Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Viename Lietuvos bažnytkaimyje neseniai įsikūrusi Daiva J. (25 m.) baiminasi, kad apie jos gyvenamąją vietą nesužinotų buvęs draugas, pusantrų metukų sūnaus Alano tėtis, Irako pilietis Šivanas Zucheras (30 m.). Kai tik po vasaros atostogų pradės veikti vietos vaikų darželis, Daiva iškart čionai atsiveš ir sūnelį, kuriuo dabar rūpinasi močiutė, Daivos motina. Nors, tiesą sakant, jauna moteris ir pati nelabai tiki, kad jai pavyks nuo buvusio draugo pasislėpti - kurdų tautybės irakietis nuolat ją ir sūnelį susiranda, maldauja susitaikyti, vėl pradėti gyventi kartu. Tačiau Daiva to sako nedarytų už jokius pinigus - užtenka, girdi, drauge praleistų daugiau nei dvejų metų, per kuriuos sočiai prisiragauta ir šilto, ir šalto...
Draugystės pradžia buvo kupina romantikos
Daiva su Šivanu susipažino prieš trejus metus. Draugų kompanijoje Jonavoje linksminosi ir puikios išvaizdos vyrukas, vardu Šivanas, tuo laiku buvęs laikinai įkurdintas Ruklos užsieniečių registracijos centre. Šviesiaplaukė Daiva ir juodbruvas rudų akių užsienietis vienas kitam bemat krito į akį... Keli susitikimai ir tarp jų užsimezgė artima draugystė, netrukus peraugusi į abipusią meilę...
- Pirmosiomis mūsų pažinties dienomis Šivanas man padarė labai gerą įspūdį, - dabar prisimena Daiva J. - Mandagus, paslaugus, dėmesingas, negailintis komplimentų - apie tokį vyrą ir buvau svajojusi!
Šivanas nuo Daivos nieko neslėpė - pasisakė Lietuvoje esąs jau nuo 1992 metų: su grupe tautiečių bandęs nelegaliai kirsti Rytų Europos valstybių sienas ir pasiekti Vokietiją, tačiau vos iš Lenkijos patekęs į Lietuvą, buvęs sučiuptas pasienio policijos pareigūnų ir pristatytas į užsieniečių registracijos centrą. Šivanas Daivai pasipasakojo, kad jo tėvas prieš kurį laiką žuvo, o motina, be jo, išaugino ir daugiau vaikų. Vieni esą gyvena Amerikoje, kiti - Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse. Šivanas garantavo Irake nepalikęs šeimos, jos esą dar nespėjęs sukurti ir vis dažniau kalbėdamasis su Daiva kalbą kreipė į gyvenimą kartu... Tuo metu, anot Daivos, Šivanas atitiko jos vyro idealą ir mergina ilgai negalvojusi užsienietį priėmė į nuomojamą butą.
Įsimylėjusi lietuvaitė savo naująjį draugą suskubo parodyti ir Biržų rajone gyvenantiems tėvams. Atvažiavęs į kaimą Šivanas esą iš paskutiniųjų stengėsi pasirodyti esąs nepakeičiamas vyras ir žentas - puolė padėti ūkio darbuose, mielai bendravo su tėvu ir motina (jis, Daivos teigimu, gana neblogai kalba rusiškai, o lietuviškai pramokęs ne tik kalbėti, bet ir skaityti bei rašyti), tūpčiojo apie savo mylimąją... Tolerantiški tėvai nesikišo į dukters asmeninį gyvenimą - jei jau kitą tikėjimą išpažįstantis užsienietis dukrai patinka, lai gyvena...
Tačiau netrukus Šivanas ėmė keistis. Daiva atkreipė dėmesį, kad jos mylimasis vis labiau linksta į svaigalus (nors musulmonams tai lyg ir nepriimtina), o išgėręs tampa priekabus, kai kada net agresyvus. Jis imdavo pykti net dėl to, kodėl Daiva, jo nuomone, seginti per trumpą sijonuką ar vilkinti per daug persišviečiančią bliuzelę... Pavydo scenos vis dažnėjo...
Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių
Kai Daivai dar atrodė, kad nesutarimai su Šivanu - tik dėmesio nevertos smulkmenos, ji pasijuto besilaukianti kūdikio. Išgirdęs tokią žinią, be galo apsidžiaugė ir Šivanas. Tačiau jis geresnis įstengė pabūti tik trumpą laiką - vėl ėmė rodyti "karštakošišką" charakterį, vis labiau nesutarė ne tik su Daivos tėvais, bet ir su pačia Daiva. O netrukus, baigusis laikinos vizos, leidžiančios gyventi Lietuvoje, galiojimo laikui, Šivanas, kaip pažeidęs režimą, policijos buvo perkeltas į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje. Taigi Daivai vienai teko pravaikščioti antrąją nėštumo pusę, vienai ir gimdyti. Tiesa, bent kartą per mėnesį besilaukianti mamytė nuvažiuodavo į Pabradę... Tuo laiku Šivanas, tiesą sakant, nebuvo šykštus: Daivai duodavo pinigų (jų atsiųsdavo artimieji), be to, tvirtino labai laukiąs neoficialios šeimos pagausėjimo...
2003-iųjų sausio 10-ąją gimus Alanui Daiva sugrįžo gyventi pas tėvus. Vien dėl to, kad gimė vaikelis, Šivanui pavyko gauti šiokių tokių nuolaidų - jis galėdavo kone savaitei išvažiuoti aplankyti sūnaus ir draugės ir niekas už tai nebardavo, nesiimdavo jokių sankcijų. Tačiau atvykęs į Biržų rajono kaimą Šivanas, girdi, ne vaikeliu rūpinosi ar savo sūnaus motinai stengėsi kiek galint daugiau padėti, o, kaip ėmė atrodyti Daivai, vis atviriau ja naudojosi - juk Daiva gaudavo valstybės paramą... Na o kai, draugui apgirtus, šioje šeimoje vėl ėmė žybčioti nesantaikos žaibai, Daiva ėmė galvoti, ar nereikėtų, kol laikas, kol neįvyko kažkas baisaus, nepataisomo, jiedviem pasukti į skirtingas gyvenimo puses... Daiva Šivanui atleido, kai jis ją sumušė pirmąjį kartą, tačiau kai trenkė per veidą kitąsyk, supykusi surinko draugo daiktus ir įsakmiai paprašė užmiršti takelius į josios tėvų sodybą...
Va tada Šivanas, girdi, ir pasiuto. Jei jau Daiva nenorinti gyventi, atseit jokia čia tragedija (pietiečiui, anot Daivos, beveik neįmanoma susitaikyti su tuo, kad jį palieka moteris - galimi tik priešingi atvejai), tačiau su sūnumi pareiškė nieku gyvu nesiskirsiąs. Pasiimsiąs jį su savimi! Tuo laiku mažajam Alanui tebuvo vieneri metukai, todėl Daiva tokį draugo reikalavimą kategoriškai užprotestavo. Tuomet įtūžęs pietietis Daivą pabandė pergudrauti - slapčia pagrobė sūnaus gimimo liudijimą. Daiva draugo kėslus bemat "išryškino" ir kad ateityje nekiltų panašių nesusipratimų, prie Šivano akių tąjį gimimo liudijimą įmetė į krosnį.
- Tada jis man trenkė dar kartą, - atvirai pasakoja Daiva. - Tai tik paskatino mane tą akimirką galutinai apsispręsti - viskas baigta!
Kadangi šis sugyventinių konfliktas įsiplieskė vėlų vakarą, Šivanas neturėjo kur pernakvoti ir moteris jo pagailėjo. Tačiau ryte buvo šokiruoti ir Daiva, ir jos tėvai - po Šivano pagalve rado pakištą peilį... Visa laimė, kad vyras kietai įmigo... Piktų kėslų turįs juodukas buvo skubiai išvarytas lauk. Daiva ir jos artimieji vylėsi, kad jis daugiau neišdrįs peržengti tų namų slenksčio. Deja, smarkiai klydo...
Prireikė policijos pagalbos
Po kelių dienų Šivanas vėl pasirodė Daivos tėvų gryčioje. Neblaivus, piktai žaižaruojantis rudomis akimis. Ir vėl pareikalavo to paties - atiduoti jo sūnų! Visi nuvyko į Biržų rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybą pasiaiškinti. Čia Šivanui buvo pasakyta, kad nesantuokinį kūdikį prižiūrėti pirmenybę turi motina. Juolab kad vaiko tėvu prisistatantis Irako pilietis neturįs Lietuvoje nei gyvenamojo ploto, nei darbo, nei pajamų. Pora išsiskyrė piktuoju, o po mėnesio, kovo 8-ąją, Šivanas vėl "apsireiškė" Daivos tėvų namuose. Beje, su glėbiu gėlių rankose. Vėl pageidavo pamatyti sūnų ir vėl kalbą nukreipė į tai, ar negalėtų Daiva jam atleisti, sutikti priimti gyventi. Daiva nesileido į jokias kalbas. Tada susinervinęs irakietis maždaug taip pagrasino: "Neturėsiu vaiko aš - neturėsi ir tu!"
Šiųmetę liepos 10-ąją Šivanas Zucheras griebėsi smurto: atvažiavęs į kaimą vėl girtut girtutėlis ir čia radęs tik sūnų bei močiutę, Daivos motiną, pareiškė norįs pabendrauti su savo sūnumi. Kai močiutė pabūgo vaiką atiduoti į girto tėvo rankas, šis ėmė švaistytis siaubingais grasinimais: neva visus išpjausiąs, išžudysiąs! Močiutė griebė už anūko ir nubėgusi pas kaimynę iškvietė policiją. Kai atvyko pareigūnai, agresyvus juodukas jau buvo išdaužęs gryčios langus, pridaręs kitokių nuostolių.
Aršuolis atsidūrė Biržų rajono PK areštinėje, tačiau čia plūdosi, pyko ant policininkų, griežtai atsisakė pūsti į alkotesterį girtumui nustatyti. Nepaisant tokios savivalės, Lietuvoje neturintis teisės gyventi irakietis jau kitą dieną buvo išleistas į laisvę. Kaip "Akistatą" informavo Biržų rajono PK atstovė spaudai Brigita Kubiliūtė, Irako pilietis prisipažino nusikaltęs ir dėl to labai gailėjosi, o tai - atsakomybę lengvinanti aplinkybė... Pasirodo, grasinimais žarstęsis irakietis buvo nubaustas tik administracine tvarka - už viešosios tvarkos pažeidimą, ir tyrimui, kaip sakoma, padėtas taškas. Kodėl nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl grasinimų nužudyti? Kaip per spaudos atstovę paaiškino tyrėjas Dainius Kondrotas, tokio tyrimo nesiimta dėl to, jog nebuvo surinkta objektyvių duomenų, kad tokie grasinimai iš tikrųjų buvo išsakyti (esą nėra tai galinčių patvirtinti liudytojų). Trumpai tariant, kol grasintojas nesiėmė konkrečių veiksmų, nėra už ką jį ir sulaikyti ar įtarinėti.
Padėtis be išeities?
Šiuo metu Šivanas Zucheras dienas leidžia Užsieniečių registracijos centre Pabradėje. Anot šio centro viršininko Roberto Petraičio, jau ne vienerius metus Lietuvoje gyvenantis ir visas savo teises (jas suteikia Lietuvoje priimti užsieniečiams itin palankūs įstatymai) puikiai žinantis irakietis visiems įgrisęs iki gyvo kaulo. Irako pilietis esą bandė įrodyti, kad gimtojoje šalyje buvo persekiojamas, siekė gauti Lietuvoje politinį prieglobstį, tačiau nepateikė tai patvirtinančių argumentų ir jo prašymas teisme buvo atmestas. Po tokio teismo sprendimo Šivanas Zucheras turėjo būti deportuotas į Iraką. Deja, to nepadaryta iki šiol. Kodėl? Ogi dėl to, kad minėtoje šalyje esant nepaprastajai padėčiai neveikia atitinkamos tarnybos, ir Lietuvoje nelegaliai apsigyvenusio irakiečio deportacija kol kas negalima. Šivanas Zucheras tai esą puikiai žino ir esama padėtimi naudojasi: kone kasdien nusižengia nustatytai tvarkai, įžūliai apgaudinėja (pasiskolina, tačiau neatiduoda pinigų) kitus centro gyventojus, dažnai girtauja, o neblaivus bemat puola švaistytis kumščiais... Kitaip sakant, Lietuvoje už dyką apgyvendintas, aprengtas, apskalbtas ir pamaitintas užsienietis visus iš eilės "muštruoja", su niekuo nesiskaito, o atsakomybės - jokios.
Centro viršininkas Robertas Petraitis sakė negalįs atsistebėti Biržų rajono PK pareigūnų pozicija, kuomet agresyvaus būdo pietietis grasina susidorojimu (o iš tokio "karšto" žmogaus, ir dar girto, esą galima visko tikėtis!), o uždarytas į areštinę, pradėjus ikiteisminį tyrimą ir paprašius teismo jį suimti (kad būtų apsaugota nukentėjusioji pusė), paleidžiamas į laisvę!
O užsieniečių komplimentų pakerėtoms lietuvaitėms Daiva J. pataria neprarasti dėl vyrų proto ir bendram gyvenimui ryžtis tik visapusiškai įsitikinus, kad tai - tikrai jų didžioji ir vienintelė gyvenimo meilė.
