28 metai kalėjime
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius Arvydas Ižička Kalėjimų departamento įstaigose dirba nuo 1980-ųjų. Pradėjo eiliniu prižiūrėtoju, dirbo vienoje Pravieniškių, vėliau - Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje (dabar - pataisos namai), departamente. Nuo 2005-ųjų vadovauja Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui. Šiuo metu jo "valdose": 79 nuteistieji iki gyvos galvos; 65, kuriems paskirtas kalėjimo režimas ir 696 laukiantys teismo. Ir su visais jais turi susitvarkyti 330 pareigūnų. Būtų lengviau, jei dirbti ateitų dar bent 65 žmonės.
- Tardymo izoliatorius ir kalėjimas. Vadovauti, ko gero, sunku?..
- Vadovauti nesunku, dirbti - nelengva, - juokiasi direktorius. - Ne tik man, bet ir kolektyvui. Kalėjimas ir tardymo izoliatorius - du skirtingi objektai. Viename jau nuteisti žmonės, o kitame - dar tik laukiantys teismo. Situacija tikrai sudėtinga, nes teisinė nuteistųjų bei tardomųjų padėtis reguliuojama skirtingais įstatymais ir kartais darbuotojams būna sunku atskirti, kas yra kas, kadangi skirtingos tardomųjų ir kalinių teisės. Tardomiesiems galima siųsti siuntinių kiek tik nori, o kalinamiesiems - negalima. Pastariesiems priklauso tik du siuntiniai per metus. Bet siųsti galima tik drabužius. Ne per seniausiai atsitiko taip: atnešė vienam žmogui siuntinį. Prižiūrėtojas atidavė jį, atrodė, kad tam, kuriam ir priklauso. Pasirodė, kad ne. Nors pasitikrino ir vardą, ir pavardę, ir gimimo metus - viskas sutapo ir ketvirtos pozicijos - pagal kokią bylą žmogus sėdi, nebežiūrėjo. Ir paskui prižiūrėtojas turėjo atiduoti siuntinį iš savo pinigų, nes siuntinys pateko visai ne tam žmogui.
Sunku dar ir todėl, kad nėra atskirų pastatų - tarkim, čia kalėjimas, o čia tardymo izoliatorius. Atskiros tik kameros. Ir darbuotojas privalo žinoti, kur koks žmogus laikomas. Žodžiu, mūsų darbuotojai turi ne tik gerai išmanyti įstatymus, bet ir nesumaišyti, kam kokį taikyti...
- O kur sunkiau dirbti? Izoliatoriuje ar kalėjime?
- Izoliatoriuje. Jau vien dėlto, kad izoliatorius nuolat perpildytas. Aštuoni kvadratiniai metrai, o juose - keturi asmenys. Ir ne dieną, ne dvi, o mėnesį, tris ir ilgiau tenka tuose kvadratuose išbūti... Surinkti į tą erdvę žmonės - neeilinės "asmenybės"... Ir sąlygos ne kažin kokios. Be to, trūksta darbuotojų.
- Griežta atranka?
- Ne mes renkame. Nepraleidžia Centrinė medicijos ekspertizės komisija, pavaldi Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos. Iš 10 norinčių dirbti - 7 netinka dėl sveikatos problemų. O, rodos, tvirti vyrai, kariuomenėje atitarnavę... O grįžtant prie darbo izoliatoriuje... Jame vyksta labai didelis judėjimas, kasdien atvyksta - išvyksta apie 150 - 170 asmenų. Juos reikia paruošti: kiekvieną reikia ne tik iš kameros išvesti, bet tas etapuojamas asmuo privalo atiduoti valdišką patalynę, o kai susirenka daiktus, mūsų pareigūnams privalu tuos daiktus patikrinti. Po to - sutvarkyti dokumentus: dėl ko asmuo etapuojamas.
Taip pat būtina atvežtuosius į tardymo izoliatorių apgyvendinti taip, kad asmenys, kurie dalyvauja vienoje byloje, negalėtų tarpusavyje bendrauti. Pirmą kartą teisti turi būti laikomi atskirai nuo ne pirmą kartą; už sunkius nusikaltimus bausti - irgi atskirai. Užsieniečiai, moterys, nepilnamečiai, buvę pareigūnai - visi atskirai. Tų reikalavimų turime laikytis. O štai neseniai iš Klaipėdos atvežė 40 žmonių - visi toje pačioje PVM grobstymo byloje... Ir "sudėliok", kad gudrus, juos visus, kad jie tarpusavyje nebendrautų, kai iš viso turim 420 kamerų! O juk dalis jų užimta, nes yra gi nuteistų iki gyvos galvos, nubaustų kalėjimo režimu... Su jau nuteistais - ramiau. Stengiamės jiems įdiegti tokį pricipą: "Už savo veiksmus turi atsakyti pats". Čia ne laisvė, kur dažnas įsitikinęs, kad jei nusikals, tai niekas nesužinos ir niekas neras kaltininko.
Žodžiu, mechanizmas sudėtingas. Aš jau trečią kartą kalėjime, ir tai dar ne viską žinau...
- ?!
- Taigi, pirmoji mano darbovietė ir buvo Lukiškės. 1980 - 1982 metais. Po to teko dirbti kitose įkalinimo įstaigose, departamente ir vėl grįžti į Lukiškes.
- Kodėl pasirinkote darbą kalėjimuose?
- Mama beveik 30 metų išdirbo Lukiškėse, gal tai turėjo įtakos... Grįžau iš armijos, dirbti reikėjo, tai kur vyrai dažniausiai eidavo, jei mokytis nenorėdavo? Arba į miliciją, arba į kalėjimą... Tai aš nuėjau į kalėjimą ir kol kas nesiskundžiu.
- Jūs, sakote, dirbate noriai, o nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteisti keleriems metams kalėjimo režimo - ar noriai dirba?
- Dirbti nori lyg ir visi, tačiau dirba ne visi - tiek, kiek yra vietų valstybinėje įmonėje.
- Kaip atrenkate, kuriam dirbti, o kuriam - ne?
- Yra keli kalinčiųjų tipai: vieni nori išeiti į darbą, bet nenori dirbti, kiti - nori dirbti, bet negali, nes nemoka ar turi sveikatos problemų, treti - turi specialybę ir nori dirbti. Didelė įmonės produkcijos dalis - medžio gaminiai: inkilai, narvai triušiams ir kt. Toji produkcija išvežama į Vakarų Europą - į Olandiją, Belgiją, tad reikalavimai dideli. Be to, dar gaminami makaronai - jais aprūpinamos visos kalėjimų departamento įmonės.
- Dažnai žmonės piktinasi, kad tiek daug lėšų skiriama nusikaltėliams išlaikyti. Jūsų nuomone, ar neįmanoma sutvarkyti taip, kad nuteistieji dirbtų ir patys save išlaikytų?
- Čia didelė problema. Nuteistasis jau taip įpratintas, kad visi turi juo rūpintis. Visi, be išimties. Būna, kad nuteistasis parašo kokį pareiškimą, o būrio viršininkas bėga, ieško, rūpinasi. Laisvėj niekas už tą žmogų nieko nedarė - viską daryti turėjo pats. O čia - jam nereikia rūpintis, ką valgys, kada valgys, kuo apsirengs, ar už butą galės susimokėti. Jam nereikia skaičiuoti nei kiek elektros sunaudojo, nei kiek vandens išleido, nes už tai mokėti jam irgi nereikia. Viskas už jį padaryta. Gal todėl į laisvę išėję jie ir nebemoka gyventi, nebemoka dirbti, pasirūpinti savimi. Bausmę atliekantis žmogus nėra pratinamas gyventi laisvėje, kur viskas yra skaičiuojama. O visa tai pakeisti ne taip paprasta - viskas atsiremia į pinigus. O jų trūksta.
Būtų idealu, kad visi be išimties galėtų dirbti, užsidirbti ne tik savo išlaikymui, bet ir galėtų kompensuoti padarytą žalą. Dabar sudarytos sąlygos nuteistajam dykaduoniauti. Trūksta realios valstybės pagalbos toms įmonėms, kurios gali įdarbinti kalinius.
Teko būti Olandijoje, Danijoje. Ten yra paprasčiau. Ten valstybė padeda įsigyti įrangą, aprūpina medžiagomis, o produkciją pasiima - nereikia niekam sukti galvos, kur, ką ir kaip gauti, kur tą produkciją realizuoti.
- Dalis dirba, dalis mokosi. Kaip jums atrodo, ar tikslinga nuteistiesiems iki gyvos galvos siekti aukštojo mokslo? Juo labiau kad laisvėje beveik visi studentai turi mokėti už mokslą...
- Žmogus turi turėti kažkokį tikslą. Yra tokių, kurie laukia, kol išeis į laisvę, ir bekalėdami nori gauti išsilavinimą. Tai gerai. Svarbu, kad žmogus žinotų, kodėl jis mokosi, kad jam įdomu, naudinga, o ne dėl reklamos.
- Yra ir tokių?
- Yra, bet nekomentuosiu.
- Bet išsilavinimas gal daugiau naudos gali duoti tiems, kurie nuteisti trumpesniam nei iki gyvos galvos laikotarpiui?
- Kodėl gi? Juk nuteistasis iki gyvos galvos po 10 metų turi galimybę bausmę toliau atlikti pataisos namuose, o po 20 metų gali rašyti malonės prašymą prezidentui. Taigi viltis pritaikyti savo žinias laisvėje yra. Kitaip gyvenimas - betikslis. Mano nuomone, jeigu žmogus kažko nori - mokosi, skaito knygas ar dar kuo nors domisi - nuo to blogiau nebus. Galų gale ir laikas greičiau slenka, ir mums lengviau dirbti, kai žmogus turi užsiėmimą. Įsivaizduojat, 4 kvadratų kameroje gyventi dienų dienas... Jau po kelių dienų apkarstų ir tas televizoriaus žiūrėjimas, ir knygų skaitymas. Žiūrėkit, per atostogas 2 - 3 dienas be darbo, be veiklos... Įgrįsta iki gyvo kaulo. Užtat ypač nuteistieji iki gyvos galvos ir veržiasi dirbti ar mokytis.
- Tad tie, kurie kali iki gyvos galvos, didelių rūpesčių nekelia?
- Pasitaiko konfliktų, bet žymiai rečiau nei tardymo izoliatoriuje. Yra tokių, kurie nori gyventi kaip kiaulės migyje, nesitvarko... Yra vienas toks - pila vandenį ant savęs, neina į dušą, neina pasivaikščioti... O valytojų pas mus nėra, reikia pačiam švarą ir tvarką palaikyti...
- Jūsų įstaiga pilnėja ar tuštėja? Policijos departamento ataskaitose mačiau duomenis, kad pernai sunkių ir apskritai nusikaltimų sumažėjo...
- Pas mus nuteistųjų daugėja. O nusikaltimų mažėja, matyt, dėl to, kad daug išvažiavo į užsienį. Ten lengviau daryti nusikaltimus. Užsienyje žmonės ne taip saugo savo turtą, nes jiems nereikėjo lieti devynių prakaitų, kad užsidirbtų duonos kasniui. Ten žmonės turtingesni, lengviau įgiję turtus. Jeigu ir apvagia ar kas nors atsitinka, tai draudimas nuostolius apmoka... Todėl nusikaltėliams ten paprasčiau...
O pas mus žmogus net dėl kokio surūdijusio automobilio pasiruošęs naktimis nemiegoti, saugoti jį, nes sunkiai jį įsigijo. Be to, pasikeitė bausmių sistema - dabar net už žmogžudystes gali paleisti...
- Taigi, ar galutinai žinote, kur ir kada Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą iškels iš Vilniaus centro? Girdėjau, kad kalėjimą iškels į Pravieniškes, o tardymo izoliatorių - kur?
- Nieko nežinau. Visokių kalbų girdžiu, bet, mano galva, tardymo izoliatoriaus negalima iškelti kažin kur už miesto - tokia įstaiga turi būti tokioje vietoje, kad įtariamąjį būtų galima laiku nugabenti į teismą, taip pat kad lengvai jį galėtų pasiekti prokurorai, tyrėjai, advokatai ir visi kiti. Na, pabandykite tardymo izoliatorių nukelti, tarkim, į Vievį. Tai teismo posėdžiai vyktų tik po pietų. Mums gi tą įtariamąjį reikia suruošti: pavalgydinti, jis privalo susirinkti savo daiktus, turim kratą atlikti, dokumentus suforminti ir t.t. Aš manau, kad tokios įstaigos turėtų būti netoli teismų.
- Jūs statutinis darbuotojas - daug apribojimų: to negalima kalbėti, čia negalima pažeisti kažkokio asmens teisių ir pan. Nemanau, kad engva dirbti įbruktam į tam tikrus rėmus, nors ir sakote, kad nieko nekeistumėte, jei laikas pasisuktų atgal... Ar turite kokių nors pomėgių, teikiančių malonumą?
- Turiu sukaupęs didžiulę biblioteką - apie 2 tūkstančius knygų. Per savaitę perskaitau po 1 - 2 knygas. Anksčiau tiesiog ryte rijau klasiką, dabar, kadangi ne tik aš, bet ir visi gyvename itin įtemptai, renkuosi lengvesnio turinio knygas. Kartais žmona pabara, kad prapuolęs knygose, bet aš ją raminu, kad geriau skaityti nei, tarkim, gerti...
Be to, sodo namelį pats savo rankomis bandau iškalti lentelėmis. Tai irgi savotiškas "relaksas". O keliauti, ypač savo automobiliu, nemėgstu. Negaliu pakęsti žioplinėjančių vairuotojų. Dažnai žmona mane ramina, bet aš negaliu išlikti ramus, vis bandau pamokyti...
- Ačiū už pokalbį ir sėkmės nelengvame darbe.
Kalbėjosi Aurelija Žutautienė
Papildomi duomenys;
Iš viso Lukiškėse kali 81 nuteistasis iki gyvos galvos. Šiuo metu 4 gydomi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus perkelta 19 kalinių, nuteistų iki gyvos galvos, vienas toks kalinys - į Pravieniškių gydymo ir pataisos namus.
Du kaliniai sugrąžinti iš Pravieniškių į Lukiškes.
Ilgiausiai kali Henrikas Serapinas (gimęs 1952 m.) - nuo 1989 metų. Jis buvo nuteistas mirties bausme už išžaginimą ir nužudymą, bet 1991 metais mirties bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Kitais metais H. Serapinas galės prašyti prezidento malonės.
Nuo 2000-ųjų mirė 4 nuteistieji iki gyvos galvos. Du iš jų palaidojo giminės, kitais dviem rūpinosi valstybė.
Vienam kaliniui išlaikyti per mėnesį skiriami 1343 litai.
