Mantas LIDEIKIS
Šilutės rajono Žalgirių kaimo gyventojų Elvyros ir Prano Miklovų namuose - kiek neįprastas augintinis. Drauge su vištomis, šunimi ir kitais kaimo sodybos gyventojais po šeimininkų kiemą bėgioja... stirna. Kol kas jai neteko regėti girių, nes auga tarp žmonių nuo mažų dienų. Cibutei - taip vadinama stirnelė - tik ateinančią vasarą sukaks metai.
Elvyra Miklovienė papasakojo, jog stirnelę aptiko praėjusių metų vasarą laukuose. Šienapjūtės metu žemdirbiai nepastebėjo žolėse besiglaudžiančių dviejų mažų padarėlių - vieną mirtinai nukirto dalgis. Tuo tarpu kitą, drebantį iš baimės stirniuką, aplink nematydami jų motinos, šeimininkai parsinešė namo ir ryžosi auginti.
Dabar Cibutė jau gerokai ūgtelėjusi, nors iki tikros stirnos jai dar teks pasistiebti. Pasak žvėrelį auginančios E. Miklovienės, žvėrelis, nors ir augęs tarp žmonių, tebėra baigštus. Pamatęs artyn žengiantį svetimą žmogų parodo baltą pasturgalį. Tačiau smalsumas netrukus atgena atgal - nedrąsiai priėjusi apuosto ištiestą ranką, susipažįsta. Drąsiau žvėrelis jaučiasi tiktai prie savo maitintojos ir globėjos Elvyros.
Kol kas stirnelė Cibutė laksto po kiemą, jos niekas neriša ir jai suteikta visiška laisvė. Tačiau stirniukė į mišką dar nesidairo. Nors jos augintoja sako, jog mielai leistų gyvulėliui grįžti į savo tikruosius namus ir tam jau yra priežasčių. Viena iš jų ta, kad laukinis gyvūnas turi gyventi laisvėje, o antra - auganti stirnelė krečia eibes: apgraužia gėlių krūmelius, kėsinasi į medelių žievę. Šeimininkai pagrįstai mano, kad augant Cibutei sodas gali ir nukentėti, todėl nesupyktų, jei ši jau ateinančią vasarą sugalvotų grįžti į mišką ir ten ieškoti savo giminaičių. Tačiau jei stirniukė ir nutars, kad jei mielesnis globėjų sodas, ką jau padarysi - neišvysi prijaukinto gyvūno lauk.
Tik dėl vieno neramu: laisvėje apsigyvenusi, bet prie žmogaus pripratusi Cibutė gali nesunkiai tapti kokio medžioklio taikiniu. Ir nors stirnos amžius nėra ilgas - apie 12 metų, vis dėlto būtų gaila, jei ne savo laiku pakirstų kulka.
