Į mirtį palydi katinas
Keistą katino Oskaro elgesį užfiksavo Rod Ailendo (JAV) ligoninės gydytojas ir Brauno universiteto Voreno Alperto medicinos mokyklos profesorius Devidas Dosa. Savo mokslinių stebėjimų rezultatus jis paskelbė žurnale "New England Journal of Medicine". Už savo "kilniaširdiškumą" katinas Oskaras net buvo apdovanotas specialiu diplomu.
Oskaras palydi pas Abraomą
- Katinas atėjo į 320-ą palatą ir jau geras pusvalandis sėdi prie ponios Grin lovos... Sako medicinos seselė gydytojui.
- Keista... Vakar jos savijauta pagerėjo... Bet jeigu katinas atėjo... Perspėkite jos giminaičius.
- Ponia Grin neturi artimųjų.
- Tuomet susitarkite su šventiku ir laidojimo biuru... - paliepia gydytojas.
Tokį keistą pokalbį galima išgirsti Stirhauso slaugos ligoninėje Providenso mieste, kur slaugomi sunkiai sergantys ligoniai. Tačiau medikai čia tikrai pilno proto. Jie tik ėmė pasitikėti ligoninėje gyvenančio katino nuojauta. Pastarasis ateina tik pas tą ligonį, kuriam teliko gyventi vos kelios valandos.
- Ne katinas mirtį atneša, - sako Devidas Dosa. - Jis tik perspėja aplinkinius, kad ligoniui nebeilgai liko gyventi. Neaišku, kaip, bet Oskaras žino, kuriam ligoniui atėjo laikas palikti šią žemę. Jei jis ateina į palatą, atsitupia prie ligonio lovos ir nenuleidžia nuo jo akių, tai nepraeis nei 4 valandos, ir ligonis mirs.
Galima pagalvoti, jog ligonis, žinodamas apie uodeguotąjį "mirties angelą", numiršta iš išgąsčio - va, jau atėjo manęs...
Tačiau profesorius tvirtina, kad daugelis ligonių prieš mirtį katino nemato, nes paprastai jau būna be sąmonės.
Niekuo neišsiskiria
Savo išvaizda katinas Oskaras niekuo neišsiskiria iš kitų paprastų katinų - baltai pilkas, ne itin pūkuotas, maždaug 2 metų amžiaus. Dar mažas būdamas priklydo į ligoninę ir iki šiol čia gyvena.
Keistą katino elgesį medicinos personalas pastebėjo maždaug po pusmečio, kai tas paskui gydytojus ir medicinos seseris ėmė savaip "vizituoti" visus ligoninėje esančius ligonius. Oskaras ėmė apeiti kiekvieną ligonį, apuostyti jį, įdėmiai apžiūrėti ir likdavo prie to, kurio gyvybė vos ruseno. Sėdėdavo, kol žmogus numirdavo. Medikai pabandė katiną išvyti. Tačiau išvarytas už palatos durų, Oskaras draskydavosi, kniaukdavo ne savu balsu ir niekur nesitraukdavo. Nurimdavo tik įleistas atgal ir grįžęs į savo vietą prie ligonio lovos.
Medikai ėmė atidžiai stebėti katino elgesį ir per 2 metus jie suskaičiavo, kad Oskaras palydėjo į paskutinę kelionę 25 žmones. Įdomu tai, kad mirusiųjų giminaičiai dar ir dėkingi Oskarui užtai, kad juos perspėjo ir jie galėjo atsisveikinti su mirštančiuoju.
- O tie, kurie nespėjo, - pasakojo profesorius D. Dosa, - verkė apsikabinę katiną ir jam kažką šnibždėjo, tarsi dėkodami, kad jiems artimas žmogus į aną pasaulį iškeliavo ne vienas.
Katinas - ekstrasensas?
Toks keistas katino elgesys verčia ieškoti priežasčių, kodėl gyvūnas taip elgiasi. Galbūt todėl, kad mirties akivaizdoje sukrunta visas medicinos personalas, prie mirštančio lovos prasideda sambrūzdis, ir katinas ateina pažiūrėti?
- Vargu, - sako profesoriaus kolegė, daktarė, kuri prižiūri sunkiai sergančius ligonius, Žana Teno. - Buvo taip. Vienai mūsų pacientei nukrito kraujospūdis, visa pamėlynavo, pulso jau nebeužčiuopiame - atrodo, viskas, jau miršta. Personalas laksto, o katino - nėr. Mes pamanėme, kad jis nebeteko savo galių. Tačiau moteris tuoj nenumirė - dar "pratempė" beveik pusę paros. Oskaras atėjo likus lygiai 2 valandoms iki jos mirties.
Kita hipotezė: gal katinas ką nors užuodžia? Juk kai kurios ligos turi specifinį kvapą. Galbūt tie kvapai prieš mirtį paaštrėja?
Tačiau profesorius D. Dosa tokią hipotezę atmeta. Jis mano, kad katinas negali atskirti tokių pakitimų ir valandomis sėdėti prie mirštančiojo.
Tuomet belieka patikėti tik dar neįtikima versija: katinas yra aiškiaregis.
Daug mistiškų istorijų
Keista, tačiau tik su katėmis susiję dauguma mistiškų istorijų. Nei vienas kitas gyvūnas negali tuo pasigirti. Net ir šunys.
Tačiau ir su šunimis daug neaiškumų. Niekas iki šiol nesugeba paaiškinti, kokiu būdu šunys pajaučia pareinant savo šeimininką - likus 10 - 15 minučių iki šiam įžengiant į namus? Pajunta jo kvapą? Abejotina, kad jis taip toli užuostų - per uždaras buto duris, laiptinę, gatvę... Ir kodėl tuomet nutrūkę nuo pavadėlio bei nuklydę, atrodo, visai netoli, jie nesugeba rasti kelio į namus?
O štai katės, kurios, atrodo, nemoka užuosti pėdasakų, gali grįžti namo iš už kelių šimtų kilometrų. Grįžimo namo rekordininkas - Kalifornijoje (JAV) gyvenantis katinas Šugaras, kuris kelionės su šeimininkais metu iššoko iš automobilio ir namo grįžo po metų, nukeliavęs maždaug 2400 kilometrų.
Galbūt ištikrųjų uoslė čia niekuo dėta ir naminiai gyvūnai tikrai būna - "ekstrasensai"? O katės gal - stipresnės - pajunta tai, ko nei žmogus, nei šuo nesugeba. Pavyzdžiui, mintis...
Mintis tampa matoma
Garsus dresuotojas Vladimiras Durovas dalyvavo eksperimente. Į jo kambarį atnešė katę. Po kurio laiko, kai katė apsiprato ir nusiramino, V. Durovas ėmė vaidinti šunį, nuolat lojantį iš kambario kampo. Katė ėmė reikšti pyktį ir baimę.
- Kartą aš mačiau, kaip iš transformatorinės pro durelių apačią išlindo mažutėlis katinukas - gal kokių dviejų savaičių amžiaus, - pasakoja bioenergetikas Sergejus Riazancevas iš Simferopolio, vienos iš hipotezių, kad katės turi telepatinių savybių, autorius. - Aš tuomet pagalvojau: "Kokia kvaila katė - atsivedė vaikus tokioje pavojingoje vietoje! Dar elektra nutrenks". Ir įsivaizdavau, kas tam katinėliui pasidarys... Ir staiga iš transformatorinės iššoka katė ir įniršusi puola mane! Lyg būtų perskaičiusi mano mintis.
Sergejus Riazancevas įsitikinęs, kad mintys kažkokiu būdu materializuojasi - tada jas pagauti sugeba telepatai, mato katės. Pastarosios dėl to ir šunų bijo.
- Šunys, - sako mokslininkas, - savo galvoje sugeba "sudėlioti" būsimus įvykius. Įsivaizduoja, kaip kandžios katę, mąsto, už kurios vietos patogiau ją sugriebti. Katės "mato" tas jų mintis ir laiku sugeba duoti atkirtį. O kartais puola ir į "mūšį" - kai jaučia, kad šuo nepasitiki savo jėgomis.
Apie gebėjimus sklinda legendos
Apie kačių nuojautas pasakojama daug istorijų. Sklido gandai, kad Anglijoje per Antrąjį pasaulinį karą katės anksčiau už operatorius pajusdavo artėjantį fašistų oro antpuolį, bombardavimus. Kačių kailis pasišiaušdavo, jos imdavo keistai šnypšti dar gerokai anksčiau nei būdavo paskelbiamas aliarmas. Kai kurios, stvėrusios savo vaikus, bėgdavo į slėptuvę.
Per karą anglų laikraščiai rašė apie katę, kuri gyveno šalia Londono uosto. Ir ji, kai tik pajusdavo artėjantį pavojų, bėgdavo į svetainę, kur buvo padėta dujokaukė. Priekinėmis kojomis ją padaužydavo, grįždavo pas šeimininkę, nagais padraskydavo ją. Po to, išbėgusi lauk, draskydavo slėptuvės duris. Kartą, kai jau šeimininkai buvo suėję į slėptuvę, katė išbėgo lauk ir ėmė šaižiai kniaukti, taip bandydama atkreipti kaimynų dėmesį. O kai kaimynai saugiai pasislėpė, katė nurimo, susirietė į kamuoliuką ir užsnūdo.
Italijoje visi žmonės, gyvenantys netoli Vezuvijaus, laiko kates, nes pastarosios yra tarsi prietaisas, parodantis, kada prasidės vulkano išsiveržimas. Jei jos ima nerimastingai elgtis - kniaukti, lakstyti - laikas palikti namus, vulkanas ruošiasi veržtis į viršų.
Amerikiečių biologas Bilis Šulas savo knygoje "Psichologiniai gyvūnų sugebėjimai" aprašo keistą įvykį, kurio liudininku buvo. Bilio draugas policininkas Martinas turėjo katiną, vardu Fidžitas. Kartą Martinas pakliuvo į avariją ir buvo mirtinai sužalotas. Žuvęs policininkas šeimos neturėjo, tad Bilis galvojo būsiąs vienintelis draugo laidotuvėse. Bet jis klydo. Katinas Fidžitas atėjo atsisveikinti su savo šeimininku. Kaip papasakojo kapinių sargas, katinas nuo pat ryto kantriai tupėjo prie iškastos kapo duobės, tarsi žinotų, kam ji skirta.
