Boleslovas DAČIULIS
Ilgesy, ilgesy, nekankinki,
Kad pradingo anie vakarai.
Aš politikoj jau įsikinkęs,
Tu mylėjimo biznį varai.
Mes sėdėjome medžių pavėsy,
Abu laukėm gražuolės nakties.
Vienoj vietoj nedaug prisėdėsi,
Niekas dolerio tau neišties.
Tada mūsų žvaigždutė klajūnė
Nuriedėjo kažkur į daržus.
Aš sakiau, juodaake skrajūne,
Kad žmogus tarp žmonių nepražus.
Tu sakei: jeigu vyras su kelnėm,
Jei į valdžią iškilo draugai,
Tai neims jo nei Dievas, nei velnias -
Jo karjerą nulems pinigai.
Tu teisi, mes abu, regis, teisūs -
Teisūs vakar, šiandieną ir ryt.
Į tą mūsų pavėsį nebeisim,
Nes tenai nebėra ką daryt.
Kam gi mums tos šešėlinės dainos,
Jeigu sugebam vaikščiot žeme,
Nors valdžia vis kas pusmetį mainos,
Dar surasime vietą Seime.
Jau dabar nemažai mudu turim
Ir turėsim, manau, ateity.
Turi tas, kas be perstojo žiūri,
Kad tiktai neturėtų kiti.
Tai sudie, mūsų mielas pavėsi,
Viso gero, jaunystės draugai!
Jei kur nors, neduok Dieve, prisėsim,
Tai sėdėsim, ko gero, ilgai!
