Bėgo dienos. Eglė prarado laiko nuovoką. Kaip ir anksčiau, priešinosi šeimininko valiai, atsisakydavo valgyti, gaminti jam maistą, net kalbėtis su juo. Sulyso, po akimis išryškėjo juodi ratilai. Už nepaklusnumą kalėjimo sargas braukė vis naujus balus. Jų jai beliko vos dvidešimt. Kas jos laukia, kai balų neliks? Šito ji nežinojo.
Kartą naktį nusikamavusi Eglė nubudo. Ji pajuto, kad kažkieno ranka glosto jai plaukus. Prie jos lūpų prigludo kažkieno lūpos. Pajuto šilumą ir nemalonų cigarečių dvelksmą. Pakilusi apgraibomis ėmė ieškoti jungiklio, o nematomas lankytojas tuo metu laiptais lipo viršun. Išgirdo, kaip atsivėrė, po to užsitrenkė liukas. Kai šviesa įsižiebė, prie laiptų sportiniu kostiumu sėdėjo Kazys.
- Ko šviesą uždegei? Ko išsigandai? Gulkis. - Kas ką tik čia buvo? Kas mane lietė ir bučiavo? - Keistuolė, tau pasivaideno. Nieko čia nebuvo. - Bet aš jutau prisilietimą, girdėjau atidarant liuką. - Tau pasirodė, miegokim.
Jis nulipo ir užgesino šviesą.
Tą naktį ji nebeužmigo. Niekaip negalėjo atsikratyti nemalonaus cigarečių kvapo ir vis prisiminė bučinį.
Po mėnesio Eglė pabandė keisti taktiką. Kartą vakare paruošė vakarienę ir net pavalgė drauge su juo. Daukintas labai džiūgavo.
- Va, matai? Taip daug geriau! Greitai priprasi, būsi meili ir švelni. - Man reikia išsimaudyti vonioje.
Jam patiko šiandienis mergaitės elgesys, vieną akimirką net susvyravo, - gal nuvesti į namą ir leisti jai išsimaudyti? Įsivaizdavo, kaip ji žaidžia vonios putomis, o jis tuo metu kuria židinį. Po to išgirsta prašymą paduoti chalatą. Ji išlipa iš vonios ir kaip mama vaikystėje purto į šalis galvą, kad nukratytų vandens lašus. Švelniai į jį pažvelgia - taip, kaip niekad neregėjo vaikystėje. Tada jis puola ant kelių ir priglaudžia veidą prie jos kojų, prie jos šlepečių ir gražiausių pasaulyje siaurų pėdučių... Ne! Apsigalvojo. Ji dar nepasirengusi gyventi name! Leido tik atsitverti užuolaida ir nusiprausti virtuvėje.
- Ateis laikas, išsimaudysi ir vonioje, kodėl gi ne. Bet šiandien naudokis praustuve, nesidrovėk. - Prie praustuvės nepatogu. Man reikia vonios.
Ir Eglė ėmė plėšti nuo savęs drabužius. Ji pirmą kartą išsirengė prie vyro akių. Nuogą ją buvo mačiusi tik mama. Kazys nusisuko ir suraukė antakius.
- Liaukis. Tokių mieste daug, man reikia kitokios.
Eglė nusiprausė ir prisidengdama rankšluoščiu ėmė skubėti rengtis.
Tą vakarą jis pirmą kartą nenubraukė jai balų. Net ir po to, kai ji paklausė, kaip galėtų pelnyti jo palankumą ir kada jis paleisiąs ją laisvėn.
Šeimininkui klausimas nepatiko, bet šį išsišokimą jai atleido.
- Argi tu nelaisva, kodėl nori pabėgti? Argi aš toks baisus ir nemalonus tau?
Vakarais Kazys visad žiūrėdavo žinias. Kartą Eglė, kriminalinių pranešimų skyrelyje išgirdusi savo pavardę, puolė prie televizoriaus. Pranešėjas paskelbė jos dingimo datą, buvo parodyta nuotrauka ir perduotas motinos prašymas padėti surasti dukterį. Širdis ėmė daužytis. Dėl mamos... Dėl jų abiejų.
- Matai, tavęs ieško. Bet prabėgs metai, ir visi pamirš. - Mama niekad manęs nepamirš. Ieškos, kol bus gyva. Sakykite, ko jūs siekate? Juk viršuje jūsų namas, galite gyventi padoriai. Mane įkišote į šią skylę, nors pats sakote, kad turite daug moterų ir lovoje aš jums nereikalinga. Tai kam visa tai? - Tu vėl savo: kodėl ir kam? Sakai: "Mama ieškos, kol bus gyva..." Tušti žodžiai! Manęs niekad ir niekas neieškotų. Ir apie kokią skylę šneki? Čia juk laikinas būstas. Kai imsi elgtis kitaip, galėsi persikraustyti į namą - viskas priklauso tik nuo tavęs. Beje, rytoj tavo gimtadienis, ar ne taip? Per žinias sakė. Rytoj tau dvidešimt! Reikėtų atšvęsti... - Jūs ligonis. Jums reikia psichologo pagalbos. Užrakinote mane rūsyje ir ruošiatės sveikinti su gimimo diena? Aš neturėjau tėvo, gyvenau tik su motina, kartais būdavo sunku, bet dėl to juk nenirštu ant viso pasaulio! - Tavo samprotavimai nereikalingi, niekur jie nenuves. Gana. Jau vėlu. Gulkis miegoti. - Jūsų irzlumas ne be priežasties, jums turbūt ko nors trūksta. Bet kuo aš čia dėta?
Eglės žodžiai dūrė širdins. Nenorėjo daugiau jos klausytis. Neištarė nė žodžio, tik užgesino šviesą.
Kitą vakarą Kazys pasirodė su tortu ir buteliu šampano. Uždegė žvakučių.
- Kai sutems, gimtadienio proga eisime pasivaikščioti į kiemą. Vis dėlto šventė!
Tortas strigo jos gerklėje. Galvojo apie mamą, apie tai, kaip jai šiandien sunku. Veidu lyg rasos lašeliai nuriedėjo kelios ašaros.
Jis žodį tesėjo. Po šventinės vakarienės atidarė liuką ir leido jai išlipti iš požemio. Įspėjo, kad už kojos neriš, bet bėgti tegul nė nemano.
Buvo tykus vakaras. Eglė užspringo nuo gaivaus oro, užsikosėjo. Apsižvalgė: virš požemio stovėjo šiltnamis, o šalia milžiniškas namas su kupolu viršuje, lyg pilis. Deja, jame nėra trokštamo princo, kuris ją išgelbėtų. Tvirtovės valdovas sėdi prie tvenkinio, o jo ketinimai nesuvokiami. Akmenų krūvoje pamatė į šviesą prasimušusią violetinę gėlelę, laukinę, bet kokią nuostabią! Palietė - tapo šilčiau.
Temo, iš vandens augmenijos sklido varlių kurkimas. Ji išsiilgo šio paprasto ir kartu nuostabaus pasaulio: oro, dangaus, miško ošimo. Kiekviena smulkmena atrodė ypač artima ir miela.
Tą akimirką Eglė nusprendė: daugiau požemin nebegrįš. Vaikštinėdama dairėsi po sodą. Dirsčiodama į sustingusį Daukintą, ieškojo būdo, kaip išsigelbėti. Tvora buvo labai aukšta, be kopėčių neperkopsi.
Prabėgo ne daugiau kaip pusvalandis. Tvirtovės šeimininkas nejudėdamas sėdėjo toje pačioje vietoje prie tvenkinio. Eglei net pasirodė, kad jis užsnūdo. Vienu metu už tvoros sulojo šuo, gretimo namo antrame aukšte įsižiebė šviesa. Ji pamatė, kaip vyras pravėrė balkono duris ir grįžo į mansardą. Tai buvo jos šansas.
Mergina įžiūrėjo vartelius, šiek tiek žemesnius nei pati tvora, ir puolė prie jų. Jos prižiūrėtojas pašoko ir metėsi iš paskos. Ji suvokė, kad varteliai gali būti užrakinti, tad bėgdama pasičiupo medinę dėžę. Būgštavimai pasitvirtino. Eglė užšoko ant dėžės ir nusitvėrė tvoros krašto. Į rankas įsirėžė spygliuotos vielos dygliai, deginantis skausmas nuvilnijo visu kūnu. Pirštų neatgniaužė, palengva kabarojosi aukštyn, kojos slydo lentomis... Staiga pajuto kibias rankas, tempiančias ją atgal.
- Tu vėl savo, nepaklausei manęs, o be reikalo!
Bandė klykti, šauktis pagalbos. Klyktelėjimas buvo trumpas, bet aidu nuvilnijo per mišką ir ištirpo toliuose...
Duso, ėmė temti sąmonė. O Kazys vis veržė virvutę apie merginos kaklą. Jo akys nuo susijaudinimo pasruvo krauju. Po to krito su ja žemyn ir dar ilgai sapudė prie savęs nejudantį merginos kūną, glostė jos plaukus, bučiavo veidą.
- Kodėl tu šitaip, kodėl su manim taip elgeisi?
Tada nunešė bejausmį kūną į šiltnamį, nuleido jį į požemį ir paguldė ant gulto. Neskubėdamas nurengė. Glostė švelnią odą. Tvarkingai ant lentynos sudėjo merginos drabužius. Paskui išsitiesė ant kito gulto ir žvelgdamas į nuogą nužudytosios kūną atsidavė fantazijoms...
Rytą atsikėlė žvalus ir patraukė į darbą. Grįžęs pasiruošė vakarienę, net atidarė butelį šampano ir prisipylė taurę. Po to atsigulė ir ilgai žvelgė į Eglę. Tai jis ją nužudė! Ir mirusiosios kūnas, ir pati mirtis priklauso jam! Nors negyva, bet jo!
Po dviejų parų išnešė ją viršun ir užkasė šiltnamyje...
Atėjo metas naujai medžioklei!
