Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Jau praėjo daugiau kaip savaitė, tačiau kol kas nenustatyta, kas žiauriai susidorojo su sostinės Žirmūnų gatvės daugiabutyje gyvenusiu vienišiumi Henriku Voladkevičiumi (43 m.) ir šio podukra Nadežda Z. (12 m.). Kaip jau skelbta, abu jie buvo rasti Henriko bute nušauti. Henrikas - virtuvėje, Nadežda - kambaryje. Teismo ekspertai nustatė, jog H. Voladkevičiui į galvą paleisti du šūviai, o į mergaitę - keturi. Iš kokio ginklo šaudyta - dar tikslinama, turėtų paaiškėti mažiausiai po savaitės. Manoma, jog tai buvo revolveris.
Šaudė pažįstami?
Vilniaus miesto VPK Nužudymų skyriaus viršininkas Vladislavas Abarovičius patvirtino, jog dvigubą nusikaltimą intensyviai besiaiškinantys pareigūnai "turi už ko užsikabinti". Tiesa, sulaikytų įtariamųjų kol kas nėra. Daug Henriko aplinkos žmonių, anot komisaro, buvo apklausti ir paleisti. V. Abarovičius korespondentei nei paneigė, nei patvirtino, jog mažametė Nadežda Z. žuvo atsitiktinai - buvo panaikinta kaip nereikalinga liudytoja. Komisaras vengė plačiau kalbėti ir apie galimus Henriko Voladkevičiaus ryšius su sostinėje veikusios gerai organizuotos vagių gaujos nariais bei su šia nusikalstama veikla galėjusius būti susijusius tarpusavio susitarimus (mūsų turima informacija, intensyviai tiriama versija, jog Henrikas bendrų buvo įtartas sukčiaudavęs ir už tai imtasi brutalaus keršto). Tiesa, greta to, aiškinamasi ir "žemiškesnės" nusikaltimo priežastys - meilės, šeimyniniai reikalai. Komisaras V. Abarovičius užsiminė beveik neabejojąs, kad bent viena auka (Henrikas) ir žudikas (ar žudikai) buvo pažįstami. "Henrikas jį ar juos gal net pats įsileido vidun", - dar pridūrė. Na, o versija, kad žudyta apiplėšimo tikslu, jau atmesta. Mat iš buto nedingę nei pinigai, nei kiti vertingi daiktai.
Sušaudė mafija?
- Čia mafijos darbas, - tik įsitikinęs, kad "tardo" ne policijos atstovė, "Akistatos" žurnalistei kategoriškai pareiškė vienas daugiabučio gyventojas, nepanoręs sakyti nei savo vardo, nei pavardės. - Nereikėjo Henrikui kišti nosies, kur nereikia... O va mergaitės tai tikrai labai gaila...
Šio ir kitų kalbintų vilniečių manymu, H. Voladkevičius jau ne vienerius metus priklausė nusikaltėlių gaujai ir buvo pašalintas kaip kažkuo nusidėjęs, neįtikęs jos narys. O kaip esą kitaip apie jį galvoti, jei Henrikas buvo labai paslaptingas, uždaras, galima sakyti, visai nebendravo su kaimynais (susitikęs laiptinėje net nepasisveikindavo!), o drąsesniųjų užkalbintas nesakydavo nei ką kur veikiąs, nei kuo užsiimąs. Jis, aplinkinių teigimu, niekur nedirbo (kroviko pareigos vienoje bendrovėje esą buvusios tik formalios), tačiau buvo pakankamai apsirūpinęs. "Kad būtumėt matę, kokie vyrai pas jį rinkdavosi! - stebėjosi kelios žemutinių aukštų kaimynės. - Aukšti, stambūs, niūrių veidų, važinėjantys geriausiais automobiliais! Ir vis pas Henriką kažką atitempdavo ar iš buto išsinešdavo... Pilnus krepšius..."
Iki šiol daugiabučio kieme stovi Henriko žiguliukas. "Jis turbūt "dėl akių" tą "trantą" turėjo, - atvirai svarstė namo gyventojai. - Juk niekada nevažinėdavo - sėsdavo į prabangias "tačkes"... Paskutiniu metu Henrikas esą dažnai išlipdavęs iš mikroautobuso, tačiau ar ši transporto priemonė buvusi jo, ar jo draugų, neaišku.
Žmonės sakė ypač atkreipę dėmesį į du nuolatinius Henriko pažįstamus, užsukdavusius čion labai dažnai. Vienas iš jų, sako, prie daugiabučio atsirado ir naktį, kai policija įsilaužė į Henriko butą ir rado du lavonus. Tasai paslaptingasis vyriškis esą kaip įmanydamas taikėsi prieiti kuo arčiau įvykį besiaiškinančių kriminalistų ir be perstojo kartojo: "Na kas galėjo taip pasielgti... Kažkoks siaubas... Košmaras..." Būtent šitą įtartiną vyruką pareigūnai, mačiusiųjų žodžiais, įsakmiai paprašė niekur nedingti - nusivežė detalesnei apklausai. Apie tos apklausos rezultatus kol kas nutylima.
Gyventojai Henriko bijojo
- Pasakysime atvirai - ir mudu, ir, kiek žinome, kiti kaimynai jo bijojome, - išsikalbėjo toje pačioje laiptinėje gyvenanti garbaus amžiaus sutuoktinių pora. - Vieną sykį neapsikentę iš Henriko buto pernakt sklidusio triukšmo paprašėme jį elgtis kultūringiau. Tas kaip subliovė "ant visos laiptinės"... Girdi, kokios čia galinčios būti pretenzijos - gal nežinote, kas yra tikrai rimtos problemos? Gal norite jų turėti?
Kita moteriškė užsiminė Henriko šalinusis jau kone dešimt metų. Anuomet, kai dar buvo gyva jo motina, šita kaimynėlė esą jai paskolino kelis litus. Kai gavusi pensiją Irena Voladkevič skolą atnešė, apie pinigus nugirdęs Henrikas nes nesiaiškinęs "kaip žvėris" šoko ant motinos, kam ji "neaišku kam" davinėjanti pinigus. "Nuo to laiko nebendravau nei su Irena, nei su jos neprognozuojamo elgesio sūnumi", - užsiminė daugiabučio gyventoja.
O dar kita netoliese gyvenanti vilnietė sakė kartą nugirdusi, kaip Henrikas šaukęs ant motinos, ir išdrįsusi jį sugėdinti. "Nuo tol jis pro mane prašniokšdavo kaip pro tuščią vieną", - baisėjosi rami ir dora moteris.
Kelios dienos iki nužudymo Henrikas bute šventė savo gimtadienį. Prie langų prilipę kaimynai smalsiai spoksojo į besirenkančius svečius. Jie, girdi, buvo "lyg iš vieno paveiksliuko" - tvirto sudėjimo, galingi... Irgi visą naktį netilo triukšmas, muzika, erzelis. Apatiniai Henriko kaimynai kentė sukandę dantis, tačiau atsirado tokių, kuriems trūko kantrybė. Ne, niekas nedrįso paskambinti į Henriko buto duris ir paprašyti apsiraminti - tik anonimiškai iškvietė policiją. Kitą rytą išvedęs į lauką šunį Henrikas vienam laiptinės gyventojui piktai nusistebėjo "nusenusių kaimynų nesupratimu" - gimtadienis esą būna tik kartą per metus.
Praeitis - kriminalinė
Pasak senbuvių daugiabučio gyventojų, į paskutiniajame, penktajame, aukšte esantį dviejų kambarių butą Irena Voladkevič atsikraustė prieš daugiau nei dešimt metų, viena. Smalsesnėms kaimynėms Irena užsiminė, kad vyras - jau miręs, o vienturtis sūnus - išvykęs. Kur - nesakė. Irena išsipasakojo anksčiau turėjusi gerą butą netoli "Tėvynės" kino teatro, tačiau dėl kažkokių šeimyninių aplinkybių tą butą esą prisiėję išmainyti į kur kas prastesnį. Kelioms artimiausioms kaimynėms Irena prasitarė, kad jai "daug sveikatos ir dar daugiau pinigų" kainavo sūnaus "bėdos" - jis esą įvykdė "labai sunkų" nusikaltimą (kokį - Irena nutylėjo) ir dešimčiai metų pateko už grotų. O prieš tai Henrikas esą "neišeidavęs" iš vaikų kolonijos...
Po bausmės atlikimo Henrikas sugrįžo pas motiną. Aplinkinių žodžiais, jis nebuvo geras sūnus - motiną dažnai apšaukdavo. Kai kurie namo gyventojai iki šiol tvirtina manantys, kad staigios motinos žūties kaltininkas - jos sūnus. Deja, policija, namo gyventojų teigimu, nieko per daug nesiaiškino (motina buvo rasta namie negyva), o su Henriku mažai bendravę giminaičiai, kaip ir kaimynai, bijojo "ieškoti galų".
Iš kur tokios šnekos? Vienos namo gyventojos žodžiais, motina tapo nereikalinga, kai draugai (!) Henrikui neva iš Baltarusijos atvežė jauną moterį. Tokią "dailią blondinę" Svetlaną su, berods, trejų metukų dukryte.
Visų nuostabai, Henrikas iškart pamilo sugyventinės dukrytę: ją kasryt vesdavo į darželį ir pasiimdavo iš jo, išeidavo pasivaikščioti, lepino saldumynais, puošė gražiausiais rūbais. Nenuskriausta buvo ir Svetlana. "Iš kur jie gauna pinigų?" - stebėjosi aplinkiniai, puikiai žinoję, kad tuo laiku nei Henrikas, nei jo draugė niekur nedirbo.
Prieš porą metų Svetlana Henriką paliko. Sako, kad jiedu išsiskyrė be piktumų, Henrikas buvusiai mylimajai net nupirko atskirą butą! Nuo mažens prie patėvio prisirišusi Svetlanos dukra Nadežda jo nepamiršo - dažnai užsukdavo aplankyti. Kaimynėms mergaitė užsimindavo patėviui sutvarkanti kambarius, išvedanti į lauką šunelį. Namo gyventojų nuomone, patėvis vaiką papirkdavo gerumu - dažnai duodavo pinigų, puošdavo brangiais madingais rūbais. Nors, tiesą sakant, kai kam ir kilo abejonių, iš kur tokia didelė patėvio meilė svetimai mergytei. Šiuos įtarimus esą dar labiau sustiprino vienos laiptinę tuosyk šlavusios moters atsitiktinai nugirstas patėvio ir Nadeždos pokalbis tarpduryje, mergaitei išeinant namo, žūties išvakarėse. Nadežda Henrikui esą gan griežtu tonu pasakė: "Jei tu ir toliau taip elgsies, daugiau tikrai neateisiu..."
Rytojaus dieną, popiet, prieš pamokėles muzikos mokykloje, Nadežda, kaip jau žinoma, pas patėvį užsuko vėl. Ir iš čia nebeišėjo.
Spėjama, jog buto durų raktus turėjusi dvylikametė įėjo vidun, kai čia šeimininkavo žudikas, kurį ji, kaip vieną iš patėvio pažįstamų, galėjo atpažinti. Todėl buvo pašalinta kaip nereikalinga liudytoja.
- Kaip gaila tos mergaitės, - vos sulaikydama ašaras dūsavo daugiabučio gyventoja. - Tokia gera buvo, tokia mandagi... Ėjau iš parduotuvės su sunkiu krepšiu, tai ji, nors ir pati ant kupros tempė nešulį, pasisiūlė padėti, iki pat buto durų tą mano krepšį atvilko...
