Kas ne su Dievu, tas su šėtonu
Šėtono garbintojų pėdsakai Lietuvoje
Mantas LIDEIKIS
Velnią garbinačios draugijos, kruvini jų ritualai, gyvūnų ar net žmonių aukojimai - gandai tai, paskalos ar tiesiog lakios vaizduotės vaisius? Šėtono garbinimas, kitaip dar vadinamas satanizmu - pasaulyje gana plačiai aptariamas, o tai reiškia, jog ir paplitęs reiškinys. Tačiau kad ir kaip būtų įdomu, beveik nėra duomenų apie tai, kur, kiek ir kokios yra įsikūrusios šėtono garbintojų organizacijos, kas jų nariai, kur jos renkasi, kokią kryptį turi. Duomenų apie tai vargiai rasime ir Lietuvoje. Tėra tik mitai ir paskalos, jog štai kažkur veikia šėtono garbintojų draugija. Jai netgi galimi priskirti kai kurie įvykdyti šiurpūs ir dažnai nepaaiškinami nusikaltimai.
Satanizmo tyrinėtojas
Satanizmas, kaip reiškinys vis dėl to gyvuoja, įsitikinęs kaunietis Modestas, save, beje, vadinantis magijos ir okultinių reiškinių žinovu. Modestui 37 metai, o okultiniais reiškiniais jis tikina susidomėjęs dar vaikystėje - esą jo močiutė raganavusi, burdavusi iš įvairiausių dalykų, spėdavusi iš delno ir pagal žvaigždes, žinojusi žolelių paslaptis. Anot Modesto, jos neginčijamais sugebėjimais jis įsitikinęs labai seniai, kai močiutė beveik tiksliai nusakiusi daugelio jo pažįstamų ateitį ir likimus. Iš jos jis paveldėjęs ir savo "galią". Satanistu savęs Modestas nelaikytų, nors pripažįsta, jog šis reiškinys - viena iš svarbiausių jo susidomėjimo krypčių.
Anot Modesto, satanizmas jį traukia kaip atvirkštinė filosofija tradicinei krikščionybei. Šiems tyrinėjimams vyriškis teigia paskyręs labai didelę dalį savo laisvo laiko ir kada nors tikisi parašyti apie tai knygą. Tuo tarpu kol kas renka medžiagą.
Modestas teigia, jog satanizmą reikia skirti nuo vandalizmo, kas yra dažnai suplakama į vieną. Anot vyriškio, kapinėse vartomi paminklai, bažnyčių sienų tepliojimas dažais, išpiešiant šešetus ar kai kuriuos magijos simbolius toli gražu nereiškia, jog tai - satanistų darbas. Jo žodžiais, "rimtas" šėtono garbintojas tokiais niekais niekada neužsiims. Mat daugelių atvejų satanizmas esą neišeina už filosofijos ribų. Tuo tarpu kapinių ir bažnyčių niekinimas dažniausiai tėra narkotikus ar alkoholį vartojančių, jėgų nežinančių kur dėti paauglių darbas siekiant sau kažką įrodyti. Modestas siūlo dažniau pasižvalgyti gatvėje, kur ir taip galima aptikti daugelį tariamų šėtono ženklų. Pažvelkime į kai kurių automobilių numerius - kiek dažnai teks išvysti automobilį pažymėtą trimis šešetukais. Ko gero, yra matęs ne vienas. Bet tai nereiškia, jog tame automobilyje - šėtono garbintojas rieda. Nors Modestas teigia, jog nė kiek nenustebtų, jei žmogaus su tokia simbolika "puoštu" automobiliu mastysena tikrai labai priartėjusi prie tos negatyviosios, vadinamųjų šėtono garbintojų filosofijos. Simbolika pasako daug, bet toli gražu ne viską.
Anot Modesto, tikrųjų satanistų pėdsakų mūsų šalyje jam nėra pvykę užčiuopti. Tam tikros tokio judėjimo apraiškos buvo ir tebėra, tačiau pastaruoju metu jos pritilusios ir daugiausi sulindusios "į pogrindį".
Anot pašnekovo prieš keletą paskutinių metų satanizmui priskiriamais reiškiniais labiausiai garsėjo Klaipėda ir Klaipėdos kraštas. Nors to reiškinio gerbėjų galima aptikti ir kituose miestuose.
Daugiau ateistai, negu satanistai
Modestas pasakojo, jog jam buvo pavykę užmegzti kontaktus su tenykšte organizacija, pasivadinusia "Juodają draugija". Tačiau paaiškėjo, kad satanizmo ten tiek ir tebuvo. Į šią skambiai save įvardijusią draugiją, kurios nariai rengiasi juodais odiniais drabužiais, tatuiruojasi odą ir žymisi panašia simbolika, tiesiog susibūrė įvairios "sunkios" muzikos gerbėjai, kurie tikina netikintys Dievu, bet ir negarbinantys jokio šėtono. Tiesiog šie žmonės taip išreiškia savo individualybę. Draugijos, kuri labiau priminė laisvalaikio klubą, nariai rinkdavosi apleistuose pastatuose ir ten leisdavo laiką. Žinoma, ne visada ramiai ir be triukšmo, todėl apie keistai apsirengusius, keistomis šukuosenomis pasipuošusius asmenis ir ėmė sklisti gandai bei paplito kalbos apie šėtono garbintojų sektą.
Anot satanizmo tyrinėtoju save vadinančio Modesto pirmieji satanistiniai susivienijimai pasaulyje astirado prieš gerus keturis dešimtmečius. Pradininku laikomas toks Antonas Lavėjus, kuriam esą priklauso ir antibiblinio veikalo "Šėtono biblija" sukūrimas. Tai esą filosofinis darbas, pagrindžiantis ir pateisinantis pasaulyje tvyrantį blogį. Nors, Modesto žodžiais, šėtono garbintojų susibūrimai, be jokios abejonės, turėjo vykti ir gerokai anksčiau. Tik su A. Lavėjaus tamsiąja filosofija ir jos paplitimu daug kas išėjo į viešumą, ir kaip sakoma, tapo judėjimu ir reiškiniu. Kiek pasaulyje yra šėtono garbintojų, pasakyti negali niekas - manoma, jog galbūt keliasdešimt, gal, keli šimtai tūkstančių. Daugelių atvejų prie panašių grupių dedasi atskalūnai, nesubrendę žmonės arba tesiog naujų potyrių ir įspūdžių vis ieškantys paaugliai. Esą, norint įsilieti į tokių gretas ir duodamos išbandomosios užduotys - sugauti, užmušti ir suvalgyti gyvūną, vartyti antkapius kapinėse arba niekinti bažnyčias. Modesatas sako, jog dalis tiesos tame yra, tačiau tai nereiškia, jog kiekvienas panašus išpuolis mūsų šalyje ir yra būtent toks satanistinių grupių naujų narių įšventinimo ritualas.
Ritualinių mirčių pėdsakai
Vienas iš satanizmo bruožų - vykdomos ritualinės žmogžudystės, neva velnio paliepimu. Tačiau Modestas teigia beveik negirdėjęs apie panašius įvykius Lietuvoje. Tiesa, prieš keletą metų kažkas panašaus buvo nutikę Klaipėdoje. Tuomet du uostamiestyje gyvenantys rusai peiliu mirtinai subadė kitą savo tautietį. Nužudytasis buvo praktikuojantis krikščionis, tuo tarpu abu žudikai pasivadino velnio tarnais. Jie buvo pripažinti nepakaltinamais ir gydyti psichiatrijos ligoninėje. Dar vienas su tariamu šėtono garbinimu susijęs įvykis - jauno klaipėdiečio savižudybė. Mirčiai vaikinas pasirinko penktadienį ir dar tryliktą dieną, ir taip pasielgė sąmoningai. Vėliau nustatyta, jog prieš mirtį savižudis daug domėjosi juodąja magija, bendravo su panašia dvasine pakraipa besidominčiais bičiuliais.
Modestas savo namuose turi surinkęs nemažai literatūros apie įvairius okultinius reiškinius, satanizmą. Vyras įsitikinęs, jog satanizmo apraiškos yra ne kas kita, kaip visuotinis, daugiausia jaunimo protestas prieš labai varžančią pasaulyje ypač paplitusiąją krikščioniškąją religiją. Jauni, nesubrendę žmonės, neturintys tvirtų pagrindų lengvai pasiduoda kitų įtakai, įsitraukia į panašią veiklą, kuri turi ir nusikaltimo atspalvių. Anot Modesto, Lietuvoje sunkių nusikaltimų siejamų su satanizmų nėra daug galbūt ir dėl to, kad čia vyraujančios ir save satanistais vadinančios jaunuolių grupės propaguoja ne tiek smurtą ir prievartą, kiek visišką Bažnyčios nepripažinimą ir niekinimą bei toleruoja alkoholio, narkotikų vartojimą, paleistuvystę.
Satanizmo dvasinė praktika - vadinamosios juodosios mišios. Jų tikslas su velniu arba šėtonu užmegzti artimą ryšį, tai yra įvairiais ritualais mėginti jį prisišaukti. Tam pasiekti garbinamas seksualumas, kaip altorius tokių apeigų metu gali būti naudojama nuoga moteris, atliekami lytiniai aktai ir orgijos, aukojamas koks gyvūnas. Per tokias apeigas išniekinami ir krikščioniški simboliai - kryžius, jeigu turima - Ostija.
Visi šie veiksmai dažniausiai atliekami skambant šiuolaikinei šėtoną garbinančiai muzikai, apsvaigus nuo alkoholio arba narkotikų.
Beje, satanizmas skverbiasi ir į internetą. Lietuvoje jau kuris laikas veikia interneto svetainė, skirta būtent tokiems reiškiniams propaguoti. Nors anot Modesto informacija šioje svetainėje daugiau ateistinė, nei dvelkianti satanizmu.
Visas blogis - Rusijoje?
Tuo tarpu Rusijoje, Modesto žiniomis, satanistinės organizacijos vienija keliasdešimt tūkstančių bendraminčių. Dėl plintančio satanizmo toje šalyje netgi įkurtas specialus padalinys - Satanistinių sektų tyrimo skyrius. Su Šėtono garbintojais kovojančių Rusijos pareigūnų darbą apsunkina tai, jog satanistų vadeivos gerai išmano šalyje galiojančius įstatymus. Jų gretose daug nepakaltinamųjų - nepilnamečių ir psichinių ligonių. Rusijos spec. tarnybų duomenimis, su retomis išimtimis visi plačiosios šalies teritorijoje užfiksuotus kapinių ar bažnyčių išniekinimus įvykdo ne nuo alkoholio apkvaitę paaugliai, sumanę pakvailioti, o satanistai. Minėtieji vandalizmo aktai traktuojami kaip išbandymai, pirmasis "krikštas". Tačiau Rusijos satanistai esą neapsiriboja tik antkapių išvartymais ar kryžių išniekinimais. Visuomenę pasiekia ir žinios apie tai, jog satanistais save laikantys asmenys kapinėse iškasa ir niekina mirusiuosius.
Didelė blogybė
Tradicinis krikščioniškasis katalikų pasaulis satanizmą laiko didele blogybe. Pasak teologo ir psichologo Irmanto Naruševičiaus tai ypač pavojinga jaunimui, kuris labai jautrus įvairiems potyriams ir išgyvenimams. Pasinaudojant tariamomis laisvėmis, idėjomis jaunuoliai lengvai įtraukiami į panašių grupių veiklą. Dažnas tokių neturi jokių dvasinių pagrindų, nemoka atsirinkti, kas yra gerai, o kas - blogai. Labai dažnai panašių sektų vadovai jomis daugiau dangsto savo nusikaltimus arba tiesiog chuliganišką elgesį, o ne tikrus religinius įsitikinimus. Tuo tarpu paties satanizmo, kaip blogio jėgų garbinimo, ideologija yra labai žlugdanti ir traumuojanti asmenybę, galinti turėti neigiamos įtakos gyvenimui ateityje.
