JAV pradėtas karas prieš Iraką lyg ir vykdant JT Saugumo Tarybos 1441rezoliuciją, kaip atrodo, gerokai pagilins Europos ir Jungtinių Valstijų abipusius ginčus ir gal net priešiškumą. Savaime padidės Europoje Rusijos vaidmuo. Politologai ir apskritai intelektualai turės peno naujoms tarptautinių santykių ir apskritai pasaulio raidos tendencijoms analizuoti.
Kaip susiskirstė pasaulis Irako klausimu atžvilgiu, taip dalijasi šiandien ir beveik kiekviena atskira pasaulio valstybė - į tokius ir anokius, pro- ir antiamerikietiškius.
Tai nėra kažin kas nauja. Visuomenė niekada nebuvo vieninga savo požiūriu į vertybes ir jų hierarchiją. Tas visuomenės nevienodumas galiausiai ir skatina jos dinamiką ir pažangą.
Tačiau mes esame jauna šiuolaikinių žmonių bendruomenė, tarsi išnirusi iš džiunglių (tą netgi patvirtina kai kurie mūsų dabar jau nevaržomi papročiai). Mums buvo labai sunku pripažinti pasaulio ir žmonių įvairovės būtinumą, tapti atviriems viso pasaulio argumentams, išminčiams ir nuomonėms. Dar ir šiandien, po 13 metų, nuomonių ir vertybinių sistemų įvairovė dažną mūsų ne tik vargina, bet kartais ir siutina.
Bet palengva tai suvokiam, priimam kaip neišvengiamą dalyką ir netgi kaip vertybę. Gerai, kad žmonės galvoja nevienodai, pasakom sau pagaliau.
Ir tada mūsų laukia antri spąstai - pasirinkimo baimė ir bandymas pateisinti tai reliatyvizuojant vertybes, moralines nuostatas, patį sprendimų būtinumą.
Iš pradžių prarandamas sugebėjimas pasirinkti, paskui imama galvoti, jog pasirinkti išvis nebūtina, netgi ydinga, doktrinieriška, atsiduoda fundamentalizmu. Tai gan tipiškas “inteligentinis” pasiklydimas. Išties versle ir apskritai praktinėje veikloje, t.y. apskritai žmogaus kaip racionalaus gyvūno veikloje, būtina elgtis pagal aplinkybes, ieškoti optimalaus varianto, naudą visada maksimizuoti, praradimus visada minimizuoti, išsaugoti sprendimų laisvę ir autonomiją, nevergauti išminčių surašytiems principams. Ir yra kita žmogaus pusė, jo dvasinis aš - nekintamų moralinių kriterijų pripažinimas ir laikymasis, ištikimybė principams, panorėjus savojo “aš” aukojimas kitų labui ir kiti iracionalūs veiksmai, kurių bendras vardas - pasirinkimas.
Vienos situacijos reikalauja racionalios elgsenos, kurios dažniausias vardas - kompromisai, delsimas, sprendimų atidėliojimas, kitos - principinio pasirinkimo ir veikimo.
Iškalbingas šiuo požiūriu buvo kovo 14 d. “Atgimimo” numeris. Jame net keliuose straipsneliuose rasime pasipiktinimo prezidento R. Pakso orientavimusi į krikščioniškąsias vertybes, Katalikų Bažnyčios faktiškai (ne teisiškai) dominuojančia padėtimi kitų Lietuvoje praktikuojamu religijų atžvilgiu. Intelektualus dirgina bet koks pasirinkimas vertybių sistemoje. Argi Lietuvos visuomenė (jos dauguma) nėra pasirinkusi šiuo klausimu? Ir ar tas pasirinkimas ką nors diskriminuoja?
Tai, apie ką čia užsimename, žymus lenkų sociologas, Tarptautinės sociologų asociacijos prezidentas, Jogailos universiteto profesorius Piotras Sztompka yra surašęs kaip dešimt XXI amžiaus dilemų. Štai jos:
1) individualizmas ar bendruomenė?2) globalizacija ar lokalinis tapatumas?3) interesai ar vertybės?4) masinė visuomenė ar gyvenimo kokybė?5) naujovių kultas ar tradicijų teigimas?6) darbovietės pagal situaciją ar gyvenimo karjera?7) vartojimas ar asmenybės realizavimas?8) intymumas susitarus ar tvari šeima?9) demokratija išrinktųjų rankose ar viešas diskursas?10) informacija ar išmintis?
Ir nors tai anaiptol ne vien XXI amžiuje iškilusios dilemos, gal tai ir ne visos šio amžiaus dilemos, gal kai kurios jų yra kaip tik ne XXI, o ankstesniųjų amžiaus moralės ir filosofijos kryžkelės - esmės tai nekeičia.
Mes tikrai turim tokių dilemų, kartais tik nepasivarginam jų įvardyti, juolab spręsti. Klaidžiodami jose, klaidžiojame ir konkrečiose problemose.
