Valdas KVEDARAS
Buvęs "Vilniaus brigados" narys, už kelis nusikaltimus lygtinai nuteistas valstybės saugomas kaip ypač svarbus liudytojas Viktoras Akmanavičius praėjusių metų pabaigoje vėl atsidūrė teismo suole. Tačiau šįkart ginkluoti "Aro" pareigūnai jį buvo atvežę ne liudyti prieš buvusius bendrus ir pasakoti apie anksčiau kartu darytus arba tik žinomus nusikaltimus. Sutikęs su teisėsaugos pareigūnais bendradarbiauti, nusikalstamos gaujos narys šįkart teisme buvo civilinis atsakovas - jo žmona Sofija Duškina pareikalavo alimentų vaikui išlaikyti. Tai precedento neturintis įvykis: nusikalstamo pasaulio atstovai ar anksčiau tokiais vadinti ir jų šeimų nariai tarpusavio ginčų niekados nesprendžia teismuose - tokia nerašyta ano pasaulio taisyklė. Šis atvejis išskirtinis dar ir todėl, jog tiek susiedama savo gyvenimą su Viktoru, tiek bendrai gyvendama Sofija puikiai žinojo, kuo užsiima jos gyvenimo draugas ir kas už tokią veiklą gresia, o ir dabar žino, kad V. Akmanavičius yra ne tik valstybės saugomas, bet ir išlaikomas. Moters ambicijoms neprieštaravo ir pats Viktoras, manantis, jog bendram vaikui išlaikyti jis kas mėnesį gali iš bedarbio pašalpos mokėti po 100 litų - tiek, kiek nusprendė teismas.
Išgyveno ir pritarė
Po šio teismo paprašyta papasakoti apie savo išgyvenimus, atskleisti tokio savo poelgio motyvus, prisiminti kartu pragyventus metus, Sofija kategoriškai atsisakė bendrauti su "Akistata": ji auginanti dar nė šešerių neturintį sūnų, bijanti, jog po publikacijos kas nors jam nenutiktų.
- Apskritai aš noriu išsaugoti sūnų nuo visų gandų, paskalų, melagystės - geriau būtų, kad jis tokio tėvo visai neturėtų, - sakė pašnekovė.
Paklausta, negi neturi ko pasakyti jei ne apie save, tai bent apie Viktorą, ji metė:
- Aš gailiuosi, kad tik dabar supratau, su kokiu žmogumi gyvenau. Aš jį pažinojau visai kitokį, ne tokį, kokiu jis dabar tapo.
Prieš keletą metų teisėsaugos pareigūnams pagal nusikalstamos elgsenos modelį sulaikius ir apkaltinus narkotikų bei netikrų JAV dolerių platinimu V. Akmanavičių ir kelis jo bendrus, S. Duškina liejo graudžias ašaras. Jų padaugėjo, kai suimtieji netrukus buvo apkaltinti organizavę savo bendro Eugenijaus Svirnelio nužudymą. Tapo aišku, jog vyrai laisvę pamatys negreit. Tačiau ir po tokios stulbinančios "naujienos" Sofija Viktoro neapleido - į izoliatorių ir areštines siuntė siuntinius, rašė raštelius. Šiandien Viktoras atsimena, jog gyvenimo draugė jį palaikė ir morališkai, teigė, jog laisvėje likę bendrai jo nepamirš, rems, stengsis daryti viską, jog teismas skirtų kiek galima švelnesnę bausmę.
Ne vienerius metus "Vilniaus brigadoje" praleidęs ir dėl valdžios kovojęs V. Akmanavičius turėjo savą gyvenimo filosofiją. Dar nepilnametis jis sovietiniais laikais buvo nuteistas už žmogžudystę ir puikiai išmanė kalėjimo įstatymus, nutuokė, kas ne tik jo, bet ir Sofijos laukia.
- Dauguma žmonų ir sugyventinių sakosi būsiančios ištikimos. O kai nuteisia, susiranda kitą "bachūrą" (nusikaltėlį - V. K.). Gyvenimo neaukosi, be pinigų ilgai neišgyvensi. Kai grįši iš kalėjimo - kam bebūsi reikalingas?" - V. Akmanavičius tikino išmanąs, kaip tikrovėje viskas klostosi, ir prisipažįsta, jog panašūs pamąstymai tuo metu buvo viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių sutikti bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais, duoti parodymus prieš bendrus.
Jis neslepia šia tema kalbėjęsis ir su Sofija, iš kurios netrukus sulaukęs pritarimo, mat pareigūnai buvo prižadėję ne tik garantuoti apsaugą, už padarytus nusikaltimus neprašyti bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu, bet ir pasirūpinti Viktoro šeimyniniu gyvenimu.
Supažindino "bachūrai"
"Akistatai" V. Akmanavičius prisipažino, jog su Sofija susipažino, kai baigė atlikti bausmę už žmogžudystę.
- Maždaug 1993 metais mane su Sofija supažindino "bachūrai", mat reikėjo su kuo nors laiką praleisti. Sakė, ji patikima, tik su "brigadskais" bendrauja. Vienu žodžiu, įsimylėjau, - savo gyvenimo istoriją "Akistatai" pasakojo V. Akmanavičius.
Pasak pašnekovo, netrukus abu nutarė gyventi drauge jo trijų kambarių bute, kuris oficialiai priklausė Viktoro seseriai.
- Ji puikiai žinojo, kuo "brigadski", taip pat ir aš, užsiiminėja. Jei man atsitiks bėda ir pakliūsiu pareigūnams, mane teis, gali būti konfiskuotas mano turtas. Kad taip neatsitiktų, sutarėme gyventi oficialiai nesusituokę, - bendro gyvenimo pradžią prisimena V. Akmanavičius ir liūdnai priduria netrukus buvęs nusivylęs. - Sofija dar anksčiau buvo "prilipusi" prie tokio "brigadsko" Zbynios, reikalavo, kad jis išsiskirtų su žmona. Kai pradėjome kartu gyventi, ji atrodo irgi nebuvo ištikima. Bet aš jai atleisdavau - labai mylėjau.
Pagrindiniai Sofijos užsiėmimai buvo trys: gaminti valgį, žiūrėti televizorių ir linksmintis. V. Akmanavičius pamena atvejį, kai Sofiją jis geranoriškai paleido "iš vaiko priežiūros katorgos" pasilinksminti su draugais, o jau po vidurnakčio turėjo pats jos ieškoti.
Beje, motyvuodama jaunyste, Sofija, kuriai dabar dvidešimt septyneri, nenorėjo savo gyvenimo apsunkinti būsimo vaiko priežiūra.
- Aš tada pasakiau: jei nenori vaiko, vadinasi, į mūsų bendrą gyvenimą žiūri nerimtai, tad mums derėtų išsiskirti, - atvirauja V. Akmanavičius (skirtis jis siūlė ir prieš suėmimą, žadėjo nupirkti butą).
- Ji pasakė ne, sakė mane mylinti. Tik dabar supratau, jog susitaikymo pozicijos ji laikėsi vien dėl pinigų, - sakė V. Akmanavičius.
Įtaria psichologinį spaudimą
V. Akmanavičius svarsto, jog nesutarimai tarp jo ir Sofijos kilę greičiausiai moterį spaudžiant jo buvusiems bendrams. Mat buvusio "Vilniaus brigados" nario parodymai apie anksčiau įvykdytus nusikaltimus yra neparankūs ne tik šiuo metu už grotų laukiantiesiems teismo, bet dar ir esantiesiems laisvėje - nežinia, kada ir apie ką šis valstybės ypač saugomas liudytojas prabils.
- Mane dabar nori palaužti psichologiškai - pasitelkė žmoną, o dabar įpainiojo ir sūnų, - įsitikinęs V. Akmanavičius.
Pašnekovas "Akistatai" sakė, jog po sulaikymo nei jis, nei Sofija nesiskundė pinigų stygiumi - nusikalstamu būdu įgyti pinigai "sukosi" verslininko rankose, buvo mokami neprasti procentai. Tačiau visa tai truko neilgai - verslas žlugo, V. Akmanavičiaus manymu, apie tai sužinojus laisvėje likusiems jo bendrams.
- Kai nebebuvo pinigų, ir aš tapau nereikalingas. Vienas paskutiniųjų savo santaupų atidaviau Sofijai, mat buvome nutarę pastatyti paminklą ant mano motinos kapo. Skambinu po kiek laiko, teiraujuosi, ar ištesėjo žodį. Taip, sako, nupirkau ir pastačiau. Ji, matyt, nepagalvojo, jog aš galiu atvažiuoti į kapines - šiaip ar taip, vietovė atvira, vargiai apsauga ryžtųsi rizikuoti. Tačiau aš nuvažiavau, o ten - jokio paminklo. Klausiu jos, kam melavusi, o ji teisinasi - girdi, mašiną sudaužiusi, reikėjo remontuoti, - pasakojo V. Akmanavičius. - Jai apskritai tik pinigai ir auksas rūpėjo. Visą kaklą ji buvo auksinėmis grandinėlėmis apsikarsčiusi, kurių nenusiimdavo net eidama miegoti. Ne veltui tarp "bachūrų" gavo pravardę "Sonka - zolotaja ručka" (Sonka - auksinė rankelė).
V. Akmanavičius sakėsi nesistebįs buvusios gyvenimo draugės ir savo vaiko motinos apgavystėmis, tačiau įtariąs ją ir daug rimtesniais ketinimais.
- Kartą sako ji man - tu labai nori pamatyti vaiką. Paspruk nuo apsaugos, o aš tau sūnų atvešiu į miškelį. Aš nekvailas - apsaugos vyrams pranešiau, o šie pasakė, jog norint išsaugoti man gyvybę, būtina tankiai apsupti teritoriją, o to padaryti neįmanoma. Tad liepė nerizikuoti. Kuo tas pasimatymas galėjo baigtis, dar ir šiandien man yra galvosūkis, - "Akistatai" pasakojo V. Akmanavičius.
Nežada nusileisti
V. Akmanavičius sakosi nė kiek nepykstąs ir nesikremtąs dėl teismo sprendimo, priteisusio iš bedarbio pašalpos kas mėnesį vaikui mokėti po 100 litų alimentų. Girdi, tai viena paskutiniųjų buvusios gyvenimo draugės psichologinių atakų, norint jį morališkai palaužti. Jis sakosi iš ankstesnių pokalbių supratęs, jog Sofija trokšta pasiekti, kad jam nebūtų leista susitikinėti su sūnumi.
- Ji turi argumentą - aš nusikaltėlis, o tokie tėvai vaikams nereikalingi. Tačiau vaikas mane myli - jis pats tai kiekvienąkart kartoja, kai mane nuveža su juo susitikti. Tuo tarpu Sofija ant manęs tuo metu griežia dantimis. Manau, vaikas turi viską žinoti, o suaugęs pats padarys išvadas ir pasirinks tai, kas jam atrodo teisingiau, - samprotauja V. Akmanavičius.
V. Akmanavičius sakosi nežadąs nusileisti buvusios gyvenimo draugės norams uždrausti jam bendrauti su sūnumi ir ketina dar šį mėnesį kreiptis į teismą, kad šis įpareigotų Sofiją susitikimams nedaryti kliūčių.
- Žinoma, gal ir nedažnai pasimatysime, tačiau aš į šiuos pasimatymus važiuosiu lengvesne širdimi, - "Akistatai" teigė buvęs "Vilniaus brigados" narys.
