Birutė Karbauskienė
Kartu su vyru keturis vaikus užauginusi Ona Grigelaitienė (76 m.) dabar gyvena literatūrine praeitimi garsiame Alvito kaime (Vilkaviškio r.), turi nedidelį butuką daugiabučiame name. Našlė, galėjusi senatvėje džiaugtis keturių vaikų jai rodomu dėmesiu ir turima šilta bei jaukia pastoge, daugiau nei prieš pusantrų metų priglaudė pirmosios grupės invalidu staiga tapusį savo sūnų Vitą Grigelaitį (56 m.). Ką ten tapusį - anot senutės, invalidu "padarytą". Tai moteriai ir yra skaudžiausia.
Geras, kol naudingas
Iki lemtingu jo sveikatai tapusio vakaro Vitas Grigelaitis gyveno savo bute Vilkaviškyje. Prieš kokius septynerius metus Vito duktė Ingrida Grigelaitytė (27 m.) į tėvo namus parsivedė ir sugyventinį Vytautą Balkį (35 m.). Šis buvo ką tik sugrįžęs iš įkalinimo įstaigos. Iki tol tris kartus už vagystes teistas vyras, išsituokęs su buvusia žmona ir tapęs Ingridos gyvenimo palydovu, teisėsaugininkams rūpesčių nebekėlė. Sugyventiniai augina šešerių metukų dukrelę Robertą. Nors mergytės tėvai nesusituokę, tėvas dukrai suteikęs savo pavardę. Onos Grigelaitienės teigimu, sūnaus Vito pastogėje būta visko - alkoholio, barnių, muštynių, tačiau viskas ir "užgesdavę" po jų pačių stogu. Esą kol buto savininkas Vitas turėjo nuolatinį darbą ir į namus parnešdavo nemenką atlyginimą, savo dukros šeimai buvo geras, nes buvo naudingas. Tačiau pastaraisiais metais Vitas jau nedirbo - galbūt todėl ir konfliktų namuose kildavo daugiau. Net duktė Ingrida tėvo adresu paleisdavo nemalonybių tiradą, neretai turėdavo jam įvairių priekaištų. Onai Grigelaitienei tai kelia nuostabą. Moters teigimu, sūnus Vitas seniai visiems įrodė, kad yra padorus, šeima besirūpinantis žmogus - jis vienas užaugino po skyrybų su juo likusias dvi dukras, niekada nebuvo alkoholio vergas ar nerūpestingas valkata.
Krauju aplaistytas remontas
2001-ųjų balandžio pabaigoje Vito bute vyko nedideli remonto darbai. Juos baigęs Vytautas Balkis paragino savo sugyventinę remontą "aplaistyti". Anot Ingridos, baimindamasi galimo konflikto, ji sutiko. Sugyventinis su neoficialiu uošviu išgėrė du butelius degtinės ir abu nei iš šio, nei iš to apsižodžiavo. Supykęs Vitas tuščiu buteliu trinktelėjo "žentui" per galvą. Nors sužalojimo pasekmių nebuvo, jaunesnysis vyras supyko ir pradėjo Vitą daužyti. Kad Ingrida mažiau matytų ir nesikištų į vyrų reikalus, Vytautas ją išgrūdo iš kambario. Parpuolusį prie lovos Vitą įniršęs "žentas" talžė toliau. Nelaimėlis nesigynė. Sukritęs jis taip ir liko gulėti, tik Ingrida apšluostė kraują. Kadangi Vytautui po konflikto dar norėjosi išgerti, jis su sugyventine bei dukrele išėjo į svečius pas Ingridos draugę Liną Baublienę. Sumuštas tėvas namuose liko vienas. Tik kitą rytą užėjusi į tėvo kambarį Ingrida rado jį springstantį iš burnos plūstančiu krauju, nusilpusį, išblyškusį. Vyras buvo išvežtas į Vilkaviškio ligoninę, o sveikatai pablogėjus - į Kauno klinikas.
"Gyvas lavonas"
Sunkias galvos bei krūtinės traumas patyręs Vitas, kuriam prireikė skubios galvos operacijos, keliose ligoninėse praleido bene tris mėnesius. Ilgokai jis buvo ištiktas komos, nesąmoningas. Atsigavęs negalėjo kalbėti, neatsakinėjo į artimųjų klausimus, buvo nesavarankiškas, nevaikščiojo. Medikai nustatė, kad žiauriai sužalotam vyrui pažeista psichika. Iki tol gana sveikas žmogus "žento" dėka tapo pirmosios grupės invalidu, negalinčiu gyventi be priežiūros. Būti oficialia tėvo globėja buvo pasišovusi jo žalojimo liudininke tapusi dukra Ingrida, tačiau sveikos nuovokos Vito motina Ona Grigelaitienė neleido sūnui grįžti, jos žodžiais, "į tuos pačius namus, kuriuose jis buvo padarytas amžinu invalidu".
- Aš netikėjau, kad sūnus išgyvens, - dabar jau ramiai pasakoja O. Grigelaitienė. - Pirmaisiais mėnesiais jis buvo tik gyvas lavonas - maniau, kad toks ir liks, kol numirs. Aš jį, kaip ir kūdikystėje, laikydama už rankų, vėl mokiau žengti pirmuosius žingsnius. Nenulaikė rankose lėkštės, nepataikydavo šaukštu į burną. Vėl mokiau valgyt, mokiau kalbėt. Net skaityti buvo užmiršęs, tai dėliodavome kartu po raidelę. Dabar Vitas jau ir savo parašą moka suraityti! Vaistai, vaistai, vaistai - tokia jo kasdienybė. Be vaistų būtų piktas, agresyvus, pavojingas net man - tai jau esu patyrusi.
Žvėrys taip nepasielgtų
Senutės nuomone, taip, kaip su Vitu pasielgė jo dukters sugyventinis, nepasielgtų net žvėrys - nebūtų palikę žiauriai sužaloto, kraujuojančio. Esą skubi medikų pagalba gal būtų turėjusi kiek daugiau teigiamos įtakos dabartinei Vito sveikatai. O ir Ingrida, matydama bei girdėdama daužant tėvą, anot močiutės, privalėjusi netylėti. Tiesa, ji visuomet bijodavo savo draugo, kuris ją, kaip motinai pasakodavo Vitas, yra ne kartą sumušęs. Kita vertus, Ona nė kiek neužtaria savo anūkės, nes šioji, teisme nagrinėjant Vito Grigelaičio sužalojimo aplinkybes, staiga tapo sugyventinio suokalbininke ir pradėjo meluoti! Ir teisiamasis Vytautas Balkis, ir jo paklusnioji sugyventinė pradėjo tikinti teismą, kad po nedidelio konflikto namuose Vitas Grigelaitis, patartas dukros, davusios jam dešimt litų, neva buvo kažkur išėjęs - Ingrida pati jį palydėjusi. Esą kai jis parėjo ankstyvą rytą, į butą tėvą įleidusi dukra pastebėjo, kad jis basas, kruvinas ir leisgyvis. Tokios tik teisme "išmestos" versijos, esą Vitas buvo sumuštas nenustatytų chuliganų kažkur gatvėje, teisme laikėsi dar dvi moterys, geros Ingridos pažįstamos (pats Vitas ir šiandien nieko apie įvykį neprisimena). Viena tikino pati su Ingrida išlydėjusi jos tėvą į gatvę, kita tvirtino, kad naktį atėjusio Vito nenorėjo įsileisti į namus, tad liepė išeiti. Tačiau teismas šiuos parodymus įvertino kaip teisiamojo ir jo patartų artimųjų siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Per tardymą apie "pasivaikščioti" išėjusį Vitą niekas nė puse lūpų neužsiminė. Be to, dar liko sąžiningų liudininkų, nepanorusių meluoti teismui. O ir teismo medicinos ekspertas patikino, kad sunkius sužalojimus namuose patyręs Vitas tą naktį nebegalėjo vaikštinėti. Iškalbingos buvo ir kambario sienos prie Vito lovos - ant jų aptikta kraujo dėmių.
Dvilypių jausmų gniaužtuose
Už sugyventinės tėvo tyčinį sunkų sužalojimą Vitas Balkis buvo nuteistas ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme - dabar jis jau griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas Vytautas Švetkauskas atskirąja teismo nutartimi už melą ir teismo klaidinimą patraukė baudžiamojon atsakomybėn Ingridą Grigelaitytę, Liną Baublienę ir Nijolę Jurgelevičienę. Kol šių moterų dabar laukia nauji mindžikavimai teismo pastate, šeštąją dešimtį įpusėjusį sūnų globojanti senutė Ona Grigelaitienė tebegyvena apimta baimės ir neramių minčių - kad tik kas nepasibelstų į duris skatinamas keršto ir pykčio... Juolab kad ir nuteistas V. Balkis, paskelbus jam teismo nuosprendį, dar buvo paliktas laisvėje. Kai nuosprendis įsigaliojo, nuteistasis neskubėjo jo paisyti - dar bene tris savaites lyg ir slapstėsi nuo policijos, lyg ir ilgino nerūpestingas dienas šiapus grotų.
- Kai Ingridos sugyventinį suėmė, pasidarė lengviau, - prisipažino O. Grigelaitienė. - Galiu be rūpesčio išleisti sūnų vieną pastovėti prie lauko durų, nesibaiminu, kai ir kelis šimtus metrų nuo namų nupėdina. Jis jau darosi panašus į žmogų, tik kad protelio užtektų...
Kasdien apžiūrinti ir aptvarkanti Vitą kaip vaikystėje, aštuntą dešimtį bebaigianti Ona, anot pačios, prisivertusi atjaunėti ir užmiršti savo bėdas (ji taip pat yra ligonė, antrosios grupės invalidė). Būdama kambaryje ji leidžia invalidui sūnui būti savarankiškesniam. Išėjusi į lauką moteris nepaleidžia iš rankos Vito rankos - jiedu vėl visur drauge, kaip ir prieš penketą dešimtmečių. Onos teigimu, Ingrida po teismo nė karto nebuvo atvykusi aplankyti tėvo, apie jį nesiteiravo. Senutei slogu, kad jaunutė motina tokį negražų pavyzdį rodo savo mažylei dukrelei. O. Grigelaitienė dabar meldžia Dievo tik sveikatos - kad dar bent porą metų galėtų padėti Vitui. Ji tiki, jog tiek laiko užteks, kad sūnus vėl būtų savarankiškas. Pasiryžusi globoti savo vaiką tol, kol pajėgs, O. Grigelaitienė įsitikinusi, kad blogiausiu atveju brolį globoti pasiimtų ligota sesuo arba vienas iš dviejų jo brolių.
- Gyvenimas yra žiaurus - sunkia našta prislegia net ir tada, kai tokių išbandymų jau nereikėtų, - filosofuoja skaudžios gyvenimo patirties turinti kaimo moteris. - Bet motinai pakeliamos visos naštos, susijusios su jos vaikais. Žinoma, jeigu tik sveikata neužkerta kelio.
