2002 - ji metai liepos 13 - oji. Kurkuron [Courcouronnes] miestelyje Pomdor [Pomme - d,Or] gatvėje tylu ir ramu. 25 - rių metų studentas Maksimas Briuneris [Maxime Brunerie] namuose vienas: sesuo pas savo draugužį, o tėvai atostogauja Ispanijoje. Taigi, jo dispozicijoje ne tiktai namai, bet ir laikas didžiojo sumanymo apmąstymui. Išsitiesęs lovoje, jis mintyse mato praslenkant siaubingus paveikslus. Mirties ir sunaikinimo vaizdus. Apie 13 val. Maksimas staiga pašoka iš lovos, pribėga prie kompiuterio ir internete susiranda "The Mark III Blood and Honour" svetainę. Susikaupęs ir skubėdamas atspausdina lakonišką pranešimą: " Watch the TV this Sunday. I will be the star. Death to ZOG, 88!" Šie žodžiai profanui neturi prasmės, tačiau kraštutinių dešiniųjų ekstremistų žargonu tai visai kas kita. Maksimo pranešimas reiškia: " Žiūrėtite tele sekmadienį. Aš tapsiu žvaigžde. Mirtis sionistinei okupacinei vyriausybei, Heil Hitler!"
Laikrodis rodo kelias minutes po pirmos valandos. Jaunuolis išjungia kompiuterį. Burtas mestas. Trauktis nebegalima. Tačiau tiktai ekstremistai susitinka "The Mark III Blood and Honour" tinkle. Anglų policija jį akylai seka, todėl labai sunerimsta dėl tokio pranešimo ir įspėja savo kolegas prancūzus. Pastarieji tam neteikia tiek reikšmės ir nesiima jokių priemonių prieš jaunuolį.
Kaip ten bebūtų, policija Briunerį gerai pažįsta. Iš šalies pažvelgus šis 25 - rių metų amžiaus jaunuolis niekuo nesiskiria nuo kitų vaikinų, tebegyvenančių su tėvais. Turi 22 - jų metų amžiaus seserį. Motina dirba informatikos srityje, tėvas technikas. Šeimoje jokių barnių, jokių įtartinų istorijų. Laisvalaikiu Maksimas dirba. Niekas niekada jo nematė su jokia mergina. Jei neminėsime jo mėgstamiausių knygų - politiko Leon Degrelle kūrybos ir Adolfo Hitlerio "Mano kova" ["Mein Kampf"] - jaučia nenusakomą aistrą futbolui. Gal visa tai paskatino jo fašistinių pažiūrų susiformavimą? Dar neturėjo nei dvidešimties metų, o jau dalyvaudavo neonacistų manifestacijose ir panašios politinės krypties sektose. Vėliau lankydavosi neorganizuotose ekstremistinėse dešiniųjų radikalų grupėse, kuriose be rasizmo ir antisemitizmo buvo brandinama neapykanta Respublikos prezidentui Žakui Širakui [Jacques Chirac], visada atvirai kovojančiam su dešiniaisiais ekstremistais ir neonacistais. Taigi, Širakas jiems absoliutus priešas, kurį būtina sunaikinti.
2002 - jų metų liepos mėnuo. Maksimas Briuneris, kaip jau minėta, namuose vienas, nes tėvai atostogauja, o sesuo pas savo draugą tunisietį, kurio jis nekenčia. Šalia nėra nei vieno, kas jį ištrauktų iš košmariško kliedesio būsenos. Liepos 6 - ją jis nusiperka didelio įtarimo Prancūzijoje nekeliantį ilgavamzdį karabiną, o po trijų dienų prisiperka šovinių ir nuvyksta į vieno kaimo tirą pasitreniruoti. Liepos 13 - ąją palieka minėtą žinutę internete neonacistų svetainėje ir nuvažiuoja pietauti pas vieną porelę, pritariančią jo ideologijai. Briuneris papasakoja apie savo ketinimą nušauti Širaką tam, kad kiltų režimo krizė, būtų destabilizuota Respublika ir susvyruotų demokratija. Jo pašnekovai vėliau tvirtina, kad šiuos grasinimus palaikė nerimtais.
Niekas nepastebėjo, kaip liepos 14 - sios rytą jis išėjo iš namų su tėvo gitaros futliaru. Kyšantį per ilgą vamzdžio galą apvyniojo popieriumi ir surišo virvute. Maksimas buvo panašus į jaunuolį su nepavojingu muzikos instrumentu rankose.
10 val. Žakas Širakas stovėjo kariškame automobilyje, ceremoningai lėtai slenkančiame Etual [Etoile] aikšte. Kad ir ką jis mąstė, jo mintys tikrai buvo toli nuo jo laukiančio karabino vamzdžio. O Maksimas Briuneris? Jis laukė Respublikos prezidento su gitaros futliaru prie savo kojų. Kariška prezidento mašina pasuko į Elizejaus gatvę [Champs Elysees]. Šalies vadovas atsidūrė tik už šimto metrų nuo Briunerio. Jaunuolis pasilenkė, išsitraukė iš futliaro karabiną 22 ir oriai, nepažvelgęs į šalia esančius kaimynus, užtaisė ir pradėjo taikyti. Vaikinas, įsigilinęs į savo tikslą, nepagalvojo apsidairyti. Ši jo klaida išgelbėjo Respublikos prezidentą. Pakako, kad jis atsistotų šalia senuko, moters ar vaiko, ir nekliudomas būtų nušovęs Žaką Širaką. Dabar šalia jo stovėjo du drąsūs, pačiame jėgų žydėjime vyrai.
Vienas iš jų buvo Paryžiuje atostogaujantis elzasietis Žakas Veberis [Jacques Weber]. Jis stovėjo priešais dešinįjį ekstremistą ir pastebėjo ties savo petimi į kortežą nukreiptą vamzdį. Vyras sako iš karto supratęs, kad tai karabinas. Žaibiško reflekso paveiktas jis griebė už vamzdžio ir jį nukreipė į dangų. Pasigirdo šūvis. Šaulys tylėjo, tačiau jo veide matėsi didžiulė įtampa. Sugriebęs šautuvo buožę ją tempė žemyn po savo smakru ir ieškojo gaiduko nuspausti. Žakas Veberis mano, kad Maksimas norėjo nusižudyti. Veberis tebelaikė ranka vamzdį, tad jį vėl nukreipė į šoną. Šautuvas judėjo ir jaunuolis negalėjo iššauti. Tuo momentu, kai vyras šaukė "Policija! Policija!", jam pavyko išplėšti karabiną nieko nesužeidus. Daugybė žmonių puolė į pagalbą. Šalia buvęs turistas - kanadietis Mohamedas Šelali [Mohamed Chelali] taipogi matė į prezidentą nukreiptą vamzdį. Jis instinktyviai šoko į pagalbą. Netrukus būrys anoniminių žiūrovų puolė į pagalbą pamiršdami savo baimę.
Kai prisistatė policija, Briuneris jau buvo suvaldytas. Su antrankiais nugabentas į kriminalinės brigados patalpas, bematant prisipažino norėjęs nušauti prezidentą ir pats nusižudyti. Tarp kitų neaiškių frazių savo ketinimui pateisinti Maksimas Briuneris paminėjo "neapykantą Širakui ir demokratijai". Jo kalba buvo kažkokia padrika, nerišli, todėl tardytojai nusprendė tą patį vakarą jį perkelti į policijos prefektūros psichiatrinę ligoninę. Kratos metu jo namuose rasta daug fašistinės literatūros, taipogi medžiagos sprogmenims gaminti. Ši katastrofa privertė tėvus nutraukti savo atostogas. Jie sakėsi esą pritrenkti tokio sūnaus poelgio.
Ar tai žmogaus - vienišio poelgis? Policijos tyrimai verčia taip manyti, tačiau jei Briuneris ir veikė be bendrininkų, tai nereiškia, kad jis vienišas. Jam pritariantys pasisakymai tiesiog plūsta internete. Tų žmonių akyse jis "revoliucinis didvyris"
Žakas Širakas, vos netapęs tariamo "didvyrio" auka, nieko nežinojo apie už šimto metrų nuo jo vykusią dramą. Vidaus Reikalų ministerija jam apie tai pranešė apie 13 valandą. "Ak taip?" - kuo ramiausiai reagavo prezidentas ir grįžo prie savo svečių Elizejaus soduose. Apie tai jis nebeužsiminė nei artimiesiems, nei bendradarbiams.
Kiekvieną kartą iškilmingų manifestacijų metu imamasi daugybės priemonių prezidento saugumui garantuoti. Plaukianti žmonių minia sukelia didžiausią riziką, todėl po ją šmižinėja vadinami "fizionomistai", pasiruošę iš pirštų galiukų atpažinti atsitiktinius įtariamuosius: nacionalistus, islamistus, ekstremistus ir kitus, norinčius sudrumsti viešąją tvarką. Šią liepos 14 - ąją 4000 tokių seklių buvo minioje ir atidžiai visus stebėjo. Matomai, tokio jų skaičiaus nepakako.
