Kaubojų prokurorą globoja Venera
Tiems, kurie dar nežino, kas yra prokuroras, patariame nežiūrėti per televiziją rodomo serialo "Prokurorai", nes tai pats baisiausias filmas, tiesiog pornografija. Taip sako Anykščių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras Ričardas Juozainis (37 m.). Paklausykime jo...
- Tai, ką ten rodo, yra kažkas baisaus. Kelias serijas pažiūrėjau - daugiau neišlaikė nervai. Tai lyg karikatūra. Net policininkai juokiasi ir jei kas, sako - dirbsit kaip prokurorai. Ne, sakau, šitaip nebus.
- Tad dabar pasakykite, kas tai yra prokuroras?
- Kai reikia išaiškinti nusikaltimą, visi žiūri, ką veikia prokuroras. Kai nusikaltėlis nenuteisiamas dėl to, kad pritrūko įrodymų, - kaltas prokuroras. Jis kaltas ir tuomet, kai teismas kaltininką išteisina. Taip yra todėl, kad prokuroras, kaip ta kempinė, turi viską sugerti. Save priskiriu prie patriotų-idiotų. Todėl, kad panašus šių žodžių sąskambis. Antras dalykas - vis dar tikiu idėja. Man prokuroras visąlaik buvo teisingumo stulpas. Būtent prokuroras, o ne teisėjas. Kodėl? Visų pirma todėl, kad prokuroras yra tas skydas, kuris stumia, o teisėjas tiktai vertina. Aš dar nelaikau savęs tokiu senu, kad galėčiau sėdėti prie stalo ir vertinti bylas (čia pašnekovas kalba apie save kaip apie vyriausiąjį rajono apylinkės prokurorą - R. P.)... Man reikia judėjimo. Nežinau, kaip kitur, bet šiame rajone susiklosčiusi tokia nuostata: jeigu jau esi viršininkas, tai turi nedirbti. Čia jaučiu feodalizmą.
- Jūs lyg ir priklausote miesto grietinėlei. Ar smagu dalyvauti pobūviuose, būti įvairių renginių svečiu?
- Anykščiuose dirbu jau dveji metai, tačiau dar daug žmonių nepažįstu. Aišku, gaunu įvairių pakvietimų, bet paprastai renginiai organizuojami savaitgaliais, o aš tuo metu išvažiuoju namo, į Panevėžį, pas šeimą.
- Tai jūs gyvenate kaip kai kurie Seimo nariai - vienas sutuoktinis viename mieste, kitas - už šimto ar daugiau kilometrų?
- Atsakysiu taip: yra žmonių, kurie gyvena nesusituokę, yra žmonių, kurie gyvena neišsiskyrę. Aš priklausau prie pastarųjų. Beje, vasarą šeima (žmona Aušra ir du sūnūs - mažasis Marius ir dičkis Tomas) atvažiuoja pas mane, į Anykščius, į kurortinį miestelį, kur labai graži gamta, apylinkės, kur galima pailsėti geriau nei Panevėžyje.
- Tikriausiai nenustebsite, jei pasakysiu, jog apie jūsų garsiąją skrybėlę jau sklinda legendos...
- Apie tai jau buvo rašyta... Skrybėlė - labai praktiškas dalykas. Jų turiu dvi. Viena tikra, kaubojiška. Vasarą brolis ją parvežė iš Amerikos. Jis žinojo, ko noriu - kaip tik tokių lauktuvių prašiau... Antroji skrybėlė pirkta Panevėžyje. Ji yra odinė. Skrybėlę pradėjau nešioti būdamas maždaug 32 metų. Toks galvos apdangalas suteikia romantikos. Tačiau man skrybėlė turi būti plačiabrylė, kad nereikėtų nešiotis lietsargio. Prie jos reikia derinti ir paltą, nes kitoks drabužis netinka. Tai vaikystės romantikos sentimentai - kiek mano kartos vaikinų žavėjosi indėnais ir kaubojais... Taip išliko "kantri" stiliaus skrybėlė. Beje, net automobilio bet kokio nepirkau - ieškojau fordo. Ir dabar tokį turiu...
- Tačiau vieną kartą toji plačiabrylė užkliuvo chuliganams...
- Tai atsitiko Panevėžyje prieš porą metų. Kaip tik tuo metu šiame mieste buvo labai įtempta padėtis. Grįžtant namo gatvėje prikibo girti chuliganai - norėjo numušti skrybėlę. Tačiau aš nepasidaviau, pareikalavau sustoti, ėmiausi visų įmanomų priemonių - negalėjau tokių asmenų nesulaikyti. Juolab jog su savimi turėjau tarnybinį ginklą. Tada aš nėjau kaip kaubojus, tačiau po šio įvykio Panevėžyje visi mane pažįsta kaip prokurorą, o ne kaip kaubojų...
- Bet skrybėlė, ginklas - buvote kaip tikras kaubojus...
- Taip, todėl ir papuoliau į mūšį.
- Sakėte, jog jums nesvetima romantika. Vadinasi, prokuroras gali ne tik kaltinti, bet ir... įsimylėti?..
- Na, va, prasideda... Žinoma, kad gali, kaip ir bet kuris kitas žmogus. Niekam nesvetimas tas jausmas. Juo labiau kad esu pasmerktas, nes gimęs balandžio pradžioje, Jaučio ženkle. O tai reiškia, jog mane globoja Venera. Širdis plati...
- Pavyzdžiui, galima užmegzti tarnybinį romaną, ypač kai žmona taip toli...
- Tarnybinių romanų gali būti tarp įvairiausių profesijų žmonių. Tai lemia ne darbas, o žmonės. Gyvenant tokiame mieste kaip Anykščiai užmegzti romaną yra daug sudėtingiau nei Panevėžyje ar Kaune. Be to, man jau seniai kalbėjo, kad panevėžietės - labai gražios moterys. Kol iš šio miesto neišvažiavau - nepastebėjau. Dar gydytojas Žebrauskas taip yra pasakęs. Tik nesuprantu, kodėl? Beje, čia ir bendravimo maniera man nelabai suprantama. Pavyzdžiui, Panevėžyje užeiti į kavinę, pakalbinti moterį, pakviesti puodeliui kavos be jokių užpakalinių (kaip aš sakau) minčių visai nesudėtinga, tai natūralu. O čia, Anykščiuose, pabandęs tai padaryti likau nesuprastas. Moteris iškart susigūžia, nors jos net nebandai "kabinti". Čia visai kitaip vertinamas natūralus žmonių bendravimas...
- Prokuroro pareigose dirbate jau 12 metų. Nejaugi nepasitaikė situacijų, kai netikėtą akibrokštą pateikė būtent moteris?
- Nusikaltėles moteris aš labai gerbiu dėl to, jog, kaip rodo kriminologiniai tyrimai, jos yra intelektualesnės, jų padaryti nusikaltimai jei ne žiauresni, tai geriau apgalvoti, jų ir išsilavinimo lygis aukštesnis. Galiu pateikti vieną klasikinį pavyzdį. Turėjau bylą, kurioje viena moteris (bankrutavusio Panevėžio fabriko ekonomistė) buvo kaltinama sukčiavimu stambiu mastu. Per metus ji sugebėjo pavogti 159 000. Šaunuolė. Atėjusi į šią gamyklą ji iškart pamatė, kaip elementariai moterys pažeidinėja darbo tvarką. Taigi kaltinamoji buvo suklastojusi parašus, todėl ekspertizei reikėjo paimti jos parašą. Kaltinamajai pasakiau, kad ji pasirašytų kelis kartus - sėdėdama ir stovėdama. Pažiūrėjusi į mane ji paklausė: "O jums, prokurore, gulint pasirašyti nereikia?" O apskritai kalbant apie bylas, man pačios įdomiausios ne tos, kuriose - primityvus šešių klasių išsilavinimą turintis nusikaltėlis, žiaurus ir bukas, bet tie atvejai, kuomet nusikaltimą padaręs asmuo turi smegenų...
- Gal pasakysite, už kiek galima nupirkti prokurorą?
- Negaliu pasakyti. Man neteko paimti kyšio. Negaliu sakyti, kad nesiūlė, tačiau tokiais atvejai teko parodyti duris. Visų pirma tai labai didelis rizikos laipsnis. Na, sakykim, duoda milijoną, tačiau iškart kyla įtarimas, už ką duoda, nes tokiu atveju suinteresuotas asmuo geriau tuos pinigus nuneš Seimo nariui, kad šis priimtų palankų įstatymą. Ir tuo viskas baigsis. Prokuroras, jei bus pripažintas kaltu, susigadins visą tolesnę savo karjerą. Be to, manau, jog yra ir psichologinis momentas. Užtenka vien tik užeiti į teismo salę ir pažiūrėti į gardą, kuriame būna teisiamieji... Esmė ta, kad yra pinigai ir garbė, o žmogus pats turi pasirinkti, ką pirmą griebs. Jeigu garbę - kyšio neims. Ir dar labai svarbus dalykas. Pareigūnas ne dirba, o tarnauja. Pas mus dalis žmonių į valstybės struktūras eina dirbti, o ne tarnauti. Tas, kuris nori dirbti, tegul eina į komercines struktūras...
- O kaip sekasi šeimininkauti? Pavyzdžiui, ar žinote, ką reikia veikti virtuvėje?
- Be abejo. Po darbo, kurį baigiu aštuntą ar devintą valandą vakaro, grįžtu į trijų kambarių butą ir vaikštau iš kampo į kampą. Vietos pakanka. Beje, daug mantos neturiu, tiktai televizorių, radijo imtuvą ir lovą. Viskas. Ko gi daugiau reikia?.. Virtuvėje vyksta maisto gaminimas, tačiau didžiausią problemą sukelia ne tai, o indų plovimas. Ką dar galima pridurti? Svarbu, kad virtuvėje būtų peilis, nes jis - vyriškumo simbolis.
- Prokurorai prie peilių lyg ir įpratę...
- Trumpavamzdžiais, peiliais iš tiesų domiuosi, o ilgavamzdžiais - ne. Nesu medžiotojas, tiktai grybautojas, o grybaujant užtenka ir peilio...
- Savo tikruosiuose namuose Panevėžyje esate retas svečias, todėl galima pamanyti, jog kuomet parvažiuojate, žmona jus ant rankų nešioja...
- Na, na, na... Niekas nenešioja... Iš tiesų - penkias savaitės dienas atiduodu Anykščiams, dvi - Panevėžiui. Vyras - kaip jūreivis, todėl moteris visada turi jo laukti. Už tai vyras ir yra vertinamas. Visos tragedijos, kurias matome filmuose, yra sugalvotos vyrų, tiktai jie gali kalbėti apie tikrąją meilę, apie tokią, kurią sutaurina kančia. Beje, juk "Romeo ir Džiuljetą" parašė V. Šekspyras, o ne kokia moteris...
- Pagal jus vyrai gali daug sau leisti?
- Kodėl gali, juk toks gyvenimas. Vyras yra berniūkštis ir pasaulis jam - tiktai žaidimų aikštelė... O koks moters vaidmuo?.. Ji gali rinktis - arba žaisti kartu su vyru tuos žaidimus, arba kantriai laukti..
- Sakykite, ar labai laukėte Ožkos metų? Ko iš jų tikitės?
- Šitų metų nemėgstu, nes, kiek žinau, ožkos yra kaprizingos, todėl ir metai gali būti tokie. Ir neaišku, ką jie iškrės. Manau, kad jie nebus stabilūs. Visų pirma - pagal horoskopą, antra - pradės veikti naujieji Baudžiamasis ir Baudžiamojo proceso kodeksai... Vis dėlto norėčiau, kad žmonės galų gale suprastų, jog gyvena tik vieną kartą, ir nesistengtų savo gyvenimą praleisti už grotų, neskriaustų silpnesniųjų...
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu Ožkos metais papildyti savo skrybėlių kolekciją bei susidraugauti su anykštietėmis...
Prokurorą kalbino Ramutė Pečeliūnienė.
