1. "Tamara Dekanidzė norėjo užasfaltuoti"
Daiva NORKIENĖ
Tą dieną vilnietė pedagogė prisimena su siaubu. Į jos duris pasibeldė Vilniaus brigados krikštatėviu vadinamo Georgijaus Dekanidzės žmona Tamara ir paprašė parduoti butą. Mat Dekanidzių verslui prireikę viso centre esančio daugiabučio. Kol mokytoja delsė ir svarstė pasiūlymą, ponia Tamara tuo pačiu klausimu vėl apsilankė, ir nuo tos akimirkos mokytoja suprato porą tiesų. Viena jų: Dekanidzės niekada nieko neprašo po du kartus.
"Įjungė skaitiklį"
- Tik jūs nepriminkite man tos visos istorijos, - paklausta apie pažintį su Tamara Dekanidze (dabar Žurova) susijaudino Pilaitės mikrorajone gyvenanti pensininkė mokytoja Marytė (vardas pakeistas). - Turbūt kokie aštuoneri metai praėjo, o vis dar nupurto drebulys. Bet dabar jau nieko, pripratau...
Štai kas, anot mokytojos, įvyko prieš nevisą dešimtmetį.
- Gyvenome sau gražiame senoviškame name beveik pačiam Vilniaus centre. Namo sienos storos, šiltos... O jau butų erdvumėlis, lubos - aukštos. Nors buvom neturtingi, vis tiek iš paskutiniųjų gražiai suremontavom. Kaip sau. Ir jokių minčių apie būsto pardavimą ar dovanojimą. Bet vieną kartą tarp kaimynų pasklido kalbos, kad tame pat name nedidelę parduotuvę turėję Dekanidzės ketina plėsti verslą ir ima supirkinėti gretimus butus. Pasikalbėjau su vaikais, su vyru: ne, mes tai jau niekur nesikraustysim, kad ir kiek mums turto pasiūlytų!
Tuo tarpu Lietuvoje, ypač didmiesčiuose, nekilnojamojo turto verslas plėtėsi kosminiu greičiu. Kas turėjo bent kiek jėgos ar pinigų, tas spraudėsi į judriausius, perspektyviausius rajonus. Bet kad įlįstum pats, ir ne šonu, o plačiai abiem kojomis, pirmiausia turėjai išstumti senbuvius. Bent jau Dekanidzėms tai nebuvo keblu.
- Kartą atėjo pas mus Tamara Dekanidzė ir sako: "Parduokit mums butą!" - prisimena Marija. - Mums nepatiko ne tik pasiūlymas, bet ir kaina. Perpus mažiau, negu tokio buto rinkos vertė. Pasakėme, kad nežadame parduoti. Bet "dar pagalvosim".
"Galvokit, galvokit!" - pareiškusi ponia Tamara. Tik tegul ponia mokytoja žinanti, kad "nuo šiol įsijungė skaitliukas". "Sulig kiekviena uždelsta parduoti savaite mūsų siūloma kaina sumažės tūkstančiu dolerių!".
- Kai aš neparodžiau jokio išgąsčio, nepuoliau pakuotis daiktų ir derėtis ar tartis, sulaukėme naujo vizito, - pasakoja Marytė. - Vieną dieną Tamara Dekanidzė neiškentė. Paklausykit, sako, aš šiandien gera. Tačiau vieną gražią dieną galit prapulti, ir niekas neras. Užkasim ir asfaltą ant viršaus užliesim - bus kelias! Štai tada, sako, ir baigsis visas tas užsispyrimas.
Marytė tvirtina, kad nors ir nebejauna, tačiau po asfaltu gultis nepanoro. Viena vertus, lietuviai tradiciškai savo kapus įsivaizduoja kitaip: smėlio kalvelė, kryžius, neužmirštuolių puokštė. O antra, net ir už pusę kainos atidavęs namus, laimėsi šiek tiek daugiau nei bitumu atsiduodantį "požeminį mauzoliejų". Tad pedagogė pasirinko pusiau savanorišką deportaciją ir išsikraustė į panašios kvadratūros butą Pilaitės mikrorajono blokiniame name.
- Dekanidzės žodžio laikėsi: kiekvieną uždelstą apsispręsti savaitę iš už butą siūlomos kainos išskaičiuodavo po tūkstantį. Jei būtume delsę, galėjome likti visai be nieko. Tačiau kai sutikau parduoti, santykiai su ponia Tamara atšilo, ir galiausiai bendravom visai gražiai. Beje, mane (gal kad pedagogė) verslininkai gerbė. Kitiems, girdėjau, blogiau. Sutikti buvę kaimynai skundėsi, kad teko išsikraustyti į iš viso menkaverčius butus. Mūsų Pilaitė bent jau naujas rajonas.
Marija sako girdėjusi, kad dvi jos namo laiptinės buvo išpirktos visiškai, ten atsidariusi lyg ir ritualinių paslaugų įmonė, šarvojimo salė. Tačiau kam šiuo metu visa tai priklauso, ar nebuvę perparduota, ji nežinanti. Praėjo tiek metų, o moteris vis dar vengia užsukti į buvusį savo mikrorajoną. Mat jame sukyla liūdnokų prisiminimų.
Georgijus Dekanidzė vadinamas Vilniaus mafijos, arba Vilniaus brigados, krikštatėviu. "Vilnių valdome mes!"- viename dienraštyje dar 1992 metais skelbėsi vienas "brigadinių". Ir pasigyrė, kad per vieną valandą galėtų mobilizuoti šimtus iki dantų ginkluotų savo "karių". Jau po metų kriminalinėms struktūroms užkliuvo to paties laikraščio vienas iš įkūrėjų, leidėjų bei savininkų Vitas Lingys. Jis buvo nušautas netoli savo namų 1993- ųjų spalio 12 dieną. Už šį nusikaltimą, be kitų brigadinių, buvo nuteistas ir Georgijaus bei Tamaros Dekanidzių sūnus Borisas Dekanidzė. Boria buvo sušaudytas.
Kai nusikalstamos struktūros dalinosi pelningiausias verslo sritis, tame tarpe ir alkoholio distribuciją, Dekanidzėms atiteko "Glorijos" distribucija. Šeima turi nekilnojamojo turto Vilniaus centre, Tamarai Dekanidzei (Žurovai) Trakų Nacionalinio istorinio parko teritorijoje, ant Skaisčio ežero kranto, priklauso prabangi vila. Beje, meilė prestižinėse vietose esančiam nekilnojamam turtui išliko: ponios Tamaros nurodymu, ir taip pilį primenančiai vilai buvo pristatytas papildomas aukštas. Ir nors tam leidimo niekas nesuteikė, o teismas įpareigojo nelegalų aukštą nugriauti, Tamarai teismo sprendimas nė motais, vila kokia stovėjo, tokia ir liko.
