Katinui Leo žvėrių valdovo vardą, be abejo, suteikė per apmaudų nesusipratimą. Jis visiškai neatitiko nei charakterio bruožų, nei pasaulėžiūros, nei išvaizdos pagaliau. Leo buvo didelis, ramus, mąslus ir absoliučiai nepiktybinis katinas.
Ir, priešingai nei kiti savo rūšies atstovai, visiškai netikęs medžiotojas, mėgstąs geras knygas, gerą muziką ir ramų gyvenimo būdą. Jis viską stengėsi daryti be pykčio. O kartkartėmis šia tema, vykdydamas savo pilietinę pareigą, pasisakydavo viešai. Katinas Leo turėjo šiek tiek slepiamą polinkį į romantizmą, jam patiko Mumfordas ir Leo dažnai sakydavo šį esant paskutiniu romantiku. Tačiau kartais sau, įsitikinęs niekam to nesužinosiant, pamąstydavo, kad tai nėra visiška teisybė, kadangi, tiesą sakant, paskutinis romantikas yra būtent jis, katinas Leo. Bet nepaisant visų šių smulkių kliaudų, gildija jį laikė pagarbos vertu, apsiskaičiusiu ir protingu katinu.
Leo mėgo vakarus, kai dangus ima temti, o jame įsižiebia žvaigždės. Mėgo jas stebėti. Ir dabar Leo vaikštinėjo žiūrinėdamas žvaigždes ir mąstė, ar būtent jas turėjo omenyje Platonas, rašydamas apie tam tikrus dalykus, kurių nebeįmanoma pasakyti. Deja, šiuos rimto katino vertus apmąstymus nutraukė nemalonus nutikimas, ištikęs visiškai tam nepasiruošusį nelaimėlį. Leo suklupo ir parkrito. Įkrito į sūrį, sūrį su skylėmis.
Ir šiame nepatogume, didžiam Leo apmaudui, jis nebuvo vienintelis dalyvis. Šią nuopuolio sceną išvydo peliukas Lee.
Lee dažnai matydavo vaikštinėjantį galvą užvertusį Leo. Jis šaipydavosi ir kikendavo sau kumštelin, tardamas, kad Leo nesuranda rimtesnio užsiėmimo nei spoksojimas į žvaigždes. Pats jis taip niekuomet nesielgė, mat nuo pat gimimo trumpa apatinė lūpa trukdė pakelti galvą aukštyn. Tačiau girdėjo esant kažkokių dangaus kūnų ir netgi esant tokių, kurie juos tyrinėja. Lee tam neskyrė ypatingos reikšmės. Nes jį labiau domino sūris. Jis labai mėgo sūrį. Sūrį su skylėmis. Sakė, kad tai yra pats tas. Ypač patiko skylės. O didžiausia jo svajonė buvo aptikti skylę be sūrio. Tad suprantama, kad katino poelgis sukėlė teisėtą pasipiktinimą
- Neliesk mano skylių - sukaupęs visą drąsą šūktelėjo Lee. Šiuo momentu jis pasijuto didingai it Sirakūzų išminčius. Nuo netikėto kritimo dar neatsigavęs Leo galutinai pasimetė.
- Jūs norėjote pasakyti: „Jūsų sūrio?“ - suglumęs paklausė. Jis buvo labai mandagus katinas.
Ne, skylių, būtent skylių. Nes jos yra visa ko esmė ir pagrindas - įkvėpimo pagautas Lee metėsi filosofijos link. Lee tai nebuvo visiškai nežinoma sritis - mat krizės laikotarpiu sūrio paieškos jį vedžiojo po įvairiausius užkampius. Tačiau krizė buvo, o sūrio nebuvo. Nei skylėto, nei vientiso. Kartą jis nuklydo į pastatą su daugeliu knygų ir prancūzų literatūros skyriuje sugriaužė keletą tomelių. Sūrio ten taip pat nerado, bet aptiko viltingų dalykų - kažką apie esmės ir turinio santykius bei jų interpretacijas. Nuo to laiko Lee nusprendė konceptualizuoti savo skylių pasaulėžiūrą ir iš esmės ėmėsi interpretacijos vingrybių. Galiausiai interpretacija jam ėmė atstoti ir patį sūrį. Be abejo, mąstė peliukas, interpretacijomis nepasisotinsi, bet kas trukdo interpretacijoms egzistuoti kartu su sūriu? Sūrį taip pat galima interpretuoti kaip nori - tai ne tiek svarbu, svarbu, kad jis valgomas.
Labiausiai Lee pamėgo interpretuoti sąvokų prasmes. Tiesa, sąvokomis tuos dalykus laikė kiti, o peliukui tai buvo „darbinė medžiaga“, kurią jis pavadino pseudosąvoka. Su didžiuliu pasitenkinimu jis interpretuodavo eilinę „pseudosąvoką“, kartodamas - „griūvantį pastumk“. Šį jam įstrigusį posakį jis taip pat aptiko bibliotekoje, griauždamas kažkokio vokiško penkiolikatomio knygelę. Tačiau sąvokoms tokia veikla kažkodėl nelabai patiko. Jos svirduliavo it girtos, slydinėjo, bet laikėsi įsikibusios savo prasmių. Tai varė peliuką į neviltį ir jis įtarė, kad prie šito yra nagus prikišęs katinas Leo ir visi kiti į jį panašūs.
- Nes niekas niekam nėra būdinga, - tęsė peliukas, - tai yra susiję su mano nuolat kintančia individualia patirtimi ir prasmė tampa prasme tik tuomet, kai ji tampa daugiau ar mažiau priimtina man, vartotojui. Todėl skylė ir yra giluminė sūrio esmė. Nes ji gali būti užpildoma bet kokiu man tinkančiu turiniu.
Peliukas, net išraudęs nuo prakalbos apsižvalgė ieškodamas pelyčių, matančių jį šią neeilinę akimirką. Pelytės nepasirodė, bet Lee dėl to neišgyveno - jis žinojo, kad jos užsislėpusios stebi ir tikrai atsiras reikiamu metu viena kita susižavėjusi. O kaip kitaip - Lee metė iššūkį pačiam Leo.
- Bet atsiprašau, pabandė stabdyti įsismarkavusį oratorių katinas Leo, ar Jūs neprieštaraujate pats sau? Skylė yra kažko stoka, tad negali turėti jokios esmės ir ją galima apibrėžti tik negatyviai, kaip esmės nebuvimą.
- Dar pasakykit, kad aš nesu specialistas ir negaliu suprasti. Norite mus grąžinti į hierarchinės gradacijos laikus? Ir tas taip vadinamas prieštaravimas tėra tik besišlapinančio prieš idealizmo vėją interpretacija, - Lee tiesiog tryško sarkazmu.
- Mes demokratėjame ir dabar kiekvienas gali pasijusti įvykių ar prasmių autoriumi. - Štai ir aš esu skylės esmės autorius. Ir be to, - trenkė rimčiausią argumentą peliukas, - midijos nutransliavo.
Tas peliukas yra paveiktas destruktyvios postmodernizmo įtakos, - nuliūdo Leo. Jis visuomet nuliūsdavo, kai ką nors destruktyviai paveikdavo postmodernizmas, kadangi gyveno be pykčio ir jam nieko daugiau nebelikdavo daryti.
- O midijos transliuoja - tai, kas yra, o ne tai, ko nėra. Jei jau pakliuvai į jų lauką, vadinasi, esi, - peliukas kirto iš peties.
Vargšas Cartesius. Leo susiraukė. Midijos jam visuomet kėlė dvilypius jausmus. Jos patikdavo savo žėrinčiais apdarais, jos buvo plepios ir tuojau pat viską ištransliuodavo, kas katinui Leo, mėgstančiam papostringauti įvairiais visuomenei ir ne tik jai aktualiais klausimais suteikdavo tam tikro malonumo. Tačiau, antra vertus, Leo persekiojo įtarimas, kad bent jau šiose platumose įvairiaspalvėse geldelėse tūno užsislaptinę megamašinos agentai. Ir tai jam kėlė nemenką rūpestį. Dalyti midijas į teisingas ir neteisingas taip pat ne išeitis - kas žino, ką jos ims transliuoti kitą akimirką, nes, kaip ir peliukas, jos yra vartotojų ir savęs pačių aukos.
Subjurusia nuotaika, nė žodžio netaręs Leo apsisuko ir patraukė namų link.
Peliukas Lee it ant sparnų parskriejo į biblioteką. Jis skendėjo palaimoje. Va ir dabar aš visuomet diskutuosiu su propesorium, - džiūgavo. O apmalšus euforijai griebėsi knygos, ant kurios puikavosi užrašas R. RORTY. Jis nelabai suprato, ar ten rašoma apie atsitiktinumą, ar apie veidrodį, ar apie kažkokį pragmatizmą. Pagaliau tai nesvarbu, svarstė jis. Turinys yra niekas, interpretacija yra viskas. Griaužti knygą - beveik tas pats, kas griaužti sūrį. Tik skonis blogesnis. Tačiau midijų pagalba tinkamai nutransliuota interpretacija yra beveik garantuotas sūris. Neinterpretuotas.
Leo labai vertino saliamį. Šioje dešroje yra visko po truputi, - girdavo jis. Visko, ko reikia. Susmulkinta ir sumalta. Labai padeda kūnui ir gaivina sielą. Tačiau šįkart paniuręs Leo vangiai kramtė dešrą ir tylėjo. Jautėsi prislėgtas. Vienmatis peliukas, - nervinosi, - jo interpretacijos turėtų būti psichoanalitiko domės objektas. Ir dar tos midijos… Man reikia midijų, - staiga suprato. Metė dešrą ir nė žodžio netaręs išėjo pro duris. Ieškoti midijų.
Atisėdęs ant pajūrio smėlio ilgai žiūrėjo į susirinktą didžiulę krūvą įvairiaspalvių moliuskų. Šie cypė, klaksėjo, tarškėjo, dainavo, apvalino formas, rėkavo įvairias beprasmybes, kaip antai: „troškulys yra niekas, įvaizdis yra viskas“, siūlė pirkti, parduoti, parsiduoti… Žodžiu elgėsi taip, kaip elgiasi visos normalios midijos. Leo susimąstęs žiūrėjo į jas. Ką daryti? Aš parašysiu knygą, galiausiai apsisprendė. Didžiąja filosofų ir poetų kalba. Graikiškai. Ir tada jokie eibininkai peliukai nebeinterpretuos ne tik mano esmių, bet ir žodžių. Nebesupras nei vienų, nei kitų. Štai tada jie ir paklius psichoanalitikams į nagus. Leo nusiramino ir ėmėsi doroti midijas. In corpore.
Leonidas Donskis: Garsenybė ir įvaizdis, arba Viešojo žmogaus krizė (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_293057)
Linas Kontrimas: Pseudosąvokos ir pseudotekstai (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_293238)
