Mantas LIDEIKIS
Pasak Šilutės rajono savivaldybės Ekstremalių situacijų valdymo centro koordinatoriaus, savivaldybės civilinės saugos tarnybos vedėjo Romo Renčeliausko, užtvinęs Nemunas jau slūgsta, tačiau po praėjusio savaitgalio Šilutės rajone vis dar tebėra apsemta 11 kaimų ir 66 sodybos. Vanduo nuo likusio pasaulio atkirto 138 žmonės. Užlieti 22 tūkstančiai hektarų žemės.
Maždaug 5 tūkstančių hektarų užlieta ir Pagėgių savivaldybėje. Čia į potvynio zoną patenka 87 žmonės, gyvenantys 22 sodybose ir 8 kaimuose.
Vandens gylis ant Šilutės - Rusnės kelio šios savaitės pradžioje siekė 30 centimetrų. Pasak specialisto, vanduo Nemune senka, tačiau jo lygis kyla mažesnėse upėse. Todėl potvynis iš krašto nesitrauks dar bent porą savaičių.
Gyvena kantrūs žmonės
Senesnieji apylinkės gyventojai prisimena, jog didžiausias praėjusio šimtmečio potvynis Nemuno žemupyje kraštą ištikęs buvo 1958 metų pavasarį. Tuomet apsemta 57 000 hektarų teritorijos, Venecijos dalią patyrė daugybė kaimų ir jų gyventojų. Paskutinis didelis potvynis buvo kilęs 1994 metais - vanduo "užkariavo" daugiau kaip 40 tūkst. hektarų teritorijos.
Paskutinį didelį potvynį prisimena ir Žalgirių kaime gyvenantys žmonės. Elvyra Miklovienė (70 m.) pasakojo, jog tuokart ir jų namus buvo pasiekęs vanduo - jis teliūskavo kambariuose. Nors šiaip išsiliejęs Nemunas tik atkerta kelią susisiekti su aplinkinėmis gyvenvietėmis ir Šilute.
Šių metų potvynis, pasak moters, švelnesnis - vanduo matyti visai čia pat esančiose pievose, tačiau namų nepasiekė. Pasak moters, jai sunkiausia potvynių metu, kai reikia medikų pagalbos sulaukti. Mat serganti širdies liga ir dažnai tenka kviestis greitąją pagalbą. Pastariesiems nelengva pasiekti apsemtų sodybų gyventojus, nors atrodo, kad nuo plento juos galima ir ranka pasiekti. Tuomet gelbsti kaimynai. Turintys visureiges mašinas arba traktorius žmonės be vargo pasiekia sausesnes vietas ir esant reikalui niekuomet neatsisako padėti. Tuo tarpu dažniausia susisiekimo priemonė su atokiau gyvenančiais kaimynais - valtis.
Vis dėlto nė vienam šio krašto gyventojui net nešauna galvon išsikraustyti iš kasmet apsemiamų teritorijų. Prisisirišę prie savo namų žmonės ištveria kelias savaites trunkantį potvynį ir paskui vėl gyvena, kaip gyvenę. Apsisaugoti nuo vandens jie sugalvoja įvairiausių gudrybių - namuose ir tvartuose pasistato medinius pastolius, ant kurių sukelia auginamus gyvulius, sukrauna šieną, o apsėmus namus - ir patys taip įsitaiso. Nors žinoma, nuolatinė drėgmė - nedraugas sveikatai. Ir kas turi galimybę, toms kelioms savaitėms išsikelia į "sausumą" - pas gimines, vaikus ar draugus.
Pasak E. Miklovienės, dėl pakilusio vandens patirtų nuostolių niekas nekompensuoja, seniūnija tik padeda gauti specialią neperšlampamą aprangą.
Potvynis dvelkia romantika
E. Miklovienės sodyba, galima sakyti, "sausa" ir ją be vargo pasiektum be specialių priemonių, o kiti Žalgirių kaimo gyventojai tuo pasigirti negali. Vos pasukus nuo plento Šilutė - Rusnė į Žalgirių kaimą vedantį keliuką, tenka sustoti. Toliau lengvuoju automobiliu nebepravažiuosi. Tenka sėstis į visureigį arba automobilį palikti ant kelio, persiauti guminiais batais ir bristi iki namų per vandenėlį, kuris ant kelio vietomis siekia gerokai aukščiau kulniukų.
Per šeštąją dešimtį jau perlipęs Žalgirių gyventojas Helmutas Petrikas teigia, jog savo lengvajį automobilį dar prieš potvynį perkelia pas prie plento gyvenančius kaimynus, kurių vanduo paprastai nesiekia. Tie žmonės neprieštarauja savo kieme priglausti apsemtųjų mašinas. Guminiai batai, pasak Helmuto, tokiomis dienomis čia yra privalomi.
Rusnėje gimęs H. Petrikas tris dešimtemčius yra praleidęs užsienyje, tačiau kai grįžo į Lietuvą, kartu su savo gyvenimo drauge niekur kitur neieškojo pastogės, kaip tik gimtosiose vietose.
Anot žmogaus - potvynis jam ne tiek sunkus, kiek įdomus ir savotiškai romantiškas metas. Pirmiausia dėl to, kad primena vieną iš nuostabiausių laikų - vaikystę ir jaunystę. Pašnekovas teigė, jog potvynis jam, moksleiviui buvo ypač laukiamas, nes tuomet nereikėdavo eiti į pamokas, būdavo savotiškos atostogos. Jam ir dabar potvynis siejasi taip pat su maloniais dalykais - visų pirma, taip laukiamo pavasario atėjimu, gamtos atbudimu ir įvairiais džiaugsmais. Todėl Helmutas tikina, jog šiuo laikotarpu galima rasti daug romantiškų ir smagių akimirkų.
Kelininkai dirba išsijuosę
Tuo tarpu kitiems kasmetinis potvynis - pats darbymetis. Tokiais žodžiais apie jį atsiliepia "Klaipėdos regiono keliuose" dirbantys Ričardas ir Mindaugas. Pasak jų, patvinus Nemunui, kiekvienais metais užliejamas nemžas kelio Šilutė - Rusnė ruožas. Šiemet vanduo apsėmęs apie 400 metrų šio kelio, o įmonės darbuotojų užduotis - padėti automobilių vairuotojams įveikti vandeningą kelio atkarpą. Vyrai sako, jog dideli automobiliai, visureigiai, su apsemtu keliu nesunkiai "susidoroja" ir patys. Tačiau lengvosioms mašinoms tenka naudotis specialių tralų paslaugomis. Keliais prie traktorių prikabintais tralais kelininkai perveža automobilius nuo vienos sauso kelio dalies iki kitos. Tam, kad būtų laikomasi tvarkos, šioje vietoje nuolat budi policijos patrulių ekipažas. Lengvieji automobiliai keliami nemokamai ir ta paslauga teikiama nuo 6 ryto iki 10 vakaro. Vėliau jau keliamas tiktai specialusis transportas.
Pasak vyrų, nors kelias ir judrus, per dieną tenka perkelti 600 - 800 automobilių, tačiau jokių incidentų iki šiol nepasitaikė. Vairuotojai elgiasi drausmingai ir jokiais neapgalvotais veiksmais darbo netrukdo. Tik būna, jog pasitaiko vienas kitas drąsuolis su lengvuoju dyzeliniu automobiliu, pasiryžęs įveikti vandenį savomis jėgomis. Vyrai jam atsako: "Dyzelis gal ir "neprigers", bet vandenį iš salono paskui pats semsi ir šlapią užpakalį džiovinsi". Be to, perspėja, jog jeigu vis dėlto užges vidury ir trukdys eismą, susilauks nemalonumų ir turės pats savo automobilį į sausumą išvilkti. Po to karštakošiai paprastai atvėsta ir "lipa" ant tralo.
Kelininkai pasvarsto, jog kasmet to paties darbo būtų galima ir išvengti. Mat vanduo kiekvieną kartą apsemia vis tą pačią kelio dalį - greičiausiai pakaktų šioje vietoje pastatyti tik nedidelį tiltuką ir kelininkams nebereikėtų kasmet čia vargti po vieną kilnojant automobilius. Tačiau garsiai apie tokį projektą kol kas nekalbama ir vyrai neabejoja, jog dar ne vienerius metus potvynio dienomis tranprosto eismas čia bus organizuojamas taip, kaip ir dabar.
Pasak pašnekovų, pastaruoju metu sudėtingiausios sąlygos transproto kėlimui buvo susidariusios praėjusią savaitę. Išeiginę kovo 12-ąją vandens lygis netiktėtai pasiekė 72 cm ir tai jau ėmė grėsti perkėlimo organizavimui. Mat jei vandens gylis viršija 80 centimetrų, nebegali važiuoti ir tralus traukiantys traktoriai. Antradienį ryte vandens lygis nuslūgo ir buvo 67 cm, o į vakarą vėl šoktelėjo ir netrukus pasiekė 85 cm. Tuomet automobilių kėlimą teko sustabdyti, nes tai tapo pavojinga. Vyrai prisiminė, jog keliant paskutinį automobilį srovė buvo tokia stipri, kad į pakelės griovį nunešė traktorių, tempiantį trąlą su ant jo buvusiu automobiliu. Jie ištraukti tik kitą dieną, kai vandens lygis ėmė slūgti ir netrukus vėl pasiekė 65 cm. Žmonės įvykio metu nenukentėjo. Visiems įstrigusiems padėjo gelbėtojai su savo amfibija.
Potvynis grėsė ir toli nuo Pamario
Dėl to, kas sukėlė tokį staigų vandens lygio šoktelėjimą Pamaryje, buvo keletas nuomonių. Manyta, jog tai galėjo įvykti ne tik dėl susidariusių ledų sangrūdų Nemuno žemupyje, bet ir dėl to, kad Kauno hidroelektrinė buvo priversta atidaryti pralaidas ir į Nemuną iš Kauno marių nuleisti didelį kiekį vandens. Tą padaryti buvo būtina, nes buvo pavojus būti užlietam palei Nemuną aukščiau marių įsikūrusiam Birštonui. Staigaus vandens lygio Šilutėje kilimo išvakarėse Nemune žemiau Birštono susigrūdus itin didelei ledų ledų sangrūdai ir patvinus upei, vanduo pradėjo lietis į miestą. Birštono ugniagesiai net tris praėjusios savaitės paras į miestą plūstantį vandenį pumpavo atgal į upę. Laukdami patvinusio Nemuno bangos, kai bus pramušta ledų sangrūda ties Birštonu, ir norėdami padėti Nemunui nuplukdyti susikaupusį vandens kiekį, Kauno hidroelektrinės darbuotojai atidarė pralaidas - pasipylė maždaug 1000 kubinių metrų per sekundę vandens kiekis.
Tačiau Šilutės hidrometeorologijos tarnybos darbuotojai netiki, kad potvynio ūgtelėjimą pamaryje galėjo sukelti būtent iš Kauno hidroelektirnės paleistas vanduo. Jis pamarį esą pasiektų tik po dviejų parų ir neturėtų jokios didesnės įtakos jau esančiam potvyniui. Anot specialistų, staigus potvynis Šilutėje galėjo kilti dėl čia susidariusių ledų sangrūdų, kai viena sangrūda, buvusi netoli Tatamiškio kaimo, pajudėjo, o kita, ties Uostadvariu, dar stovėjo. Vandens ir ledų masė, kol sugriovė tą kliūtį savo kelyje, staigiai ir pakėlė vandens lygį, o jai sugriuvus, viskas taip pat greitai nuslūgo. Esą tokie reiškiniai nutinka kasmet.
Užlietame krašte apsilankė ir ministras
Praėjusį penktadienį į pamario kraštą pasižiūrėti, kaip čia gyvena ir jaučiasi apsemti žmonės, kaip jiems teikiama pagalba, atvyko ir vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys. Jis susitiko su aukščiausiais Šilutės valdžios atstovais, civilinės saugos, priešgaisrinės tarnybos specialistais, be to, sraigtasparniu iš orą apžvelgė apsemtąsias teritorijas.
Ministrui papasakota, jog potvynio zonoje esančiose Klaipėdos, Šilutės ir Tauragės priešgaisrinėse gelbėjimo tarnybose sudarytos mobilios ugniagesių gelbėtojų grupės, kurios budi ištisą parą ir išvyksta padėti nelaimėje atsidūrusiems gyventojams. Į pagalbą Šilutės rajone potvynio apsemtų sodybų gyventojams skirta ratinė amfibija. Šilutės ir Pagėgių gelbėtojai į nelaimės vietą vyksta specialiai parengtais gelbėjimo automobiliais, aerokateriais bei gaisriniais gelbėjimo automobiliais su reikalinga įranga ir priemonėmis.
Potvyniai primena ir HES-ą
Potvyniai ir atoslūgiai pavojingi gali būti ne tik pamariečiams. Kauniečiai jau seniai įprato gyventi greta Kauno marių, kurias saugo iš pažiūros nedidelis statinys - Kauno hidroelektrinė. Tačiau kiekvieną pavasarį savotišką įtampą tenka išgyventi ir čia dirbantiems žmonėms. Mat jų atsakomybė ir svarbiausia užduotis - padaryti taip, kad neįvyktų nelaimė. Tokia grėsmė, nors ir tolima, vis dėlto įmanoma. Vanduo yra nepaprastai landi ir stipri stichija, kurią suvaldyti galima tik tada, kai ji neviršija tam tikros ribos. Po to jau - bėk ir gelbėkis, viską palikęs Dievo valiai. Nors jau daugiau kaip 40 metų veikiančios Kauno hidroelektrinės darbuotojai tikina, jog katastrofos grėsmė labai maža, bet visgi kas nutiktų, jei ši elektrinė sugriūtų?
Pirmiausia nukentėtų didelė dalis Kauno miesto. Sugriuvus elektrinės užtvankai, miesto centro ir senamiesčio kryptimi plūsteltų maždaug 20 metrų aukščio, savo kelyje viską griaunanti banga. Nors teigiama, kad pirminė banga gana smarkiai ir slūgtų - ties Panemunės tiltu ji jau siektų tik 4,3 metro, o ties Aleksotu - jau vos 1,1 metro, galime neabejoti, jog Nemuno paupyje esanti miesto dalis būtų visiškai sunaikinta. Paskui bangą plistų greitai kylantis potvynis, kuris užlietu tai, kas liko nesugriauta priešakyje besiritančios bangos smūgio. Nepaliesti liktų tik tie miesto rajonai, kurie yra ant Nemuo šlaitų. Žmonių ir materialiniai nuostoliai būtų siaubingi. Trumpai tariant, Kaunui būtų suduotas toks smūgis, po kurio šis miestas sunkiai beatsitiestų. Potvynis truktų tol, kol ištekėtų visas Kauno marių vanduo, jį daugiau ar mažiau justų visos Nemuno paupyje esančios gyvenvietės ir miestai.
Be abejonės, kad taip neįvyktųm labai stengiamasi. Kauno hidroelektrinėje prieš kiekvieną potvynį patikrinami visi įrengimai ir mazgai. Kasmetm artėjant potvyniuim iš anksto nuleidžiamas tam tikras kiekis Kauno marių vandens. Staiga susikaupus dideliam vandens kiekiui, Kauno hidroelektrinė yra pajėgi per sekundę į Nemuną išleisti net iki 4000 kubinių metrų vandens. Laimei, šio rodiklio niekuomet neteko pasiekti. Pati elektrinė, jos užtvankos nuolat nuodugniai tikrinamos. Taigi iš esmės Kauno HES-ą sugriauti galėtų tik iki šiol dar nebūtas gamtos kataklizmas arba šiais laikais kur kas labiau tikėtinas teroristinis smūgis.
