Irena ZUBRICKIENĖ
Vasario pradžioje Lietuvą nutvilkęs skandalas dėl Kazlų Rūdoje (Marijampolės apskr.), sniego pusnyje, vėlų vakarą aptiktos pusnuogės ir sumuštos mažylės Rusnės (3 m.) dar neužgesęs, tačiau aprimęs. Tyrimas, kuriuo turėtų būti nustatytas asmuo, išmetęs mažylę per langą, tebevyksta, o Rusnė, dvi savaites gydyta Kauno medicinos universiteto klinikose, šiandien vėl stebėtinai guvi ir smagiai laksto po savo senelių namus Bagotosios kaime (Kazlų Rūdos sav.). Tačiau šioje pastogėje - neramaus laukimo nuotaikos...
Tėtės vaikas
Korespondentė įsitikino, kad Rusnė - labai miela, lipšni, smalsi, rami ir svetimųjų nevengianti mergaitė, tik nelinkusi daug kalbėti. Į klausimus ji atsakinėjo vienu žodžiu ir vis glaustėsi aplink savo tėtį Rolandą Buragą (36 m.). Rolando mama Janina Buragienė (67 m.) patikino, kad "toks tėtės lipdukas" mergytė yra nuo mažens - ne tik po kilusio šiurpaus skandalo ir gydymo. Beje, medikai pirmosiomis dienomis žiniasklaidos atstovams sakė, kad į klinikas atgabenta Rusnė nebuvo lankoma savo artimųjų ir tik gaudė medikių dėmesį, bet tai buvo netiesa. Nuo antrosios dienos po įvykio, vos tik apie tai išgirdo per radijo žinias, dukrelę skubiai aplankė jos tėvas Rolandas, tačiau mergytė gulėjo Reanimacijos skyriuje, tad jam nebuvo leista pasilikti - vyras pasitenkino tik žiniomis apie dukrelės sveikatos būklę. Vos tik po kelių parų Rusnė, pradėjusi sparčiai stiprėti, buvo perkelta į Vaikų neurochirurgijos skyrių, visą laiką kartu su ja palatoje gyveno ir jos tėtis.
- Ar nebuvo nuobodu? - klausimu į klausimą atsakė Rolandas. - Nebuvo kada nuobodžiauti, nes Rusnei buvo skiriama vis naujų medikų konsultacijų, procedūrų, tai tik spėdavome su ja suktis. Gyvenome pagal klinikų dienotvarkę, tad laikas kasdien praeidavo labai greitai. Rusnės palatoje ir kiti du vaikučiai buvo ne vieni - tik juos prižiūrėjo mamos.
Rolandas pasakojo, kad atsigavusi Rusnė tiesiog nenustygdavo vietoje ir neįkyriai smalsaudavo visose klinikų skyriaus patalpose. Dėl to mergytę greitai pamilo medikės. Kai reikėjo atsisveikinti, medikės net graudinosi.
Iš Kauno klinikų Rusnė su tėčiu, lydimi Kazlų Rūdos vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) darbuotojų, parvyko į Rolando tėvų namus Bagotosios kaime. Vyras negalėjo vienas pasirūpinti dukrele, nes po kilusio skandalo VTAT darbuotojos pareiškė jam nepasitikėjimą ir prakalbo apie laikinus dukrelės auklėjimo suvaržymus. Atsakomybė dėl Rusnės dabar laikinai patikėta Rolando motinai Janinai. Pats Rolandas irgi gyvena kartu su tėvais, būna čia kasdien, laukia sutarto darbo savame kaime, tad ir su dukrele matosi nuolat. Kitaip, atrodo, nė negalėtų būti, nes ir pati Rusnė, močiutės paklausta, kieno ji vaikas, iškart atsakė: "Tėtės".
Iki skandalo eita laipteliais
Rolandas - kartą jau išsituokęs vyras, turintis ir paauglę dukterį, gyvenančią tame pačiame Bagotosios kaime. Vyras nebuvo linkęs leistis į prisiminimus, tačiau užsiminė, kad "vestuvių muzikanto dalia nelengva". Esą ne kiekviena moteris linkusi ramiai vertinti vestuvėse ir kitokiose linkmybėse uždarbiaujančio sutuoktinio "komandiruotes" ir ištikimai jo laukti.
Po skyrybų Rolandas dirbo meno vadovu viename Šakių rajono kaime. Vienišiaus gyvenimas, nuolat besisukant tarp laimingų žmonių, jam buvo jau pabodęs. Šitaip Rolando kasdienybę pradėjo šildyti nauja pažintis - Dijana Jankauskienė (dabar 29 m.). Tuo metu moteris buvo jau išsituokusi ir augino ne santuokoje gimusią dukterį Vakarę (dabar 5 m.). Linksmybėms neabejinga Dijana sužavėjo Rolandą, tad vyras neva "nematė" ir moters didžiulio potraukio stikleliui. Negana to, ir pats su ja "užsivesdavo". Pora gyveno svetimame name, bet neturėjo jokių rūpesčių. Dijanos dukrelė Vakarė buvo kartu.
Kai Dijanai, socialiai remtinai vienišai motinai, buvo suteiktas butas Kazlų Rūdoje, sugyventiniai persikėlė į jį. Anot Rolando, čia prasidėjo abiejų nesutarimai, kasdienybę vis dažniau "puošė" alkoholis, o Dijanai mielesnės už savo šeimą buvo įvairios kompanijos. Pora, kartu gyvenusi apie 3 metus, pradėjo vis labiau nesutarti - Rolandas dažniau sugrįždavo į tėvų namus. Tiesa, tuo metu į Bagotąją vyras važinėdavo jau ne vienas, o su kūdikiu ant rankų - 2004-ųjų sausį gimusia Rusne.
- Mums Dijana nepatiko tik dėl to, kad gėrė ir rūkė, - atviravo Janina Buragienė. - Būdavo gėda išgirsti žmones, mačiusius girtą Dijaną vienur ar kitur. Mūsų šeimoje tokių dalykų nebūdavo. Baisiausia, kad tokia jinai būdavo ir laukdamasi Rusnės. Aš sakiau Rolandui, kad toks Dijanos požiūris į gyvenimą kada nors baigsis tragiškai, bet jis nenorėdavo klausyti, o ką nors keisti irgi nebandė. Neslėpsiu - jam turbūt lengviau būdavo kartu su Dijana susėsti prie butelio. O dabar, kai jis vėl vienas, jokių girtuoklysčių nebevyksta - vyras kaip vyras.
Rolandas su Rusne tėvų namuose praleisdavo po kelias savaites, kol į kaimą atvažiuodavo Dijana ir pasikviesdavo juos atgalios arba piktumu pasiimdavo Rusnę. Taip kartojosi ne vieną ir ne du kartus, kol Rolandas nusprendė pasimatymus su Dijana visiškai retinti. Kartą jis, vėl būdamas su Rusne pas savo tėvus, sužinojo, kad Dijanos dukrelė Vakarė paimta iš jos buto, tapdavusio girtuoklių prieglobsčiu, ir įkurdinta Marijampolės vaikų globos namuose. VTAS darbuotojai tikino, kad tai padaryta laikinai, kol motina padarys reikiamas išvadas dėl savo gyvenimo būdo. Taip pat VTAS nurodė ir Rusnės gyvenamąją vietą - kartu su tėvu. Matytis su motina mažylė galėdavo tik kartu dalyvaujant Rolandui. Šitaip VTAS darbuotojos parodė pasitikinčios Rolandu ir linkinčios gero vaikui, privalančiam augti su gimdytojais.
Gailisi dėl lemtingos viešnagės
- Aš ne toks, kad šsiskyręs su moterimi likčiau priešas, - pasakojo Rolandas. - Šitai žino pirmoji mano žmona, taip bandžiau ir su Dijana. Nors kartu nebegyvenome, aš kartais apsilankydavau jos bute su Rusne, kad galutinai nenutrūktų motinos ir dukters ryšys. Be to, negalėdavau abejingai klausyti, kaip Rusnė šaukdavo mamą. Laukiau, kada Dijana pagaliau surimtės. Buvau girdėjęs, kad jos bute jau sumažėję puotų ir svečių.
Sausio 30-ąją, antradienį, Rolandas dabar laiko lemtingąja diena, po kurios jo gyvenimas atsidūrė tarsi po padidinamuoju stiklu. Tą dieną jis vėl nusivežė dukrelę pas Dijaną. Vyrui buvo gaila Dijanos, staiga likusios be abiejų mergyčių, be to, esą reikėjo apkamšyti bute langus, sutvarkyti durų spyną. Įsitikinęs, kad Dijana tikrai buvo kelias dienas blaivi ir jaukiai susitvarkiusi butą, Rolandas, nieko neįtardamas, sutiko palikti jai Rusnę iki šeštadienio.
- Tai buvo mano klaida, dėl kurios labai gailiuosi, bet ką nors pakeisti jau negaliu, - prisipažino Rolandas. - Praėjo tik dvi naktys, kurias Rusnė praleido pas mamą, ir vėlų vakarą mergaitė, kaip nereikalingas ir nubaustas šuniukas, atsidūrė lauke, ant sniego. Nesuvokiu, kaip tai galėjo atsitikti. Nesuprantu, kokio žmogaus ranka gali pakilti prieš tokį gležną, bejėgį vaiką.
Rolando tėvas Pijus Buragas (74 m.), visą laiką įdėmiai, bet tyliai klausęsis pokalbio, nesusiturėjo nepasakęs, kad girtuoklių, kurių "galvose - ne protas, o tik smalkės", veiksmai neprognozuojami ir nepaaiškinami.
Įtariamieji neprisipažįsta
Skaitytojams priminsime, kad Rusnę, gailiai inkščiančią po daugiabučio namo langais, vėlų vasario 1-osios vakarą (kai stipriai spaudė šaltis ir buvo sniego), apie pusę dešimtos, aptiko atsitiktinai tuo metu pro namą ėjusi pensininkė Aldona Dabašinskienė. Moteris pastėro išvydusi, kad mažylė buvo pusnuogė (mūvėjo tik pėdkelnes ir vilkėjo plonus marškinėlius) ir kruvinu veiduku. Mergytė nebuvo praradusi sąmonės, tačiau negalėjo paaiškinti, kieno ji vaikas ir kaip atsidūrusi lauke.
Pareigūnai greitai nustatė, kad rastinukė - D. Jankauskienės dukrelė, kažkodėl išmesta per pirmajame aukšte gyvenančios šios moters buto langą. Kiek laiko mažylė gulėjo sniege, niekas nebeatsakys. Kaip, kieno ir kodėl ji buvo išmesta per langą, turėtų atsakyti iki šiol Kazlų Rūdos pareigūnų tebeatliekamas ikiteisminis tyrimas. Dėl įvykio 12 parų už grotų praleido Rusnės motina Dijana Jankauskienė, o jos to vakaro sugėrovas Gintautas Stankevičius (47 m.) belangėje prabus mažiausiai iki balandžio vidurio. Dijanai paskirtas namų areštas. "Akistatos" duomenimis, kol kas nė vienas iš įtariamųjų neprisipažino nuskriaudęs Rusnę ir švystelėjęs ją per langą. Esą buvo girti, miegojo, neprisimena...
Motina gyvenimo būdo nekeičia
Iš šalčio ir smurto nagų medikų išgriebtai Rusnei buvo konstatuotas kaukolės lūžis, veido sumušimai, galvos smegenų sukrėtimas. Atvežta į Kauno klinikas ji atrodė taip, kad medikai nesiryžo spėlioti apie mažylės rytojų. Laimei, sužalojimai buvo nemirtini. Medikai stebėjosi, kad mergytė netapo šalčio auka, ir džiaugėsi likimo atsiųsta vėlyva neabejinga praeive. Beje, šiai moteriai ir kitiems, kas lemtingąjį vakarą rūpinosi Rusne, Rolandas Buragas ir jo tėvai pareiškė padėką vietos lakraštyje, o kada nors gal dar ir apsilankys jų namuose su visiškai atsigavusia Rusne.
Dabar Rusnė - vėl vaikyste besidžiaugiantis vaikas, apsuptas jaukių namų šiluma pas senelius. Apie patirtą šiurpą nieko nepasakoja, nes specialiai nekamantinėjama. Atrodo, mergytė neprisimena pačių tragiškiausių minučių. Nevirkauja, kad būtų pasiilgusi mamos. Buvusias bėdas teprimena kasdien duodami gydytojų paskirti raminamieji vaistai. Rusnės sveikatos būklę dar turėtų įvertinti Vilniaus specialistai - jie atsakys, ar pastebima išliekamųjų reiškinių po šiurpaus įvykio.
Rusnės motina Dijana, išleista iš areštinės, dukrele nesidomėjo nei skambučiais, nei žinutėmis. Taip teigė Rolandas. Anot Kazlų Rūdos policijos pareigūnų, moteris toliau gyvena savo įprastu ritmu, stebinančiu kaimynus - vaikšto neblaivi, nevengia kompanijų, o neseniai buvo sumušta dviejų moterų, Dijanos bute ieškojusių savo vyrų. Dėl šio įvykio net pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Kazlų Rūdos VTAS darbuotojai perdavė Marijampolės rajono apylinkės teismui medžiagą, įrodančią, kad Dijana Jankauskienė neverta motinos vardo. Teismo prašoma apriboti jai motinos teises abiejų dukrelių atžvilgiu visam laikui. Kol Rolandas Buragas atgaus pasitikėjimą ir vėl jam bus patikėta pačiam auginti Rusnę, mažylės laikinąja globėja, tikimasi, bus įteisinta Rolando mama J. Buragienė. Visa tai dabar - teismo rankose, todėl verdikto dar vis laukiama.
Jaučiasi pašaukti į kovą
- Mano amžius jau nėra tinkamas motinystei, tačiau atiduoti visą dėmesį anūkėlei tikrai sugebėsiu, jeigu tik leis sveikata, - sakė moteris. - Užauginau šešis vaikus - visi jie padorūs žmonės. Po 33 metų, kai paskutinįkart gimdžiau, vėl būsiu atsakinga už mažylį. Nebijau to, nes Rusnė čia seniai pripratusi, jai puikiai pažįstamas kiekvienas kampas; didelio ūkio neturime, tad visą laiką galėsiu skirti anūkei. Be to, kasdien su mumis - Rolandas, kuris ir prausia dukrelę, ir valgydina, ir migdo, ir pasivaikščioti išsiveda. Kaimynystėje - mano duktė, anūkai. Namuose - štai dar ir Rusnės tėvukas Pijus, užsiimantis su ja. Neprapulsime.
Moteris tik pasiguodė besijaučianti pašaukta į netikėtą kovą, nes per vieną TV laidą išgirdo, kad Rusnės globos sieks ir kita močiutė - Dijanos motina Virginija Naudžiuvienė (52 m.), gyvenanti netolimame Patašinės kaime (Šakių r.). Esą ji, gyvendama tvarkingai ir pasiturimai, nori, kad abi sesutės (tik pagal motinos liniją) augtų kartu: atsiims iš vaikų namų Vakarę ir "prisiteis" Rusnę.
- Būtų gražu, kad sesutės būtų nesvetimos viena kitai, bet gyventi kartu joms kol kas nematau galimybės: kol Rolandas neatsisakė savo dukrelės Rusnės ir yra ne koks benamis ar girtuoklis, vargu ar gali ją kas nors iš jo atimti, o svetimos mergaitės jis nesiima auginti, - svarstė Janina Buragienė. - Be to, Vakarės močiutė jau seniau galėjo paskelbti kovą dėl anūkės, kai pernai šioji tik pateko į vaikų namus. Kodėl ji sukruto tik dabar?
Marijampolės vaikų globos namų darbuotojai "Akistatą" patikino, kad nuo pernai šioje įstaigoje gyvenanti Vakarė, Dijanos pirmaginė, nebuvo lankoma jos močiutės ar tetos. Ateidavo tik pati Dijana - kartais būdavo neblaivi. Dabar, kilus skandalui dėl Rusnės, Vakarės močiutė V. Naudžiuvienė aplankė anūkę ir pasirūpino gauti Šakių VTAT leidimą globoti ją savaitgaliais savo namuose. Tuo moteris jau ir pasinaudojo. Kas tai - ar viešai paskelbtos kovos pradžia, atkakliai siekiant savo tikslo, ar gėdos prieš svetimus žmones pažadinta meilė anūkėms, parodys ateitis.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Jeigu vietoje Rusnės ant sniego būtų rasta tik lėlė, daug kas šiandien Rusnės artimųjų gyvenime būtų kitaip...
- J. Buragienė pasiryžusi būti laikinąja anūkės globėja
- Rusnės mylimiausi žmonės - močiutė Janina, kurios vardas per krikštynas suteiktas ir jai, ir tėtė Rolandas
- Rolandas bijo prarasti savo "lipduką" Rusnę
