Keliuose zuja mikroautobusiukai
Vietinių teigimu, šalyje klesti didžiulė bedarbystė. Net 43 procentai PAR gyventojų neturi darbo. Vis didesnę diskriminaciją jaučia būtent baltieji. Jiems daug sunkiau įsidarbinti, nes juodaodžių valdoma vyriausybė pirmenybę teikia savos rasės bedarbiams. Kai kurie įstatymai afrikanams labai nepalankūs. Tokio transporto, kurį būtų galima pavadinti visuomeniniu, lyg ir nėra. Važiuoti taksi nerekomenduojama, nes gali būti nuvežtas į nuošalią vietą ir apiplėštas. Čia, kaip ir pas mus, gatvėmis zuja labai daug mikroautobusiukų. Ši susisiekimo priemonė pati populiariausia ir pigiausia. Negalima tvirtinti, jog vežėjai dirba privačiai. Tiesiog atitinkamose vietose susiburia vežėjų grupės ir siūlo keleiviams savo paslaugas. Autobusai - tik tarpmiestiniai, tačiau kaip ir traukiniais, važiuoti jais kategoriškai nerekomenduojama. Ypač traukiniuose dažnai kyla muštynės, riaušės, o beveik trečdalis nusikaltimų yra susiję su mikroautobusais. Todėl dauguma gyventojų važinėja savo automobiliais, o dėl to susidaro didžiuliai transporto kamščiai. Ši problema itin aktuali. Pavyzdžiui, kelyje, jungiančiame Johanesburgą ir Pretoriją, ji tiesiog neišvengiama, nes labai daug žmonių gyvena Pretorijoje, o dirba Johanesburge.
Religija vienija
Vietiniai gyventojai stengiasi labai aktyviai leisti laisvalaikį. Beveik kiekvienas be išimties yra įsitraukęs į savo bendruomenės veiklą. Paprastai tokias bendruomenes jungia bažnyčia, kuri stengiasi pritraukti jaunimą, jį šviesti, imtis visų priemonių, kad šis nenueitų klystkeliais. PAR gyventojai labai religingi. Beje, religijų gausumas ir jų įvairovė būdingi visai Afrikai. Pietų Afrikos Respublikoje labiausiai paplitusi krikščionybė, o, pavyzdžiui, islamą išpažįsta šiek tiek daugiau nei 40 procentų gyventojų. Nepriklausomos bažnyčios dažniausiai vadinamos afrikietiškomis krikščioniškomis religijomis, kurios PAR pradėjo kurtis XIX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje. Jos krikščionybę derina su tradicinėmis (pirmykštėmis) Afrikos religijomis. Dvasiniai vadovai daugiausia vadovaujasi Biblija, skelbiasi esą pranašai, propaguoja Juodojo Mesijo idėją. Krikščioniškosios apeigos derinamos su tradicinėmis religinėmis apeigomis (pavyzdžiui, vyksta kolektyvinės maldos su šokiais iki realios ekstazės). Šių religijų tikinčiųjų bendruomenės yra savarankiškos, kiekviena turi dvasinį vadovą.
Juodaodės tarnaitės - lyg šeimos nariai
Pietų Afrikos Respublikoje susiklostęs labai įdomus ir kiek skirtingas nei kitose šalyse požiūris į moterų socialinę padėtį. Netekėjusiosios turi žymiai daugiau privilegijų nei sukūrusiosios šeimas. Jei ištekėjusi moteris dirba kokioje nors firmoje, tai į jos vietą lengvai gali priimti kitą santuokiniais ryšiais nesusaistytą dailiosios lyties atstovę. Kiekviena baltųjų šeima, kur kauniečiams teko lankytis, turi po juodaodę tarnaitę, kuri tvarko ir prižiūri namus bei vaikus, gamina valgį, skalbia ir dirba kitus ūkio darbus. Jos labai paklusnios ir, atrodo, savo darbu patenkintos. Kai kurie šeimininkai leido suprasti, jog tarnaitės turėtų būti jiems dėkingos už suteiktą galimybę užsidirbti pinigų. Beje, su juodosiomis "vergėmis" elgiamasi civilizuotai, beveik kaip su šeimos nariais, jos nežeminamos, gyvena tuose pačiuose namuose, čia ir maitinasi.
Oficialių kalbų gausybė
Šiuo metu PAR oficialiai egzistuoja 13 kalbų. Bendrinė kalba - anglų arba afrikanų (ji labai panaši į olandų). Šios dvi kalbos pagrindinės. Angliškai susikalba praktiškai visi, o afrikanų kalba - didelė dalis baltųjų (būrų palikuonių), tačiau juodieji šią kalbą ignoruoja. 11 kalbų, kuriomis kalba juodieji, vėliau buvo taip pat įteisintos kaip lygiateisės ir laikomos valstybinėmis kalbomis. Būtent visi valstybės dokumentai turi būti verčiami į visas šias kalbas.
Kuo storesnė, tuo gražesnė
Lietuviams buvo pasiūlyta apsilankyti vadinamajame Kultūros kaimelyje (panašiai kaip pas mus Rumšiškės), kuriame buvo galima susipažinti su basutų ir zulų tautų gyvenimo būdu, tradicijomis ir t. t. Afrikiečiai demonstravo savo šokius, aprangą, įvairius papročius. Kai kurios moterys šoko pusnuogės, kitos - apsigaubusios kažkokiais apdarais, vyrai - su kailiniais "pampersais"... Beje, lietuvaičiams krito į akį tai, jog ten itin vertinamos gana apkūnios moterys, tuo tarpu vyrai - liekni, lyg būtų nulieti. Moters grožio supratimas ir jos vertė čia visiškai kitokia. Nuo senų laikų susiklosčiusios tradicijos, jog moters vertė matuojama gyvulių skaičiumi. Iki šiol gyvuoja išpirka už moterį - būsimą žmoną. Jeigu nuotaka graži, tai reiškia - gana apkūni ir dar išsilavinusi, jos kaina gali iškilti iki pusės milijono randų (mažiau nei 500 000 litų). Žymiai mažesnė liesesnės ir žemesnį išsilavinimą turinčios merginos vertė. Kaimuose ji gali būti įvertinta 10 000 randų arba 10-12 gyvulių, pavyzdžiui, karvių. Tradiciškai moterys vilki net jas specialiai storinančius drabužius. Lietuvaičiams teko matyti, kaip vyksta merginimosi, piršimosi apeigos. Paprastai netekėjusi mergina ant kaklo nešioja trijų spalvų - rožinės, raudonos ir juodos - karolių vėrinius. Štai mergina su draugėmis eina prie upelio, o pakeliui ją ima kalbinti karžygys (taip save įvardija jaunikiai). Mergina tiktai po ilgų įkalbinėjimų pasako tai, ką apie jį galvoja. Jeigu karžygiui ant kaklo uždeda raudonų karolių vėrinį, vadinasi, sutinka už jo tekėti, ir būsimasis jaunikis gali pradėti derybas su jos tėvais. Rožinės spalvos karoliai reiškia, jog būsimajam jaunikiui dar reikėtų palaukti, tai yra palikta šansų, o juodos spalvos karoliai mandagiai pasiūlo karžygiui kuo greičiau dingti iš akių... Visos šios apeigos atliekamos su šokiais, garsiai mušant būgnus, šaukiant ir skleidžiant įvairiausius garsus. Dalia tikino, jog įspūdžiai buvo nepakartojami... Beje, PAR toleruojama daugpatystė. Tik nuo vyro pajamų priklauso, kiek jis gali išlaikyti žmonų. Dėl šios priežasties čia nežinoma, kas tai yra senmergės... Tikinama, jog Lesoto valstybės (beje, PAR viduje yra dar dvi mažos valstybėlės - Lesotas ir Svazilendas) karalius turi net 36 žmonas. Kai kurie vyriausybės nariai sugeba išlaikyti net po 6 žmonas... Šalyje negirdėti pranešimų apie skyrybas - atrodo, jog ši problema čia neegzistuoja...
Akis į akį su žvėrių karaliais
Lietuvaičiams buvo suteikta galimybė iš arti susipažinti ne tik su nepaprastai įspūdinga PAR gamta, bet ir įvairiu gyvūnijos pasauliu. Nuvykus į Pilansbergo nacionalinį parką, kurį nuo Pretorijos skiria maždaug 150 kilometrų, kauniečiai turėjo ten pamatyti visus didžiojo Afrikos žvėrių penketo atstovus - buivolą, dramblį, raganosį, liūtą ir leopardą. Tiesa, visai šalia teko išvysti tiktai dramblį ir raganosį, o per naktinę apžvalginę ekskursiją - vos už kelių metrų sustojusią gana taikiai nusiteikusią (vakarieniaujančią ) liūtų šeimynėlę. Deja, buivolų ir leopardų neteko pamatyti, nes tai retai kam pavyksta. Beje, būtent su jaunais liūtukais buvo galima artimiau "pabendrauti" specialiuose aptvaruose. Vienai bendrakeleivei 9 mėnesių liūtukas sugebėjo įsikabinti į koją ir sužaloti. Laimė, kad susitikimas su žvėrių karaliais baigėsi laimingai, tuo tarpu jų prižiūrėtoja vaikšto randuotomis rankomis ir kojomis. "Globotiniai" moterį nuolat apdrasko, tačiau ji į tai nekreipia dėmesio...
Nepamirš antilopienos skonio...
Atvykus į bet kurį kraštą neišvengiamai tenka paragauti šalies valgių ir gėrimų. Vygandas ir jo žmona Dalia pripažino, jog Pietų Afrikos Respublikoje maistas gana europietiškas (jiedu tikėjosi kažko ypatingesnio, egzotiškesnio), bet vis dėlto su malonumu vaišinosi patiekalais iš antipolės mėsos (jie populiariausi). Kepsniais iš šios žvėrienos lietuvaičius vaišino jau pirmasis šeimininkas, kurio namuose jiems teko apsigyventi. Patiekalas buvo labai skanus - kaip ir prie jo patiektas specifinis saldžiarūgštis, aštrus padažas iš persikų bei abrikosų, paįvairintų prieskoniais. Pasirodo, šeimininkas kiekvienais metais vyksta medžioti į Namibiją, iš kur pasigabena net iki pusės tonos žvėrienos. Vis dėlto tradicinis šalies patiekalas - džiovinta antilopės mėsa, kurios skonis gana neįprastas, tačiau malonus. Nedideliais pakeliais fasuotos džiovintos antilopienos kaip užkandžio galima įsigyti ne tik parduotuvėse, bet ir bet kurioje užkandinėje ar degalinėje. Nors avokadų, papajų, bananų galima nusipirkti ir Lietuvoje, tačiau Afrikoje jie žymiai skanesni... Tiesiog nepalyginamo skonio, tirpsta burnoje. Afrikanai pripratę prie angliškų pusryčių (keptos šoninės su kiaušiniu, dešrelių ir skrebučių), kavą geria labai silpną, tirpią, balintą pienu. Vietiniai su nuostaba (o gal net su siaubu) žiūrėjo į Dalią, kuomet ši, atsisakiusi pieno, gėrė gana stiprią juodą kavą... Specifinio skonio ir arbata. Ji, kaip ir kava, skiedžiama pienu. Juodos duonos matyti neteko - visur buvo patiekta tiktai baltos... Lietuvaičius tiesiog sužavėjo vietinės gamybos vynai, pagaminti iš vietoje augančių vynuogių (didžiuliai vynuogynai plyti aplink Keiptauną). Jie pasirodė nepaprastai gero skonio, tikrai geros kokybės. Parduotuvėse kauniečiams neteko matyti nei prancūziškų, nei itališkų vynų - vien tiktai vietinės gamybos. Atrodo, jog šalyje stiprūs alkoholiniai gėrimai nėra mėgstami. Tiesa, kai kur lietuvaičiams buvo pasiūlyta brendžio ar viskio, tačiau tarp vietinių gyventojų jie nėra populiarūs... Alus PAR gaminamas pagal europietiškas technologijas, todėl skonis gana įprastas. Tiesa, kauniečiams teko paragauti ir pagal senovinį receptą pagaminto alaus, kuris raugiamas be mielių, natūraliu būdu. Deja, jis mūsų tautiečių nesužavėjo, užtai moterims labai patiko vietinės gamybos likeriai - kvapnūs ir labai skanūs.
Pabaigai
- Nors lankėmės ne vienoje pasaulio šalyje, Afrika mums pasirodė pats egzotiškiausias kraštas, nustebinęs ne tik nepaprastai ryškiomis spalvomis, nuostabia gamta, įdomiu gyvūnijos pasauliu, tradicijomis bei papročiais, bet ir visiškai priešingais nei Lietuvoje dalykais, - savo įspūdžius bandė reziumuoti Dalia. - Juk ten net saulė sukasi į priešingą pusę nei pas mus, visai kita mėnulio padėtis, nematyti tų didžiųjų žvaigždynų, kuriuos savo danguje galime stebėti mes, ten absoliuti dauguma juodųjų... O svarbiausia, jog per didžiuosius vasaros karščius žmonės jau ima ruoštis Kalėdoms. Argi ne keista?.. Šią nepaprastai egzotišką kelionę ilgam primins ir parsigabenti specifiniai suvenyrai, be kurių, būnant pačiame Afrikos smaigalyje, namo grįžti buvo tiesiog neįmanoma...
