padėtis buvo itin sunki. Todėl kai tik sužinojo, kad "Rio Lulundai", dirbančiai prie Afrikos krantų, reikia virėjo, iškart pasisiūlė. Per porą dienų buvo priimtas ir išskrido. Nebuvo sudaryta jokia darbo sutartis, tačiau žmogus tiesiog neturėjo ko pasirinkti. 2000-ųjų birželio viduryje S. Gnezdinas pradėjo dirbti laive. Kiekvieno mėnesio pirmąją dieną jis skambindavo žmonai į Klaipėdą. Nors laivas buvo prastos būklės, nuolat remontuojamas ir mažai žvejojo, S. Gnezdino nuotaika buvo gera, jis tikėjosi neblogai uždirbti. Paskutinį kartą su Raisa Gnezdina Stanislavas kalbėjosi spalio 1-ąją. Kalbėjo ramiai, jo balse nebuvo jokios įtampos ar susirūpinimo gaidų.
Dingo kaip į vandenį
Spalio 27-oji, anot vėliau Klaipėdoje apklausto "Rio Lulundos" kapitono Alberto Jesenikovo, buvo eilinė darbo diena, oro temperatūra buvo per 40 laipsnių karščio, vandens - apie 30 laipsnių. Vakarienę įgulai ruošė du virėjai. S. Gnezdino porininkas pastebėjo, kad klaipėdietis kažkodėl suirzęs, nešdamas kompotą suklupo ir jį išliejo. Tada pyktelėjęs kažkur išėjo. Netrukus S. Gnezdino imta ieškoti, tačiau laive jo nebuvo. "Rio Lulunda" iš vandens ištraukė tinklus ir grįžo į tą vietą, kur į vandenyną galėjo įkristi S. Gnezdinas. Buvo praėję pusantros valandos ir šiltame vandenyje žmogus galėjo išlikti gyvas. Vis dėlto jūreivio taip ir nepavyko rasti. Kapitonas apie įvykį pranešė laivo savininkui, o po kelių dienų iš jo sužinojo, kad prie Angolos krantų rastas baltaodžio vyro lavonas. Tačiau tuo lavonu nesusidomėjo nei laivo kapitonas, nei savininkas. Kad dingo jūreivis, nebuvo pranešta ir Angolos valdžiai. Šeima apie S. Gnezdino dingimą buvo informuota tik po dviejų savaičių.
Savižudybė?
Raisa Gnezdina dėl vyro dingimo kreipėsi į policiją. Paieškos bylą tyrė VPK paieškos skyrius. Pareigūnai Interpolo kanalais užklausė Angolą, tačiau negavo jokio atsakymo. 2000-ųjų gruodį į Klaipėdą grįžo "Rio Lulundos" kapitonas A. Jesenikovas. Jis susitiko su R. Gnezdina ir pasakė, kad dėl vyro dingimo kreiptis į Angolos valdžią nebuvo jokios prasmės, nes toje šalyje vyksta karas. Per porą parų šiltame vandenyje kūnas labai suyra, todėl bet koks bandymas atpažinti nebūtų turėjęs jokios prasmės. A. Jesenikovas pareiškė, kad S. Gnezdinas veikiausiai buvo girtas ir šokęs į vandenyną nusižudė. Tačiau įrodymų tokiai nuomonei pagrįsti nėra. Tą patį kapitonas papasakojo ir policijai. Po trijų mėnesių į Klaipėdą grįžo ir likusieji laivo įgulos nariai. R. Gnezdina norėjo pabendrauti ir su jais, sužinoti apie vyrą ką nors daugiau. Tačiau paaiškėjo, kad V. Rodnovo firmos filialas Klaipėdoje jau uždarytas ir nėra kaip sužinoti, kas tie žmonės, kur jie gyvena. Taip kapitono pateikta įvykio versija ir liko vienintelė, nors ir prieštaringa. R. Gnezdina bandė skųstis prokuratūrai, tačiau ši policijos veiksmuose problemų nerado. Iš tiesų apie įvykį Afrikoje mūsų policininkai neturi jokių galimybių sužinoti ką nors daugiau. Tuo tarpu R. Gnezdina negavo jokių kompensacijų, nes vyras dirbo be sutarties ir apdraustas nebuvo.
Dingo po gimtadienio
Antroji liūdna istorija įvyko daug arčiau - Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, tačiau jūreivio mirtis ne mažiau paslaptinga. Šių metų sausį Baltarusijos ambasada paklausė Klaipėdos uosto policijos apie jūreivio Jurijaus Serikovo (35 m.) likimą. Jis yra Lietuvos pilietis, o tėvai gyvena Baltarusijoje. Sūnus tėvams neskambino visus metus, todėl žmonės kreipėsi pagalbos. Uostamiesčio pareigūnai nustatė, kad J. Serikovas plaukiojo laivu "Mingė", kuris yra registruotas Klaipėdoje. Šis laivas gabena naudotą buitinę techniką iš Vakarų. Kapitonas Virginijus Simanauskas per apklausą papasakojo, kad J. Serikovą pažinojo trejus metus. J. Serikovas dirbo V. Simanausko padėjėju, o kadangi savo buto neturėjo, nakvodavo laive arba V. Simanausko namuose. Pernai "Mingė" kurį laiką stovėjo Kaliningrado srities Svetlo miestelio uoste. Buvo planuojama laivą remontuoti. Pernykščio sausio 18-ąją "Mingės" kapitonas su padėjėju išvyko į miestą pirkti įgulai maisto. J. Serikovas prasitarė, kad šiandien yra jo gimtadienis. Vyrai nusprendė atšvęsti, apsilankė trijuose Kaliningrado baruose ir kaip reikiant prisilupo. Po to V. Simanauskas jau mažai ką beprisimena - grįžo į uostą taksi, išlipo ir užmigo prie įėjimo į teritoriją. Po kelių valandų prabudo, o padėjėjo niekur nematyti. Tada nuėjo į laivą, bet ir ten J. Serikovo nebuvo, o įgula pasakė, kad jis ir nebuvo grįžęs. Tada V. Simanauskas kreipėsi į vietinę miliciją ir po penkių parų buvo užregistruotas pareiškimas dėl žmogaus dingimą. Milicininkai paėmė J. Serikovo pasą, bandė ieškoti dingusiojo arba jo kūno, tačiau tuosyk niekas taip ir nepaaiškėjo.
Palaidotas valstybės lėšomis
Po kelių mėnesių, vasarą, V. Simanauskas vėl lankėsi Kaliningrade ir pasiteiravo apie J. Serikovo likimą. Milicininkai pasakė, kad kūnas jau seniai surastas vandenyje, artimieji jį pasiėmė ir išsivežė.
Klaipėdos kriminalistai paklausė kolegų Kaliningrade, kas žinoma apie J. Serikovą. Prieš porą savaičių gautas Kaliningrado srities Vidaus reikalų valdybos kriminalinės paieškos vadovo papulkininkio P. A. Proskurino pasirašytas raštas, kuriame sakoma, kad J. Serikovo kūnas praėjusių metų balandžio mėnesį rastas plūduriuojantis uosto laivų kanalo akvatorijoje. Smurto žymių nerasta, mirties priežastis - paskendo. Kadangi nebuvo jokių duomenų apie artimuosius, J. Serikovas palaidotas valstybės lėšomis Kaliningrado miesto kapinėse, kapo numeris - 244. Artimiausiu metu J. Serikovo tėvai per Baltarusijos ambasadą apie tai bus informuoti. Taigi oficialus tyrimas baigtas, žuvusiojo tėvams atsakyta. Tačiau J. Serikovo mirties aplinkybės taip ir liko neaiškios.
Kapitono tiesa
J. Serikovo gimimo diena yra ne sausio 18-oji, o sausio 16-oji. Kodėl kapitonas V. Simanauskas, kurį su padėjėju, kaip matyti, siejo draugiški santykiai ir darbe, ir laisvalaikiu, nežinojo J. Serikovo gimimo datos? Jei tikėsime V. Simanausku, nesuprantama, kaip jis, spiginant 20 laipsnių šalčiui, kelias valandas miegojo prie uosto įėjimo lauke ir nesušalo. Beje, sovietmečiu V. Simanauskas buvo dukart teistas už smurtinius nusikaltimus. Keista ir tai, kad grįžęs į Klaipėdą jis nepranešė policijai apie savo padėjėjo dingimą, nors tai padaryti privalėjo. Tai, kad J. Serikovo kūne neaptikta smurto žymių, dar nieko nesako. Ne paslaptis, kad žmonių, kuriais artimieji nesirūpina, kūnai tiriami atmestinai. Be to, J. Serikovas galėjo būti įstumtas į vandenį per muštynes. Vargu ar kada paaiškės kas nors daugiau. Nes, kaip ir S. Gnezdino atveju, vienintelė tiesa - kapitono tiesa.
Profsąjunga gali padėti
Apie užsienyje dirbančių Lietuvos jūreivių problemas kalbėjomės su Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininku Petru Bekėža. Jis konstatavo, kad didžiausia problema - nelegalus darbas. Žlugus "Jūrai" be darbo liko didžiulė žvejų armija. Jų įdarbinimu užsienio laivuose užsiima tarpininkai, turintys licencijas. Į laivus, plaukiojančius su civilizuotos šalies vėliava, atsirenkami geriausieji. Su jūreiviais sudaromos sutartys, jie gauna socialines garantijas, dažnas yra ir jūrininkų sąjungos narys. Tuo tarpu vyresni, žemos kvalifikacijos, mėgstantys išgerti jūreiviai darbo negauna, todėl priversti priimti visokių aferistų pasiūlymus. Jų laivai daugiausia ir žvejoja prie Afrikos krantų, registruoti tose šalyse. Angolos vėliavą ant savo laivo stiebo galima pasikabinti už 10 000-15 000 JAV dolerių ir daugiau nei pelno, nei jokių kitų mokesčių mokėti nereikia. Valdžia netikrina laivo techninės būklės, todėl savininkas jį remontuoja kaip nori ir kada nori. Apie kokių nors saugumo reikalavimų laikymąsi čia nėra ir kalbos. Angolos valdžia paskelbė savo ekonominę zoną - 200 mylių nuo kranto. Žvejoti čia leidžiama tik laivams su Angolos vėliava. Tokie žvejai dažnai lieka ne tik be užmokesčio, bet ir neturi pinigų parskristi į Lietuvą. Kai kam yra tekę po metus išbūti tame pragare.
P. Bekėžos nuomone, netobula yra jūrinius dalykus reglamentuojančių norminių aktų sistema. Pagal įstatymus kapitonas privalo pranešti apie dingusį jūreivį, Lietuvos pilietį, kai grįžta namo. Tačiau už nepranešimą jokia atsakomybė nenumatyta, tad galima ramiai sau tylėti. P. Bekėža siūlo visiems jūreiviams kreiptis į profsąjungą, net ir ne nariams. Čia yra juristas, kuris išmano darbo teisę ir padės nepakliūti į aferistų pinkles.
