Šiomis dienomis Lietuvos ekonomika pasirodė tarsi daugiapakopė raketa, išeinanti į orbitą. Štai 2000 m. šalies BVP padidėjo 3,3 procento, 2001 m. - 5,9 proc., 2002 m. - 6,7 proc. ir pagaliau 2003 m. 8,9 proc. Ne vienas skaitytojas, manau, tiesiog po kėde jaučia galingą greitėjimą ir… na, nesigąsdinkim.
Tai geri skaičiai. Geri ne vien savaime, bet ir žiūrint į ateitį. Tokią augimo spartą pasiekusi ekonomika įgauna pagreitį, kuris užtikrina, kad net silpnėjant kai kuriems augimo veiksniams, pats augimas iškart smarkiai sulėtėti negalėtų. O kadangi šiųmetinis mūsų atsiradimas Europos Sąjungoje veikiau pagausins tų augimo veiksnių (nors ne iškart, ne tą pačią akimirką), tai sunku net ir nedrąsiausiam prognozuotojui teigti, kad kitąmet ir dar po metų spartaus augimo nebebus.
Kas galėjo susapnuoti, o juolab suskaičiuoti matematiniais modeliais tuos 8,9 proc., kai visi tie modeliai, kad ir kaip pasuktum, rodė, jog 2003 m. Lietuvos ekonomika augs 4,8 proc. (Tarptautinis valiutos fondas), 4,8 proc. (Vilniaus bankas), 4,9 proc. (Finansų ministerija), 5,0 proc. (Europos Komisija), 5,5 proc. (“Hansabankas”). Būtent taip buvo skelbiama 2002 metų pabaigoje - tai yra tada, kai ateinančių metų prognozių labiausiai reikia.
Tiesa, pati ekonomika, prasidėjus 2003 metams, ėmė “įrodinėti”, kad ji nelinkusi atsižvelgti į prognozes. Teko nusileisti prognozuotojams: paaiškėjus pirmojo ketvirčio rezultatams “pramatymas” patikslinamas - Lietuvos ūkis augs 4,5 proc. (Europos Komisija; taip, su Briuselio ekspertais kažkas, matyt, buvo atsitikę), 5,3 proc. (TVF), 5,5 proc. (Vilniaus bankas), 6,1 proc. (Finansų ministerija).
Kai kurie tyrimai (Amerikoje, kur rinkos ūkis daug natūralesnis) rodo, kad prognozuojant viso ūkio, atskirų šakų ar regionų plėtrą vyrauja tendencija - gamybos augimo tempai spėjami dažniausiai mažesni už tikruosius, o infliacijos tempai prognozėse perdedami.
Gal tik Estijos ekonomikai tenka garbė susilaukti prognozių, kurios dažniausiai perdeda su tos šalies BVP augimo lūkesčiais (nors faktiniai duomenys tenai visai padorūs ir net neaišku, kam reikia persūdyti). Ta garbė gal abejotina, bet įvaizdžiui, kuris čia, Rytuose (taip pat, atrodo, ir Holivude), vertinamas labiau už tikrą faktą (“pijarų” pasiekimas!), pasitarnauja visai neblogai.
Kita vertus, iš to esama ir praktinės naudos. Juk prognozė galioja beveik iki pat jos nepasitvirtinimo, tai yra maždaug 10-11 mėnesių, o duomenys apie faktišką BVP augimą pasirodo tada, kai visus ima dominti jau nauja prognozė. Faktiniais BVP augimo duomenimis galima džiaugtis gal kokią savaitę, po to jie tampa perdėm pernykščiais
Tačiau investuotojų sprendimai iš esmės priklauso būtent nuo prognozių. Žinoma, kiekvienas ūkio subjektas pats yra kažkiek prognozuotojas arba vienais investicinio klimato “sinoptikais” pasitiki daugiau negu kitais. Prognozės prognozėmis, bet reikia ir pačiam galvoti. Tačiau kai visi “sinoptikai” choru teigia bemaž tą patį, tai gali neatlaikyti ir rezervuočiausio investuotojo širdis (ir piniginė).
Kita vertus, kaip sekasi “pačiam galvoti”, geriausiai parodo Lietuvos laisvosios rinkos instituto periodiškai surenkamos ir apdorojamos “rinkos dalyvių prognozės”. Apklaustieji verslo lyderiai pasirodo tokie pat prasti pranašautojai, kaip ir “instituciniai” ekspertai. Antai 2003 m. pradžioje instituto apklaustų verslo atstovų bendra nuomone, šalies BVP turėjo augti 5,1 proc., o kai jau buvo žinomi pirmojo pusmečio rezultatai, prognozė buvo ne ką tikslesnė - 6,2 proc. Tiesiog sekama įvykiams iš paskos ir matoma tendencija kukliai pateikiama kaip prognozė.
Nieko stebėtina čia nėra. Ekonominis pramatymas, kitaip nei bolševikinis, pasižymi tuo, kad vargiai aprėpia net ir pačius svarbiausius ekonominio augimo veiksnius (jei tik turi reikalą su laisvais žmonėmis). Jis jau gali juos įvardyti (mokslai nestovi vietoje, net ir socialiniai), tačiau nustatyti kiekvieno veiksnio būsimą kitimą, kad būtų galima apskaičiuoti jo poveikį nacionalinėms pajamoms - nepaprastai sunku.
Ir kadangi sunku, kadangi net ir tiksliai nustatęs penkiolikos veiksnių kitimą, gali apsirikti su šešioliktuoju, ir skaičiavimai sugrius - tai lieka mažai prasmės siekti visiško tikslumo.
Daug svarbiau nustatyti tendenciją ir ją apibūdinti - didės gamyba ar mažės, spartės didėjimas ar lėtės. Antai 2002 metais Europos Komisija nustatė ir paskelbė, kad 2001 m. pavasarį prasidėjęs ekonomikos lėtėjimas baigėsi, ūkis išeina iš sąstingio. Deja, išėjimą iš ekonominės stagnacijos 2003 metais teko keisti į išėjimą 2004 metais ir tai dar su Fortūnos pagalba. Taigi reikia pasirūpinti bent judėjimo kryptį išprognozuoti.
Dėl Lietuvos ūkio judėjimo krypties artimiausius keletą metų visiškai aišku - aukštyn ir pirmyn. Kaip keisis jo struktūra, kas dėsis įvairiose konkrečiose ūkinės veiklos šakose, įvairiose gyventojų grupėse ir įvairiuose regionuose - jau visai kita kalba. Tai truputį lengvesnė kalba - nes šiek tiek, kartais ir nemažai, ekonomikai augant, turės galios šituose reikaluose mūsų valdžia. Palinkėkime vienas kitam ją deramai šįmet pasirinkti.
